5.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 356/3

—

pabrėžia vietos ir regionų biudžetų svarbą Europos Sąjungos viešųjų išlaidų srityje. Šiuo klausimu pabrėžia, kad sanglaudos politikos lėšas reikėtų vertinti kaip investicijas, o ne kaip paprastas viešąsias išlaidas;

—

mano, kad siekiant geriau panaudoti išlaidas neužtenka vien veiksmingiau ir efektyviau skirstyti lėšas, bet reikia atsižvelgti ir į teritorijų skirtumus bei kliūtis, galinčias apsunkinti tam tikrų regionų augimą, išanalizuoti jų poveikį intervencinėms priemonėms ir ieškoti būdų mažinti padarinius sanglaudos politikai;

—

pabrėžia, kad daugiapakopis valdymas ir bendradarbiavimas įvairiais administraciniais lygmenimis yra labai svarbūs siekiant geriau panaudoti lėšas strategijos „Europa 2020“ tikslams pasiekti;

—

pakartoja, kad ex ante sąlygos turėtų būti taikomos tik srityse, kurios tiesiogiai susijusios su sanglaudos politikos vykdymu, ir kad svarbu į sanglaudos politiką neįtraukti per daug uždavinių, kurie šiai politikai nepriskiriami ir prisideda prie to, kad didėja biurokratijos mastas;

—

pakartoja, kad kaip ir Europos Parlamentas, tvirtai nepritaria makroekonominių sąlygų nustatymui;

—

apgailestauja, kad Taryba primygtinai siūlo kurti veiklos rezervą. Kartu primena savo pasiūlymą sukurti lankstumo rezervą, finansuojamą lėšomis, gautomis automatiškai panaikinus įsipareigojimus;

—

siūlo kaip galimus valdymo supaprastinimo mechanizmus taikyti šias priemones: suvienodinti procedūras, standartizuoti dokumentus, naudotis bendromis informacinių technologijų priemonėmis ir veiksmingai įgyvendinti vieno langelio principą, kuriuo užtikrinama, kad tos pačios institucijos padaliniai neatliktų vienodų procedūrų.

Pranešėjas

Alberto NÚÑEZ FEIJÓO (ES / ELP), Galisijos autonominės srities pirmininkas

1.

pabrėžia ligšiolinę sanglaudos politikos svarbą Europos Sąjungos regionų konvergencijos procese ir vaidmenį, kurį ateityje ji toliau atliks kaip svarbiausias veiksnys, siekiant kurti darbo vietas, skatinti ekonomikos augimą ir spręsti socialinės ir teritorinės sanglaudos problemas, taip padėdama siekti strategijos „Europa 2020“ tikslų. Iš tiesų struktūrinių fondų lėšos sudaro daugiau kaip 60 proc. visų viešųjų investicijų šešiose valstybėse narėse ir 30–60 proc. viešųjų investicijų septyniose valstybėse narėse;

2.

pabrėžia vietos ir regionų biudžetų svarbą Europos Sąjungos viešųjų išlaidų srityje – 2011 m. šie biudžetai sudarė 16,7 proc. BVP ir 34 proc. visų Europos Sąjungos viešųjų išlaidų; atkreipia dėmesį į šiuose biudžetuose numatytas tiesiogines investicijas, kurios yra svarbiausias aspektas siekiant greitai atgaivinti ekonomiką. Šiuo klausimu Komitetas nori išreikšti nuomonę, kad sanglaudos politikos lėšas reikėtų vertinti kaip investicijas, o ne kaip paprastas viešąsias išlaidas;

3.

mano, kad siekiant geriau panaudoti išlaidas neužtenka vien veiksmingiau ir efektyviau skirstyti lėšas, bet reikia atsižvelgti ir į teritorijų skirtumus bei kliūtis, galinčias apsunkinti tam tikrų regionų augimą, išanalizuoti jų poveikį intervencinėms priemonėms ir ieškoti būdų mažinti padarinius sanglaudos politikai;

4.

rekomenduoja Europos finansavimo išteklius sutelkti kiekviename regione strateginiu požiūriu svarbiausiose srityse, visų pirma žinių, švietimo, mokslinių tyrimų ir inovacijų, kurios daro sverto poveikį likusiai regionų ekonomikos daliai;

