8.7.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 214/1

1.1

2013 m. lapkričio 13 d. EESRK rūmuose vykusiame pirmajame „Europos kaimo parlamente“ (Europos ir nacionalinių kaimo organizacijų forume) buvo skelbiama: „Gyvuos visa Europa“. Vykdant tinkamą politiką kaimo vietovės gali klestėti ir prisidėti prie gerovės kūrimo Europoje ne mažiau nei miestai. Buvo raginama formuoti geografiškai pritaikytą, daug sektorių apimančią, piliečiams palankią politiką, pagrįstą dalyvavimu ir partneryste.

1.2

Šioje nuomonėje savo iniciatyva priimamas šis iššūkis ir raginama skatinti labiau subalansuotą vystymąsi, kad visos ES vietovės galėtų prisidėti prie Lisabonos sutartyje įtvirtinto teritorinės sanglaudos tikslo, atsižvelgiant į tai, kad šalyse ir regionuose vis didėja teritoriniai skirtumai.

1.3

Gyventojų skaičiaus mažėjimą reikia laikyti pačia didžiausia grėsme kaimo ekonomikai. Daugelis kaimo vietovių patiria rimtą gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą. Kai kuriose šalyse ir vietovėse užfiksuoti duomenys kelia susirūpinimą: per metus gyventojų sumažėja apie 1 proc., kartais net daugiau. Tačiau padėtis labai skiriasi. Daugumoje ES kaimo vietovių gyventojų nemažėja. Jos nepraranda savo patrauklumo žmonėms ir verslui.

1.4

EESRK pabrėžia, kad visais lygmenimis reikalingi ryžtingi politiniai veiksmai, skirti šalinti ekonominius ir socialinius gyventojų skaičiaus mažėjimo padarinius. Daugiausia dėmesio reikėtų skirti darbo vietoms, infrastruktūrai ir paslaugoms, paremtoms visų lygmenų (Europos, nacionalinio, ir regionų) kaimo plėtros politika, kurią vykdant būtų stengiamasi naudotis vietos endogeniniais ištekliais. Reikėtų visapusiškai pasinaudoti visomis ES programomis, nepamirštant sanglaudos politikos ir jos kaimo ir vietos plėtros priemonių, pavyzdžiui, LEADER ir Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros. Valstybės narės turi skirti finansinių išteklių toms vietovėms, kuriose gyventojų skaičiaus mažėjimo problema pati opiausia.

1.5

Reikia įvertinti kiekvieno politinio sprendimo, turinčio geografinį matmenį, teritorinį poveikį. Reikėtų daugiau dėmesio skirti jau atliktiems aplinkosaugos, socialiniams ir ekonominiams vertinimams ir sukurti naujus konkrečius kiekybinius ir kokybinius rodiklius.

1.6

Vystant pirminius sektorius kartu reikia sukurti ir įvairinimo politikos sistemą bei investicijomis, inovacijomis ir žiniomis skatinti įmones. Maisto, energetikos ir pan. srityse reikėtų propaguoti trumpas tiekimo grandines. Taip pat reikėtų apsvarstyti decentralizacijos skatinimo galimybę.

1.7

Itin svarbu didinti galimybes įsidarbinti ir būtina praktiškai užtikrinti asmens teises į švietimą ir mokymą investuojant į tinkamas žinių ir technologijų skleidimo institucijas. Svarbus klausimas turėtų būti patrauklių darbo vietų kūrimas ir jaunimo švietimas. Reikia sukurti tinkamas sąlygas norint palengvinti jaunų ūkininkų įsikūrimą, nes tai – stabilumo veiksnys kaimo vietovėse. Reikėtų realizuoti moterų, kaip darbuotojų ir verslininkių, potencialą. Teisėtų imigrantų įdarbinimas, kartu taikant veiksmingas segregacijos prevencijos priemones, galėtų būti galimybė į kaimo plėtrą įtraukti imigrantus, kurie šioje srityje atliktų aktyvų vaidmenį.

1.8

Siekiant sumažinti geografinius skirtumus ir užtikrinti kaimo vietovių patrauklumą žmonėms ir verslui, būtinos investicijos į infrastruktūrą, pavyzdžiui, veiksmingą susisiekimo sistemą, komunikacijas (įskaitant greitą plačiajuostį ryšį) ir energijos tiekimo jungtis.

