7.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 174/15

Pranešėjas

Christian Illedits (ESP/AT), Burgenlando žemės parlamento narys

Pamatinis dokumentas

Pirmininkaujančios Graikijos 2013 m. lapkričio 4 d. raštas

1.

konstatuoja, kad energijos nepriteklių jau dabar patiria didelė Europos gyventojų dalis, ir pabrėžia, kad norint sušvelninti ir sumažinti energijos nepriteklių, kuris daro tiesioginį poveikį visuomenės sveikatai ir žmonių gyvenimo kokybei, reikalingos trumpalaikės, vidutinės trukmės ir ilgalaikės priemonės;

2.

nurodo, kad atotrūkis tarp energijos kainų kilimo ir pajamų augimo vis labiau didėja, ir pabrėžia, kad dėl to kyla pavojus, jog energijos nepriteklius nuolat plis ir apims visas ES valstybes;

3.

todėl ragina imtis priemonių, siekiant tiek trumpalaikių (pavyzdžiui, skubi pagalba susidarius ekstremaliai padėčiai), tiek ir ilgalaikių tikslų, pavyzdžiui, energijos vartojimo efektyvumo didinimo ir energijos taupymo priemonės, perėjimas prie tvarių energetikos sistemų, atsinaujinančios energijos gamyba vietoje;

4.

nurodo, kad ES vykstančiose diskusijose energijos nepritekliaus klausimu dažnai apsiribojama siauriau apibrėžta „energijos nepritekliaus“ sąvoka, tačiau energijos nepriteklius yra platesnė sąvoka, kadangi ji apima energijos poreikius komunikacijai, judumui ir higienai, kurie yra būtini dalyvavimui visuomeniniame gyvenime ir turi likti įperkami. Mažėjant pajamoms šeimas ir namų ūkius vis labiau slegia didėjančios energijos išlaidos, dėl kurių jie arba negali pakankamai šildyti savo būstų, naudojasi menkaverčiais, neretai sveikatai arba aplinkai kenksmingais energijos šaltiniais, arba yra priversti įsiskolinti; tai taip pat mažina jų galimybes keliauti;

5.

mano, kad energijos nepriteklių reikėtų laikyti vienu iš skurdo plačiąja prasme aspektų ir jį šalinti visų pirma taikant nacionalines ir Europos politikos priemones tokiose srityse kaip užimtumas, socialiniai reikalai, konkurencingumas, regionų vystymasis ir sanglauda, ir imantis atitinkamų su ES lygmeniu suderintų veiksmų. Kadangi ES ir valstybės narės yra kartu atsakingos už energetikos sritį ir kartu tvirtina kitų politikos sričių priemones (bendroji rinka, klimato kaita ir pan.), darančias poveikį energijos kainoms ir energijos prieinamumui, yra daug argumentų, kad energijos nepritekliaus klausimas būtų sprendžiamas energetikos politikos srityje;

6.

todėl mano, kad būtina parengti ES lygmens energijos nepritekliaus apibrėžtį, siekiant pripažinti problemą, vieną vertus, politiniu lygmeniu ir, kita vertus, užtikrinti kovos su energijos nepritekliumi priemonių teisinį tikrumą; ši apibrėžtis turėtų būti lanksti, kad atspindėtų skirtingą valstybių narių ir jų regionų padėtį ir tiktų skirtingoms energetikos sistemoms, pajamų lygiui ir skirtingų ES vietovių socialinei struktūrai;

7.

atsižvelgdamas į šias aplinkybes, siūlo pagrindinį dėmesį diskusijoje skirti kiekybinės energijos nepritekliaus apibrėžties, pagrįstos ES masto didžiausia namų ūkio pajamų procentine dalimi, skiriama energijai, nustatymu; kitais kriterijais, įtrauktais į šią apibrėžtį, galėtų būti, pavyzdžiui, „teisė į deramas energetikos paslaugas“ arba riba, pagal kurią nustatomas „deramas būstas“;

8.

konstatuoja, kad nepaisant Europos Parlamento, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto ir kitų suinteresuotųjų subjektų spaudimo, Europos Komisija energijos nepritekliui kaip svarbiam politiniam uždaviniui iki šiol neskyrė pakankamai dėmesio;

9.

pabrėžia, kad tiesioginiai energijos nepritekliaus rizikos veiksniai yra, pirma, menkos pajamos ir nepakankama socialinė apsauga (visų pirma naujosiose valstybėse narėse) ir, antra, taupymo priemonės (be kitų, Pietų Europos valstybėse narėse). Netiesioginiu energijos nepritekliaus didėjimą skatinančiu rizikos veiksniu galima laikyti tai, kad energijos kainos vidutiniškai auga greičiau nei namų ūkių pajamos, todėl vis daugiau žmonių patiria energijos nepriteklių;