5.

mano, kad bendra atsakomybė už viešąsias investicijas priklauso visiems valdžios lygmenims ir palankiai vertina rekomendacijos dėl pagrindinių veiksmingų viešųjų investicijų principų, kuriuos pasiūlė EPBO (1), projektą; ragina šiuos principus priimti Europos Sąjungos lygmeniu ir siūlo nuolat stebėti šių principų taikymą remiantis Regionų komiteto parengtais daugiapakopio valdymo rodikliais;

6.

palankiai vertina Bendros strateginės programos integruotą požiūrį į naują programavimo laikotarpį, kuris apima visas regioniniams tikslams skirtas lėšas, nors pabrėžia, kad intervencines priemones sunku koordinuoti, nes teminiai tikslai, įtraukti į pasiūlymus dėl Bendrųjų nuostatų reglamento, skiriasi nuo numatytų šešių EŽŪFKP ir EJRŽF prioritetų;

7.

pakartoja, kad sanglaudos politika ir strategija „Europa 2020“ yra tarpusavyje susijusios ir kad tebegalioja bendri konkurencingumo ir užimtumo didinimo siekiai (tvarus augimas, užimtumas ir gerovė). Šiuo požiūriu labai svarbu tai, kad vykdant sanglaudos politiką buvo skatinami moksliniai tyrimai, technologinė plėtra, inovacijos ir žinios ir šis skatinimas leido plėtoti novatoriškus projektus didinant Bendrijos pridėtinę vertę ir pabrėžiant, kad sanglaudos politikos finansavimo programas ir priemones svarbu derinti su inovacijų ir mokslinių tyrimų politika;

8.

primena, jog svarbu stebėti įgyvendinant sanglaudos politiką pasiektus rezultatus, kad būtų įvertintas šios politikos poveikis. Turi būti sudarytos sąlygos nustatyti bet kokių veiksmų apimtį ir juos išanalizuoti atsižvelgiant į rezultatų kriterijus, siekiant įvertinti jų indėlį į regionų ir vietos plėtrą. Be to, gairės, kurios grindžiamos tikslais, o ne tinkamumo finansuoti reikalavimais, leidžia regionams geriau pasirinkti priemones ir veiksmus ir pritaikyti juos prie savo poreikių;

9.

pabrėžia, kad daugiapakopis valdymas ir bendradarbiavimas įvairiais administraciniais lygmenimis yra labai svarbūs siekiant geriau panaudoti lėšas strategijos „Europa 2020“ tikslams pasiekti. Atsižvelgdamas į tai Komitetas palankiai vertina daugiapakopio valdymo ir partnerystės principo įtraukimą į Bendros strateginės programos horizontaliuosius principus ir įsipareigoja pateikti pastabų dėl Komisijos pasiūlymo dėl Europos elgesio kodekso, numatyto Bendrųjų nuostatų reglamento 5 straipsnio 3 dalyje, projekto siekiant paskatinti aktyvų vietos ir regionų valdžios institucijų, ekonominių ir socialinių partnerių, taip pat pilietinei visuomenei atstovaujančių organizacijų dalyvavimą visais programavimo ciklo etapais;

10.

pakartoja, kad didesnis decentralizuoto planavimo ir įgyvendinimo užduočių decentralizavimas yra daug veiksmingesnis tiek sąnaudų, tiek paslaugų kokybės požiūriu (kadangi paslaugos teikiamos arti piliečių) ir padeda nustatyti poreikius ir paklausą, taip pat kurti politiką, skirtą tvariam augimui ir konkurencingumui skatinti, kartu didina savarankiškumą ir stiprina vietos lygmens demokratiją;

11.