1.9

Tinkamas paslaugų – tiek komercinių, tiek visuotinės svarbos paslaugų – teikimas yra dar viena svarbi sąlyga, kad kaimo vietovės taptų patrauklios ir būtų sumažinti geografiniai skirtumai. Labai reikalingos investicijos ne tik į sveikatos priežiūrą, švietimą ir įvairius rūpybos centrus, bet ir į kultūrą ir kitą laisvalaikio veiklą.

1.10

EESRK mano, kad, norint pasiekti geresnę teritorinę pusiausvyrą Europos Sąjungoje, kaip išankstinė sąlyga reikalinga dalyvaujamoji demokratija. Kaimo vietovėse gyvenantys žmonės ir jų organizacijos turėtų dalyvauti planuojant ir įgyvendinant teritorinės sanglaudos politiką ir veiklą. Reikėtų veiksmingai naudotis ES struktūrinių fondų partnerystės politikos principu ir jį taikyti kitoms politikos sritims.

1.11

Atlikdamas savo, kaip tilto tarp pilietinės visuomenės ir ES institucijų, vaidmenį, EESRK pritaria idėjai kartu organizuoti tolesnius „Europos kaimo parlamento“ (t. y. plačiai atstovaujamo Europos kaimo forumo) susitikimus.

2.1

Pagrindinis šios EESRK nuomonės tikslas yra paaiškinti, kodėl reikalingi atitinkamų ES politikos sričių teritorinio poveikio vertinimai sprendžiant nerimą keliančio gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą kai kuriose kaimo vietovėse.

3.1

Skirtingos kultūros, kalbos ir istorija – Europa turtinga įvairovės, tačiau mus vienija Sutarties 2 straipsnyje (1) įtvirtinti bendri principai ir idealai. Deramas darbas, galimybė naudotis socialinėmis ir ekonominėmis visuotinės svarbos paslaugomis ir aukšti aplinkos apsaugos standartai yra iš esmės svarbūs visiems regionams.

3.2

Tačiau sąlygos Europoje ne visur yra vienodos. Vietovių skirtumai gali būti istoriniai ir susiję su paveldėta kultūros struktūra, jos gali turėti kontrastingas politines sistemas, skirtingus socialinio ir ekonominio vystymosi modelius ir pačias įvairiausias šių veiksnių kombinacijas. Reikalingas geresnis sudėtingo geografinių skirtumų ir jų poveikio politikai ir praktikai reiškinio supratimas.

3.3

Kaimo vietovės patiria tą pačią problemą: palyginti su miestais (2), sumažėjo jų pajėgumas kurti auštos kokybės produktus ir tvarias darbo vietas. Vidutinės pajamos yra 25–30 proc. mažesnės nei miestuose, o kai kuriais atvejais Vidurio ir Rytų Europoje jos gali būti mažesnės iki 50 proc. Kaimo vietovėse mažiau galimybių įsidarbinti ir jos apima siauresnį ekonominės veiklos spektrą. Prasta infrastruktūra, įskaitant nekokybišką plačiajuostį ryšį, nepakankamą prieigą prie komercinių ir socialinių paslaugų, švietimo ir mokymo įstaigų, kultūros ir laisvalaikio pramogų trūkumą, prisideda prie gausaus kaimo gyventojų, visų pirma jaunimo ir daugiausiai jaunų moterų, išvykimo.

3.4

Tačiau bendra padėtis nėra tokia beviltiška. Per dešimtmetį 2000–2010 m. kaimo vietovėse vidutiniškai užfiksuotas truputį didesnis augimas nei miestuose (3). Tai taip pat rodo, kad kaimo bendruomenės įvairiausiais būdais kovoja su iššūkiais ir pasiekia teigiamų rezultatų naudodamosi endogeniniais ir kitais vietos ištekliais (4). Per pastarąją krizę padėtis kaimo vietovėse buvo stabilesnė, jos buvo atsparesnės. Neseniai atliktas tyrimas taip pat parodė, kad dėl grūsčių sąnaudų ir didelių nuomos kainų, ekonominė veikla pradeda keltis į mažiau išsivysčiusius (neretai kaimo) regionus (5).