10.

todėl ragina ES nedelsiant imtis priemonių padėti pažeidžiamiausioms ekonomikoms – visų pirma konvergencijos regionuose – įveikti su sparčiai didėjančiomis energijos kainomis ir menkai augančiomis, stagnuojančiomis arba netgi sumažėjusiomis daugelio visuomenės sluoksnių pajamomis susijusias problemas;

11.

todėl reikalauja baigti kurti ES energijos vidaus rinką, kurios tikslas – saugus ir ilgalaikis energijos tiekimas, išlaikant žemiausio įmanomo lygio kainas; būtinos didesnės investicijos į skirstomuosius tinklus, perdavimo infrastruktūrą, jungtis ir išmaniųjų tinklų plėtojimą;

12.

konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai reikėtų pačiu ekonomiškai efektyviausiu būdu plėtoti ir teikti į rinką atsinaujinančiąją energiją. Nusprendus nustatyti privalomas atsinaujinančiosios energijos kvotas, energijos tiekėjams turi būti sudaryta galimybė patiems nuspręsti, kokiu būdu jie investuos savo lėšas į vėjo ir saulės energiją, biomasę ar kitus išteklius. Be to, komunalinių paslaugų įmonės turi turėti galimybę savo nuožiūra pasirinkti ekonomiškai efektyviausią sprendimą dėl savo švarios energijos. Dar viena galimybė dėmesį sutelkti į vartotojų poreikius arba padidinti energijos vartojimo efektyvumą – kurti atsinaujinančiosios energijos gamybos kooperatyvus arba panašias organizacines struktūras;

13.

mano, kad ateityje teikiant su energija susijusią paramą iš ES struktūrinių fondų reikėtų pirmenybę teikti projektams, susijusiems su iškastinio ir branduolinio kuro naudojimo mažinimu ir perėjimu prie alternatyvių energijos šaltinių, ir iškelti tikslą panaikinti energijos nepriteklių;

14.

todėl ragina imtis tokių politinių priemonių, kurios padėtų mažinti energijos kainą didinant energijos vartojimo efektyvumą ir organizuojant energijos tiekimą iš vietinių energijos šaltinių;

15.

mano, kad planuojant struktūrinių fondų lėšų paskirstymą reikia atsižvelgti ne tik į namų ūkius, bet ir į pažeidžiamiausius energiją vartojančius sektorius;

16.

atkreipia dėmesį, kad, nepaisant poveikio klimatui, energijos prieinama kaina klausimas visame pasaulyje tapo nauju politiniu prioritetu. Atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtojimui reikalingos lėšos ir įperkamos energijos poreikis kol kas yra laikomi akivaizdžiai nesuderinamais;

17.

tačiau nurodo, kad socialinės ir su aplinka susijusios iškastinio kuro ir branduolinės energijos sąnaudos (arba pasekmės) smarkiai viršija visas kitas energijos sąnaudas. Tačiau didelė šių sąnaudų dalis neatsispindi rinkose ir kainose;

18.

atkreipia dėmesį, kad kol kas per mažai Europos ir valstybių narių politinio dėmesio skiriama daugeliui pranašumų, kuriuos teikia pažangios paskirstymo sistemos, derinančios skirtingus atsinaujinančiosios energijos šaltinius, taip pat atsinaujinančiosios energijos paklausos valdymui ir investicijoms į efektyvų energijos vartojimą;

19.

pabrėžia, kad nėra jokios priežasties supriešinti energijos nepriteklių patiriančius žmones su kitais vartotojais. Nepaisant populistų, radikaliųjų rinkos atstovų ir kovos su klimato kaita skeptikų tvirtinimų, a Atsinaujinančiųjų energijos išteklių rėmimo ir kovos su energijos nepritekliumi priemonės vienos kitoms neprieštarauja, bet priešingai – papildo vienos kitas;

20.

atsižvelgia į Europos Komisijos pateiktas įžvalgas dėl veiksnių, darančių įtaką energijos kainoms ES ir konstatuoja, kad energijos prieinama kaina problema priklauso nuo keleto veiksnių. Bet kokiu atveju akivaizdu, kad vietos ir regionų lygmeniu investuojant į energijos vartojimo efektyvumą ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimą būtų galima sukurti darbo vietų ir bent jau vidutinės trukmės laikotarpiu sumažinti energijos nepriteklių;