mano, kad decentralizavimas, vykdomas pasitelkiant regionų ir vietos valdžios institucijas, iš esmės padeda mažinti esamus ekonominius ir socialinius Europos regionų skirtumus ir taip prisideda švelninant neigiamą poveikį, kurį daro masiškas gyventojų persikėlimas iš neturtingų kaimiškųjų regionų į didžiuosius miestus, taip pat mažinant darbo rinką silpninančią emigraciją iš vienos valstybės narės į kitą; nurodo, kad siekiant tikslingiau ir veiksmingiau investuoti labai svarbu regionuose vykdyti išankstinį, ilgalaikį, metinį investicijų planavimą ir rengimą. Principas „iš apačios į viršų“ turi kritinės reikšmės siekiant geriau suplanuoti šalies investicijų programą ir nacionalinius plėtros planus;

12.

pažymi, kad Europos Sąjungos išlaidų pridėtinė vertė priklauso nuo konkrečių kiekviename regione patiriamų kliūčių, todėl negalima parengti bendros strategijos, kuri būtų bendrai taikoma visiems regionams, taigi būtina užtikrinti tam tikrą programavimo laikotarpio reguliavimo sistemos lankstumą;

13.

mano, kad norint įgyvendinti siekiamus tikslus (neatsižvelgiant į regionų skirtumus) būtina užtikrinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos aktyviai dalyvautų panaudojant lėšas 2014–2020 m. laikotarpiu, pradedant reguliavimo sistemos, pagal kurią šis dalyvavimas turi būti reglamentuojamas, parengimu ir baigiant veiksmų įgyvendinimu;

14.

rekomenduoja decentralizuoti veiksmų valdymą regionų ir vietos lygmenimis, – tai leis labiau koordinuoti fondus, užtikrinti didesnį jų papildomumą ir metodo „iš apačios į viršų“, pagrįsto kiekvienos teritorijos poreikiais ir ypatumais, taikymą. Be to, dėl šio decentralizavimo už intervencinių priemonių vykdymą atsakingoms vietos ir regionų valdžios institucijoms bus pavesti uždaviniai, kurie priskiriami kiekvienai veiksmų programų institucijai;

15.

pabrėžia, kad Lisabonos sutartimi buvo sustiprintas subsidiarumo principas ir pakartoja, kad sanglaudos politikos srityje šis principas turi būti išlaikytas, jį reikia toliau plėtoti, kad visais struktūrinių veiksmų įgyvendinimo etapais būtų stiprinamas vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo;

16.

ragina subsidiarumo principą kartu su proporcingumo principu taikyti ne tik siekiant didesnio veiksmingumo: pavyzdžiui, rengiant veiksmų programas turi būti išlaikyta ar net sustiprinta dabartinė decentralizuota sistema, kad būtų skatinama regionų ir vietos savivalda praktiškai įgyvendinant ES sanglaudos politiką, – tai leis užtikrinti, kad programavimas būtų labiau pritaikytas prie kiekvieno regiono poreikių ir prioritetų;

17.

mano, kad regionų ir vietos valdžios institucijos turi turėti didžiausią kompetenciją kiekviename regione plėtoti programas ir intervencines priemones siekiant tikrai integruoto ir į vietos lygmenį sutelkto požiūrio. Iš tiesų šios institucijos yra tinkamiausios partnerės palaikyti ryšius su subjektais, atsakingais už fondus Europos Sąjungos lygmeniu, ir gali susieti Europos, nacionalines, regionų ir vietos iniciatyvas;

18.

pakartoja, kad ex ante sąlygos turėtų būti taikomos tik srityse, kurios tiesiogiai susijusios su sanglaudos politikos vykdymu, ir kad svarbu į sanglaudos politiką neįtraukti per daug uždavinių, kurie šiai politikai nepriskiriami ir prisideda prie to, kad didėja biurokratijos mastas;

19.

primena RK poziciją dėl bendrojo reglamento dėl 2014–2020 m. programavimo laikotarpio (sanglaudos politikos klausimais) projekto, kad dauguma regionų ir vietos valdžios institucijų neatsako už ekonomikos valdymo tikslų įgyvendinimą, todėl nacionaliniu lygmeniu taikant makroekonomines sąlygas sanglaudos politika būtų ne tokia teisinga ir kartu atsirastų netikrumas dėl būsimų naujų projektų finansavimo;

20.

pakartoja, kad kaip ir Europos Parlamentas, tvirtai nepritaria makroekonominių sąlygų nustatymui;