3.5

Didelė problema – teritorinio vystymosi tarp valstybių, regionų ir miesto (kaimo) bendruomenių ir jų viduje disbalansas. Stojimo į ES laikotarpiu iš naujo atradusios atsakingų teritorinių subjektų reikšmę savo regionams ir vietos bendruomenėms, Vidurio ir Pietryčių Europos šalys regionų ir vietos vystymuisi pradėjo skirti itin daug reikšmės. Dėmesys į vietos ir regionų vystymąsi vėl atkreipiamas ir kituose Europos regionuose.

3.6

Retai apgyvendintos vietovės ir ištuštėję kaimai yra išsibarstę po visą Europą ir tai yra aktualus klausimas net ir mažiausiose valstybėse narėse. Šios retai apgyvendintos vietovės turi specifinių bruožų ir poreikių. Vis dėlto, nepaisant skirtumų, jos susiduria su mažiausiai keturiomis bendromis problemomis: geografine izoliacija ir su ja susijusiomis didelėmis išlaidomis transportui, demografine emigracijos problema, gyventojų senėjimu ir mažais gimstamumo rodikliais, silpna ir monolitine ekonomikos struktūra ir galiausiai mažomis vidutinėmis pajamomis, kurios kai kuriais atvejais skatina didelį kaimo skurdą.

3.7

Nuomonėje siekiama apibrėžti, kaip kaimo vietovės gali prisidėti prie teritorinės ir socialinės sanglaudos pagal integruotą vystymosi politiką naudodamosi endogeniniais ištekliais, kartu įveikti ekonomikos krizę, išsaugoti ir kurti darbo vietas ir apsaugoti aplinką. Daugelyje regionų dominuoja žemės ūkio ir žemės ūkio maisto produktų sektoriai. Tačiau ūkinę veiklą reikia įvairinti. Visi sektoriai galės prisidėti, jei jie bus remiami tikslinių politikos priemonių.

4.1.1

Lisabonos sutarties 174 ir 178 straipsniuose išdėstytomis ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos politikos priemonėmis siekiama Europos Sąjungoje užtikrinti darnų vystymąsi, sumažinti vystymosi skirtumus, atkreipti dėmesį į vietoves, turinčias gamtinių arba demografinių problemų, ir raginti valstybes nares ekonomikos politiką vykdyti ir koordinuoti taip, kad būtų pasiekti šie tikslai.

4.1.2

Europos Komisijos nuomone, teritorinės sanglaudos esmė – pasiekti darnų vystymąsi visoje Europoje ir užtikrinti, kad europiečiai galėtų kuo geriau pasinaudoti skirtingų regionų ypatumais. Taigi teritorinė sanglauda yra būdas įvairovę paversti vertybe, padedančia siekti tvaraus vystymosi visoje Europos Sąjungoje. (6)

4.1.3

Regionuose yra tiek dinamiškų, tiek probleminių vietovių. Sunku rasti pusiausvyrą tarp politikos nuoseklumo ir teritorinės sanglaudos, nes regionai iš esmės yra nevienodi. Galiausiai reikalinga politinė perspektyva, pagrįsta regionų bendradarbiavimu ir skirtingų sektorių politikos koordinavimu kartu su teritoriniais subjektais. Subsidiarumo principas taip pat yra svarbus komponentas taikant bet kurį regioninį požiūrį, nes pageidautina visuomet konkrečias bendruomenės problemas spręsti vietos lygiu.

4.1.4

ES politikos požiūriu, bendra žemės ūkio politika yra svarbiausia priemonė žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse. Tačiau tai neturėtų būti vienintelė priemonė – rengdamos kitų fondų veiklos programas valstybės narės taip pat turėtų atkreipti dėmesį į kaimo vietovių tvarumą.