21.

su nerimu atkreipia dėmesį į tai, kad 2005–2011 m. elektros energijos kaina namų ūkiams ir pramonei ES vidutiniškai padidėjo 29 proc. Per tą patį laikotarpį JAV elektros energijos kainos padidėjo tik 5 proc., o Japonijoje – vos 1 proc.; Pabrėžia, kad tuo pačiu laikotarpiu tarptautinėse rinkose naftos barelio kaina išaugo dvigubai, o 2001–2011 m. laikotarpiu – padidėjo keturis kartus;

22.

norėtų pabrėžti, kad didėjantis energijos nepriteklius visų pirma gresia naujosioms valstybėms narėms ir nuo krizės nukentėjusioms Pietų Europos šalims. Vis didėjant atotrūkiui tarp pajamų augimo ir energijos kainų kilimo, apskritai didėjant skurdui ir dėl to, kad iš pat pradžių nebuvo imtasi priemonių, skirtų padidinti sparčiai prastėjančių pastatų energijos vartojimo efektyvumą ir pagerinti energetikos infrastruktūrą, energijos nepriteklių jau patiria nemažas gyventojų skaičius;

23.

atsižvelgdamas į tai, pabrėžia, kad Europoje energijos nepriteklių patiria nuo 50 iki 125 milijonų gyventojų. 30 proc. Bulgarijos, Portugalijos, Lietuvos, Rumunijos, Kipro, Latvijos ir Maltos gyventojų jau dabar nebepajėgia pakankamai šildyti savo būstų ir yra priversti neproporcingai daug mokėti už energiją. Su panašiomis problemomis jau susiduria ir 20 proc. Graikijos, Lenkijos, Italijos, Vengrijos ir Ispanijos gyventojų. Gali būti, kad dėl smarkiai kylančių energijos kainų (palyginti su pajamų tendencijomis), energijos nepriteklių patirs dar daugiau gyventojų visose Europos Sąjungos šalyse;

24.

todėl pritaria, kad energijos nepriteklius yra materialinio nepritekliaus rodiklis, kurį galima išmatuoti apklausose dėl pajamų, socialinės įtraukties ir gyvenimo sąlygų užduodant klausimą „Ar esate pajėgus, prireikus pakankamai šildyti savo būstą ir patenkinti savo transporto poreikius?“ (Eurostatas, 2012 m.);

25.

palankiai vertina tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2009/72/EB ir 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos ir gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių valstybės narės, be kita ko, raginamos apibrėžti „pažeidžiamų vartotojų“ sąvoką. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) taip pat pasiūlė ES mastu apibrėžti energijos nepriteklių ir suderinti turimus statistinius duomenis, kad būtų galima atlikti kuo geresnį su energijos nepritekliumi susijusios padėties vertinimą;

26.

taip pat pritaria teiginiui, kad energijos nepriteklių patiriančių namų ūkių skaičius gali padidėti ir siūlo paraginti valstybes nares įvykdyti įsipareigojimą apibrėžti „pažeidžiamų vartotojų“ sąvoką;

27.

primena, kad viena iš vietos ir regionų valdžios institucijų pareigų yra gyventojams vietoje teikti nešališkas konsultacijas, kaip padidinti jų namų ir butų energijos vartojimo efektyvumą. Ši priemonė skatina kurti darbo vietas su statybomis susijusiuose sektoriuose nukreipiant jų veiklą į esamų gyvenamųjų pastatų energinį atnaujinimą taip sumažinant energijos nepritekliaus mastą, išmetamo CO2 kiekį ir skatinant technologines inovacijas.

28.

suvokia, kad atsižvelgiant į su energijos nepritekliumi susijusius didelius socialinius ir geografinius skirtumus ES, konkrečiais atvejais priemonių geriausia imtis vietoje;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad regionų lygmens energijos nepritekliaus rizikos analizė suteikia daug išsamesnės informacijos apie socialinę nelygybę Europoje nei valstybių lygmeniu atliekami tyrimai. Matuojant perkamosios galios standartais (PGS), pagal kuriuos įvertinami skirtingi kainų lygiai, pavyzdžiui, bulgarai už 100 kWh elektros vidutiniškai moka 17,07 PGS, o britai – 15,37 PGS. Atotrūkis tarp Pietų ir Šiaurės arba Rytų ir Vakarų egzistavo Europos Sąjungoje dar iki 2005 m. krizės, tačiau nuo tada jis dar labiau padidėjo;

30.