21.

pasisako už tai, kad taikant kiekybinių ir kokybinių rezultatų rodiklius, kurie turi būti aktualūs ir tinkamai atrinkti orientuojantis į projektų rezultatus ir ilgalaikę naudą, o ne į teorines prielaidas, būtų taikomas diferencijuotas metodas stengiantis Europos lygmeniu suderinti rezultatų, pasiektų įgyvendinant fondų lėšomis finansuojamas intervencines priemones, vertinimo kriterijus;

22.

aiškiai nurodo, kad remia vertinimo kultūrą, leidžiančią užtikrinti geresnį strategijų ir procedūrų kokybės tęstinumą, ir rekomenduoja skatinti visos Europos nacionalinių ir regionų valdžios institucijų patirties ir gerosios praktikos mainus. Šiam tikslui pasiekti siūlo parengti integruotą duomenų bazę, kurioje būtų surinkta informacija apie gerąją praktiką ir geriausias technologijas, finansuojamas iš bet kurio Bendros strateginės programos fondo;

23.

apgailestauja, kad Taryba primygtinai siūlo kurti veiklos rezervą. Kartu primena savo pasiūlymą sukurti lankstumo rezervą, finansuojamą lėšomis, gautomis automatiškai panaikinus įsipareigojimus, kad politikos formuotojai galėtų nustatyti vidutinės trukmės strategijos gaires, taip skatindami panaudoti išlaidoms skirtas lėšas, kurios iš pradžių buvo paskirstytos kiekvienai veiksmų programai;

24.

mano, kad galimybė rengti ir taikyti strategijas įgyvendinant integruotas teritorines investicijas, kurios sudaro sąlygas vykdyti kompleksinius veiksmus, finansuojamus pagal vieną ar keletą krypčių arba programų, padės užtikrinti didesnį faktinį atrinktų projektų poveikį teritorijai, kurioje jie plėtojami, kartu bus užtikrinta didesnė lėšų pridėtinė vertė ir padidintas išlaidų veiksmingumas;

25.

pritaria minčiai, kad finansinės priemonės ir subsidijos turi būti derinamos kaip papildomos priemonės, prisidedančios prie darnaus regionų vystymosi ir pažangaus augimo; šių finansinių priemonių ir subsidijų naudojimas jas tinkamai derinant turi būti pagrindinis veiksnys, kuriuo grindžiama investavimo politika 2014–2020 m. laikotarpiu. Šiuo klausimu savo nuomonę yra pareiškęs Europos politinių studijų centras (CEPS): Europos Parlamentui skirtoje ataskaitoje jis laikosi nuomonės, kad novatoriškos finansinės priemonės neturėtų pakeisti pagalbos ir yra tinkamos tik projektams, kurie duoda finansinę grąžą;

26.

mano, kad vykdant daugiametes programas atsiranda veiksnių, dėl kurių pradiniai tikslai ir prioritetai gali būti pakeisti, todėl, nors dažnai atlikti perprogramavimą nepageidautina, šiuo atveju galimybė viduje perskirstyti dalį programų lėšų turėtų būti taikoma lanksčiai. Bet kokiu atveju atliekant tokį perskirstymą turės būti laikomasi numatytų pradinių tikslų ir nustatomi procentiniai punktai, neturintys didelio poveikio šių tikslų įgyvendinimui; kartu atliekant perskirstymą šiuos tikslus galima pritaikyti prie regione susidariusios naujos padėties;

27.

mano, kad, nors buvo sugriežtinti įgyvendinimo reikalavimai ir finansinės kontrolės nuostatos, skelbtas supaprastinimas 2007–2013 m. laikotarpiu nebuvo užtikrintas – veikiau priešingai, patirta neproporcingų išlaidų. Todėl pakartoja, kad būtina iš tikrųjų supaprastinti administracinę naštą, daugiausia pastangų skiriant programų valdymui. Šis supaprastinimas turi apimti visus – nuo Komisijos iki galimų naudos gavėjų, – ir būti derinamas su būtinais veiksmų tikrinimo ir kontrolės reikalavimais ir reikalavimais, taikomais tikrinant, kaip laikomasi naudos gavėjų garantijų;