4.2.1

ES statistikos duomenimis (7), 2008–2009 m. Europos kaimo vietovėse gyventojų skaičiaus augimas buvo ribotas (0,1–0,2 proc.). 2010–2011 m. gyventojų skaičius nekito, o miestų regionuose tais metais jis išaugo apytiksliai 0,5 proc. Tačiau padėtis labai skiriasi. Pastaruosius penkerius metus daugelyje kaimo vietovių gyventojų skaičius augo. 2011 m. vidutinis kaimo gyventojų skaičius padidėjo aštuoniose iš 27 šalių. Kita vertus, tais pačiais metais užfiksuoti labai neigiami duomenys visų pirma Latvijoje ir Lietuvoje, kur kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 2 proc., toliau seka Bulgarija (-1 proc.), o Portugalijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje šis rodiklis buvo apie 0,5 proc.

4.2.2

Kai analizuojamas kiekvienas regionas atskirai (NUTS 3), duomenys pradeda kelti nerimą. 2007–2011 m. laikotarpiu maždaug šimte iš 1  300 tokių vietovių gyventojų sumažėjo 5 proc. (kai kur dar daugiau). Jos daugiausiai yra pirmiau išvardytose šalyse. Iš šalių, kuriose labiausiai mažėja bendras gyventojų skaičius, pirmauja Bulgarija, Lietuva ir Latvija. Vokietijoje šios vietovės daugiausiai yra rytinėje dalyje, o Portugalijoje – šalies viduryje.

4.2.3

Statistika taip pat rodo, kad ES gyventojų pasiskirstymas yra labai netolygus, todėl skirtinguose regionuose, miesto ir kaimo vietovėse yra milžiniškų vidutinio gyventojų tankio skirtumų. Turbūt didžiausia demografinė problema yra grėsmingai mažas gyventojų tankis kai kuriuose regionuose palyginti su tankiu, buvusiu prieš 50–100 metų. Gyventojų skaičiaus mažėjimas turi būti laikomas didžiausia grėsme kaimo ekonomikai ne tik todėl, kad jis riboja augimo galimybes, kelia aplinkosaugos problemų, daro įtaką visuomenės struktūrai ir trukdo teikti viešąsias paslaugas, bet ir todėl, kad jis kelia pavojų mažų miestelių ir kaimelių kaip gyvenviečių išlikimui.

4.2.4

Ši tendencija plinta. Sparti miestų plėtra dėl pramonės ir paslaugų atima darbo jėgą iš kaimo vietovių. Ūkininkavimo veiklos restruktūrizacija skatina dar aktyvesnę migraciją iš kaimo į miestą. Didelės investicijos į infrastruktūrą taip pat gali ją skatinti. Gyventojų skaičiaus mažėjimas kaime, kai išeivių skaičius pralenkia natūralų augimą, sumažina bendrą gyventojų skaičių iki kritinės ribos ir kartu sukelia demografinės struktūros senėjimą.

4.2.5

Kaimo gyventojų skaičiaus mažėjimas daro labai įvairų poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, žmonėms išsikeliant iš vietovės, viena dominuojanti buveinė užkariauja spalvingą žmonių prižiūrimo kraštovaizdžio mozaiką. Dėl šio „ekologinio suvienodėjimo“ gali sumažėti biologinė įvairovė vietos lygiu. Kitas galimas poveikis aplinkai yra dirvožemio nykimas dėl netinkamos terasų priežiūros kalnuose, kaip yra dideliuose Viduržemio jūros regiono ir Pietryčių Europos plotuose.

4.2.6

Kitos, su gyventojų skaičiaus mažėjimu kaimo vietovėse susijusios problemos yra miškų valdymas ir gaisrų pavojus Viduržemio jūros regionuose bei saugumo problemos prie ES išorės sienų.

4.3.1

EESRK pabrėžė, kad „dalyvaujamoji demokratija, laikoma Sąjungos demokratinio veikimo sudedamąja dalimi, yra būtina teritorinės sanglaudos Europos Sąjungoje įgyvendinimo sąlyga“ (8). Regionų ir vietos lygmeniu organizuota pilietinė visuomenė turi turėti galimybę atsakingai ir skaidriai dalyvauti formuojant ir įgyvendinant teritorinės sanglaudos politiką ir veiksmus. Reikėtų veiksmingai naudotis ES struktūrinių fondų partnerystės politikos principu ir jį taikyti kitoms politikos sritims, darančioms poveikį kaimo vietovėms.

4.3.2

Kita vertus, tradiciniai socialiniai partneriai ir socialinės ir profesinės organizacijos turi atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant didėjančių teritorinių skirtumų problemą, šiuo tikslu skatinti užimtumą ir verslą, kurie gerina darbo ir gyvenimo sąlygas.

4.3.3

Kita vertus, visoje Europoje aktyvėja kaimo bendruomenės judėjimas. Kai kuriose šalyse šis judėjimas prasidėjo neseniai, o kitose jis gyvuoja jau daugelį metų. (Jo pradininkai dažniausiai yra kilę iš Šiaurės Europos šalių.) Nacionaliniu lygiu šie judėjimai tampa federacijomis ir tinklais, įskaitant tiek tradicines socialines ir profesines organizacijas, tiek naujas gyventojų iniciatyvas. Jie suteikia galimybę kaimo gyventojams pareikšti savo nuomonę taikant principą „iš apačios į viršų“, skatina steigti naujas įmones ir organizuoja vietos gamybą ir paslaugas.

4.3.4

2013 m. lapkričio mėn. EESRK rūmuose vyko pirmasis vadinamojo „Europos kaimo parlamento“ (9) – su kaimo reikalais susijusių nacionalinių ir Europos organizacijų forumo – susitikimas, kuriuo siekiama sutvirtinti kaimo judėjimą Europoje ir suteikti jam galimybę kalbėti vienu balsu. Pagrindinis jo siekis yra daryti įtaką Europos kaimo politikai, gerinti politikos formuotojų ir vietos lygmens dialogą ir keistis gerąja praktika.

4.3.5

Atlikdamas savo, kaip tilto tarp pilietinės visuomenės ir ES institucijų, funkciją, EESRK galėtų suteikti galimybę kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms ir jų organizacijoms atlikti pagrindinį vaidmenį kaimo politikos formavimo ir įgyvendinimo procese. Todėl Komitetas pritaria daugkartinių Europos kaimo parlamento – t. y. Europos kaimo forumo, kuriame galėtų dalyvauti ir socialinės ir profesinės organizacijos ir socialiniai partneriai – susitikimų įdėjai. Jie būtų rengiami kartu su Komitetu ir galėtų tapti sąsaja su jo Ryšių grupe.

4.4.1

EESRK anksčiau siūlė, kad ES teisėkūra, politika ir programos būtų nagrinėjamos atsižvelgiant į jų poveikį teritorinei sanglaudai. Komisijai tenka ypatinga atsakomybė atliekant šį poveikio vertinimą, kuriame turėtų aktyviai dalyvauti visi suinteresuotieji subjektai (10).

4.4.2

Regionų komitetas neseniai pakartojo šį pasiūlymą ragindamas „iš pat pradžių tikrinti sektorių politikos priemonių teritorinį matmenį kaip ir ekonominį, ekologinį ir socialinį poveikį“ ir ragino „plėtoti bendradarbiavimą su regionų ir vietos valdžios institucijomis siekiant į konsultacijas įtraukti suinteresuotuosius subjektus ir tiesiogiai susijusius asmenis ir pasinaudoti šių institucijų patirtimi“ (11).

4.4.3

Poveikio vertinimo koncepcija jau yra įtraukta į įvairias horizontaliąsias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas (8–12 straipsniai). Šiose nuostatose nurodyta, kad „nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus“ Sąjunga atsižvelgs į reikalavimus, susijusius su socialiniu aspektu, lyčių lygybe, aplinka, vartotojų apsauga ir kova su diskriminacija.

4.4.4

Priimdami bet kokį sprendimą, politikos formuotojai turėtų sau užduoti klausimą: kokio šio sprendimo poveikio tikimasi – ar privilioti daugiau žmonių į miestus, ar išlaikyti juos kaime? Taptų iš karto aišku, ar politika gerins bendrą teritorinę pusiausvyrą, ar bent jau paliks ją nepakeistą. Visiems sprendimams, kurie keltų grėsmę šiai pusiausvyrai didindami gyventojų koncentraciją miestuose, turėtų būti atliekamas poveikio vertinimas, patvirtinantis, kad gaunama daugiau naudos nei padaroma žalos.