28.

yra įsitikinęs, kad visos Europos Sąjungos lygmeniu priimamos supaprastinimo priemonės neturės didelio poveikio programų valdymui, jeigu, atsižvelgiant į kiekvienos institucijos kompetenciją, kartu su jomis taip pat nebus įgyvendinamos tikros supaprastinimo priemonės nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis;

29.

siūlo kaip galimus valdymo supaprastinimo mechanizmus taikyti šias priemones: suvienodinti procedūras, standartizuoti dokumentus, naudotis bendromis informacinių technologijų priemonėmis ir veiksmingai įgyvendinti vieno langelio principą, kuriuo užtikrinama, kad tos pačios institucijos padaliniai neatliktų vienodų procedūrų;

30.

rekomenduoja plačiau naudotis e. valdžios paslaugomis. Tai gali būti svarbus veiksnys panaudojant lėšas ir palaikant naudos gavėjų, kurie yra tikrieji gerovės kūrimo skatintojai, ryšius su institucijomis ir subjektais, atsakingais už įvairių intervencinių priemonių valdymą;

31.

rekomenduoja rinktis standartinių išlaidų alternatyvą; toks išlaidų patvirtinimo ir pagrindimo būdas reikalauja mažesnės administracinės naštos ir nedaro poveikio tikslams, kurių siekiama intervencinėmis priemonėmis;

32.

pakartoja, kad taip pat galima mažinti kitų biurokratinių procedūrų skaičių rengiant supaprastintas ataskaitas ir vykdant supaprastintą kontrolę, kad būtų įvertinta pažanga ir patvirtintas programų tikrinimo, kontrolės ir audito procedūrų patikimumas;

33.

primena vieno fondo finansuojamų programų naudą – šios programos leido supaprastinti tvirtinimo ir persvarstymo procedūras, palyginti su integruotomis programomis, ir pažymi veiksmų programų, kurios remiamos iš įvairių fondų, pranašumus. Šios veiksmų programos padeda pasiekti didžiausią teigiamą ES intervencinių priemonių poveikį regionams, nes įgyvendinant jas kompleksiškai išnaudojamos įvairių vystymosi priemonių teikiamos galimybės;

34.

pažymi, kad lėšų valdymo srityje gali kilti konfliktų dėl Bendrijos taisyklių perkėlimo į valstybių teisės aktus, todėl prašo kompetentingų institucijų kuo tiksliau rengti nuostatas, ypač tas, kurios turi horizontalųjį poveikį programoms, pavyzdžiui, pirkimo ar subsidijų teikimo atveju;

35.

mano, kad dėl glaudžios sanglaudos politikos sąsajos su ES taisyklėmis, kuriomis reglamentuojama valstybės pagalba ir visuotinės ekonominės svarbos paslaugos, vykdant bet kokią reformą turi būti ypač rūpinamasi, kad finansavimo mechanizmai būtų suderinami, ir nesukuriama papildomos administracinės naštos programų valdymo srityje;

36.

pakartoja, kad reikia aiškios sistemos, pagal kurią valstybės pagalbos taisyklės būtų taikomos finansinėms priemonėms ir viešojo bei privačiojo sektorių partnerystei, ir būtų užtikrinta, kad įgyvendinant projektus veikla nebūtų nutraukta arba nebūtų vėluojama;

37.

siūlo pasinaudoti Komisijos siūlomu supaprastinimu ir sumažinti tinkamumo finansuoti kriterijų, taikomų tam tikroms intervencinėms priemonėms, skaičių. Todėl pasisako už tai, kad į projektų atrankos procedūras būtų įtraukti rodikliai, leidžiantys išanalizuoti tiek investicijų poveikį, tiek projektų parengimo lygį, užtikrinant, kad lėšos būtų skirstomos veiksmingiau, pirmenybę teikiant tiems projektams, kurių pridėtinė vertė didesnė ir kurių poveikis ekonomikai vertinamas iš anksto. Ilgalaikei investicijų sėkmei užtikrinti iš esmės svarbu stiprinti vietos valdžios institucijų administracinius gebėjimus viešųjų pirkimų ir techninės priežiūros srityse, o po investicijos – turto valdymo srityje, ypač tais atvejais, kai šios institucijos yra projektų galutinės naudos gavėjos;