4.4.5

Reikėtų vertinti sektoriaus politikos teritorinį poveikį, visų pirma transporto, IRT, energetikos, aplinkos, žemės ūkio, prekybos, konkurencijos ir mokslinių tyrimų srityse (12).

4.4.6

Šiuo tikslu Komisija turėtų užtikrinti, kad Strateginio aplinkos vertinimo (13) ir Poveikio vertinimo gairių teritoriniam aspektui būtų skiriamas tinkamas dėmesys. Tačiau taip pat reikia parengti konkrečius kiekybinius ir kokybinius rodiklius ne tik socialiniu, ekonominiu ir aplinkosaugos požiūriu, bet ir kitais, sunkiau apčiuopiamais aspektais, pavyzdžiui, tradicinių įgūdžių praradimo.

5.1

Gerai subalansuotas teritorinis vystymasis – tai aktyviau ir tvariau naudojami gamtos ištekliai, ekonominė nauda dėl sumažėjusių grūsčių ir mažesnių išlaidų. Kaimo vietovėse klestėjimas priklausys nuo gebėjimo sutelkti žmones ir vietos išteklius, tuo pat metu plėtojant vietos veiksnius, dėl kurių žmonėms ir verslininkams gyvenimo ir ekonominės sąlygos taptų patrauklesnės. Aglomeracijų neekonomiškumas ir neigiamas išorės veiksnių poveikis nėra suderinami su kokybiškomis gyvenimo sąlygomis visiems.

5.2

Daugelis kaimo vietovių su neišnaudotomis vystymosi galimybėmis yra įsikūrusios šalia pernelyg intensyviai eksploatuojamų miestų ir priemiesčių zonų. Atokiose vietovėse, kurios yra toli nuo didelių miestų, vidutinio dydžio miestai ir nedideli miesteliai atlieka svarbų vaidmenį suteikiant prieigą prie paslaugų ir užtikrinant, kad šios vietovės išliktų patrauklios. Bus itin svarbu išlaikyti tokius kaimo centrus norint spręsti paslaugų nutraukimo ir žmonių srautų iš aplinkinių mažesnių kaimelių klausimą, su sąlyga, kad bus organizuojamas veiksmingas susisiekimas viešuoju transportu.

5.3

Vien rinkos jėgos negali suteikti paskatų, kurių reikia norint užkirsti kelią šiai tendencijai. Todėl labai reikalingi ryžtingi visų lygmenų politiniai veiksmai, kuriais būtų sprendžiamos ekonominių ir socialinių gyventojų skaičiaus mažėjimo padarinių problemos ir užtikrinamas kaimo vietovių patrauklumas žmonėms ir verslui. Reikia įvairių subalansuotų paskatų, skirtų skatinti investicijoms, inovacijoms ir žinioms, išlaikyti ir kurti naujas gyvenimo ir darbo kaimo vietovėse galimybes. Daugiausia dėmesio reikėtų skirti darbo vietoms, infrastruktūrai ir paslaugoms, kurias remtų visų lygmenų (Europos, nacionalinio, ir regionų) kaimo plėtros politika.

5.4

Reikėtų visapusiškai pasinaudoti visomis ES programomis, nepamirštant sanglaudos politikos ir jos kaimo ir vietos plėtros priemonių, pavyzdžiui, LEADER ir Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros. Valstybės narės turi skirti finansinių išteklių toms vietovėms, kuriose gyventojų skaičiaus mažėjimo problema pati opiausia.

5.5

Reikėtų atitinkamai pakeisti konkurencijos srities teisės aktus, kad būtų numatytos reikiamos išimtys. Jei siūlomi pokyčiai darytų poveikį darbo užmokesčio sąnaudoms, juos reikėtų aptarti per įprastą socialinį dialogą su socialiniais partneriais.

5.6

Pati svarbiausia praktinė teritorinės sanglaudos išraiška yra užtikrinti, kad visi Europos Sąjungos piliečiai, nepaisant jų gyvenamosios ar darbo vietos, galėtų lygiomis teisėmis naudotis visuotinės svarbos paslaugomis. Siekiant sumažinti geografinius skirtumus reikalingos investicijos į veiksmingo susisiekimo, komunikacijų (įskaitant greitą plačiajuostį ryšį) ir energetikos jungčių infrastruktūrą, kad pažeidžiamiausios ir atokios vietovės galėtų vystytis.