38.

rekomenduoja atsakingoms valdžios institucijoms pasinaudoti projektų bendro finansavimo privačiomis lėšomis galimybe, kadangi tokia galimybė papildo sanglaudos politiką atsižvelgiant į tai, kad viešieji ištekliai kaskart yra vis mažesni, ir ši galimybė sanglaudos politikai neabejotinai suteiks pridėtinės vertės. Šiuo požiūriu naujuoju programavimo laikotarpiu plėtotina priemonė gali būti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės modeliai; be to, bendras ekonomikos vystymosi projektų finansavimas privačiojo sektoriaus lėšomis padeda užtikrinti tokių priemonių svarbą ir įmonių įsipareigojimus bei atsakomybę už pradėtas iniciatyvas;

39.

pažymi, kad šiomis aplinkybėmis svarbų vaidmenį gali atlikti Europos investicijų bankas (EIB), ir atkreipia dėmesį į papildomas galimybes, kurias teikia „bendrosios programos paskolos“ ir „struktūrinių programų paskolos“;

40.

nurodo, kad, kaip Komitetas jau yra pažymėjęs ankstesnėse nuomonėse, turi būti apsvarstyta galimybė išleisti obligacijas siekiant finansuoti svarbius projektus, kurių ekonominė grąža gaunama vidutinės trukmės laikotarpiu;

41.

pripažįsta, kad šiuo metu finansines priemones taikyti sunku, ir ypač pažymi tai, kad miestai ir priemiesčiai turi konkrečių nuogąstavimų ir poreikių, susijusių su priemonės JESSICA plėtojimu, atsirandančių dėl to, kad kyla įtampa tarp programų valdymo institucijų ir miesto valdžios institucijų. Todėl pakartoja, kad įgyvendinant sanglaudos politiką būtina sudaryti geresnes sąlygas tinkamose srityse naudoti skolinimo priemones, nes šios priemonės turi dauginamąjį poveikį ir skatina investicijų efektyvumą, kartu jas taikant reikia skirti mažiau regionų ir vietos biudžeto lėšų; tuo tikslu siūlo atsižvelgti į plėtros bankų, kaip vieno iš galimų subjektų, dalyvavimą;

42.

nepritaria praktikai, kai parengiamos atgaline data taikomos nuostatos, ir mano, kad ateityje tokios praktikos reikėtų vengti, nes ji apsunkina valdymą ir dėl jos atsiranda teisinis netikrumas, ir primygtinai ragina išnagrinėti proporcingumo principo taikymą, dėl kurio kontrolės reikalavimai pritaikomi prie projektų, bendrai finansuojamų struktūrinių fondų lėšomis, masto;

43.

mano, kad sudarius Europos Komisijos ir regionų „pasitikėjimo sutartis“ galima išvengti audito procedūrų dubliavimosi, laikantis proporcingumo principo;

44.

mano, kad būtina ypatingą dėmesį skirti ES lygmens gairių dėl projektų, finansuojamų iš įvairių fondų arba pagal įvairias programas, valdymo ir priežiūros mechanizmų rengimui siekiant išvengti administracinio dubliavimosi, kuris gali atgrasyti jais pasinaudoti; visų pirma tai pasakytina apie bendrų kompetentingų institucijų skyrimą, visuotinį ataskaitų teikimą ir integruotą auditą. Todėl nekantriai laukia galimybės išdėstyti savo nuomonę dėl naujų iš įvairių fondų finansuojamų projektų įgyvendinimo gairių;

45.

pažymi, kad už projektų valdymą atsakingos institucijos turi ypač rūpestingai stebėti papildomų išteklių, kuriuos Europos Sąjunga perduoda regionams, įnašą, taigi rekomenduoja priderinti organizacijas taip, kad būtų užtikrinta tinkama ir derama organizacinė struktūra, kad šie ištekliai būtų kuo geriau panaudoti.