5.7

Žmonių gyvenimo sąlygos kaimo vietovėse, įskaitant nepalankiausias sąlygas turinčias vietoves, turi būti pagerintos tinkamai teikiant paslaugas, kurios yra dar viena svarbi sąlyga mažinant teritorinius skirtumus, ir tai pasakytina tiek apie komercines paslaugas, tiek apie socialines visuotinės svarbos paslaugas. Investuojant ne tik į sveikatos priežiūrą, švietimą ir įvairius rūpybos centrus, bet ir į kultūrą ir kitą laisvalaikio veiklą kaimo vietovės taps patrauklios net tik žmonės, bet ir verslui.

5.8

Jei naudojami endogeniniai ištekliai, kuriamos trumpos tiekimo grandinės, turinčios ekonominių, socialinių ir kultūrinių privalumų ne tik ūkininkams, bet ir kitokioms įmonėms, vartotojams ir kaimo vietovėms apskritai. Puikus pavyzdys – maistas ir energetika. Šį gamybos modelį reikia propaguoti, kaip rodo tai, jog tarptautinės mažmeninės prekybos grandinės labai retai yra susijusios su vietos gamintojais, net jei puikiai organizuota pasiūla gali užtikrinti patikimą produkcijos srautą.

5.9

Galimybių įsidarbinti kūrimas yra itin svarbus, o teisę į švietimą ir mokymą reikia užtikrinti praktiškai. Labai reikalingas profesinis mokymas, kuris „padėtų darbo jėgai prisitaikyti prie naujo gamybos modelio reikalavimų“ (14). Svarbus uždavinys turėtų būti sumažinti iš kaimo vietovių išsikeliančių jaunų žmonių (pirmiausia moterų, kurios dažniau pasiryžta išvykti) srautus. Sukurdama darbo vietas, kurios jaunoms šeimoms suteikia galimybę pasinaudoti kaimo aplinka, kaip tinkama vieta auginti vaikus, visuomenė gauna grynojo pelno. EESRK anksčiau ragino imtis ryžtingų priemonių, kad būtų realizuotas moterų, kaip darbuotojų ir verslininkių, potencialas suteikiant joms galimybę tapti vystymosi ir inovacijų varomąja jėga ir naudotis reikiamomis žiniomis ir technologijomis (15).

5.10

Darbo vietų kokybė pažangiose ir kūrybiškose pramonės šakose galėtų pradėti naudingą procesą pritraukdama ne tik ūkinę veiklą, bet ir kultūros iniciatyvas ir kitas paslaugų rūšis, dėl kurių jaunimui gyvenimas kaime taptų įdomesnis ir jie nuspręstų čia pasilikti.

5.11

Reikalingos drastiškos įvairinimo ir decentralizavimo priemonės (16), kad kaimo vietovėse, kuriose labiausiai mažėja gyventojų skaičius, būtų kuriamos darbo vietos. Todėl reikėtų įgyvendinti šioms vietovėms skirtas programas teikiant specialų finansavimą. Reikėtų skleisti gerą kaimo vietovių, kurios sugebėjo išspręsti gyventojų skaičiaus mažėjimo problemą ir išliko patrauklios žmonėms ir verslui, patirtį.

5.12

Vidaus rinka ir teisė į laisvą judėjimą suteikia galimybę ūkininkams ūkininkauti kitose valstybėse narėse, kuriose sąlygos yra geresnės nei gimtojoje šalyje. Tai olandų ūkininkų, kurie įsikuria Rumunijoje, atvejis. Tačiau šios judumo ir žemės įsigijimo galimybės neturėtų kliudyti esamai ūkininkavimo sistemai ir smulkiems savininkams.

5.13

EESRK ragino kaimo vietovėse sudaryti vienodas sąlygas darbuotojams imigrantams įgyvendinant būtiniausius darbo ir gyvenimo sąlygų standartus ir į šį procesą įtraukti socialinius partnerius (17). Integracijos procesas, remiamas atitinkamų priemonių, kurios veiksmingai užkerta kelią segregacijai, galėtų būti galimybė teisėtus imigrantus paversti kaimo plėtros varikliu.