pabrėžia, kad parama energijos vartojimo efektyvumui didinti namuose ir butuose yra nepaprastai svarbi tiek apskritai šalinant skurdą, tiek ir kovojant su klimato kaita. Be to, efektyviai energiją vartojantys namų ūkiai būtų geriau pasirengę energijos kainų kilimui ateityje;

31.

mano, kad būtina vietos ir regionų lygmeniu vykdyti informavimo ir sąmoningumo didinimo kampanijas, kurias tinkamai remtų Europos institucijos, kad piliečiai būtų skatinami išsiugdyti energiją padedančius taupyti įpročius;

32.

atkreipia dėmesį į transportui reikalingos energijos sąnaudų poveikį, kadangi tai taip pat yra su energijos nepritekliumi susijęs aspektas, dėl kurio būtina vykdyti tokią ilgalaikę teritorijų valdymo politiką, kad būtų galima sumažinti transporto poreikius ir pasiūlyti kai tik įmanoma mažiau energijos reikalaujančius susisiekimo būdus;

33.

ragina ES dėti pastangas, kad rinkos principais grindžiamos iniciatyvos, dėl kurių kyla pažeidžiamų energijos vartotojų išnaudojimo grėsmė, būtų papildytos vietos, regionų ir valstybių narių lygmens socialinės politikos priemonėmis, kurias taikant visoje vertės grandinėje – nuo energijos gamintojo iki galutinio energijos vartotojo – būtų galima išlaikyti kiek įmanoma mažesnius mokesčius, priemokas ir rinkliavas, o tokiu būdu – ir energijos kainas;

34.

ragina nenustatyti nepagrįstų kainų vartotojams, pavyzdžiui, nedidinti atsinaujinančiosios energijos rinkliavų, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugeliu atvejų iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagaminta energija į tinklą visiškai netiekiama. Vartotojai taip pat neturėtų kompensuoti pelno, kurio energijai imlūs sektoriai netenka dėl to, kad norėdami apsaugoti tinklo infrastruktūrą yra priversti sumažinti energijos gamybą;

35.

siūlo įgyvendinti pastatų energijos vartojimo efektyvumo didinimo programas pažeidžiamiems vartotojams, siekiant ilgam laikui sumažinti su energija susijusias išlaidas (pavyzdžiui, sukuriant finansavimo planą centrinio šildymo sistemose taikomų technologijų ir visų įrenginių, gaminančių energiją arba perdirbančių bet kokį energijos išteklių į šilumą, modernizavimui arba pastatų izoliacijos gerinimui). Įgyvendinant šias programas reikėtų teikti paramą energijos gamybos įrenginių, daugiausia skirtų savo pačių reikmėms, naudojimui (vandens šildymas naudojant saulės energijos kolektorius, elektros energijos gamyba nedidelės fotovoltinės saulės energijos sistemose). Tokiu būdu būtų mažinamas energijos poreikis ir kartu gaminama atsinaujinančioji energija, taip mažinant priklausomybę nuo – dažniausiai atvežtinių – iškastinių energijos išteklių;

36.

ragina nedelsiant įgyvendinti programas, skirtas konsultuoti energijos klausimais, ir remti veiksmingų, tačiau daug finansinių išteklių nereikalaujančių energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių taikymą (naujų įgūdžių ugdymas, efektyviai energiją vartojantys prietaisai arba langų ir durų sandarinimas) ir numatyti konkrečią pagalbą energijos nepriteklių patiriantiems namų ūkiams;

37.

pabrėžia būtinybę siekti, kad savo šalyje individualiai, kolektyviai ar regiono lygmeniu gaminama atsinaujinančioji energija būtų lengviau prieinama ir pigesnė už importuojamą energiją. Reikia numatyti bendrą teisinį pagrindą, kuris užtikrintų regiono gyventojų inicijuojamų ir įgyvendinamų energijos gamybos projektų naudą vietos gyventojams;

38.

ragina skirti socialinę paramą energijos nepriteklių patiriantiems namų ūkiams (kurie daugiau kaip 10 proc. savo pajamų turi skirti elektros energijai ir šildymui), derinant šią paramą su raginimu didinti energijos vartojimo efektyvumą;

39.

siūlo papildomai įgyvendinti kitas pagalbines priemones, pavyzdžiui, „išgyvenimo tarifus“, kad bent energijos, kurios reikia būtinoms pagrindinėms reikmėms patenkinti, srityje būtų išvengta finansinio neturtingų, nedideles pajamas gaunančių vartotojų diskriminavimo;

40.

remia pastangas riboti energijos kainų didinimą siekiant kovoti su energijos nepritekliumi ir užtikrinti, kad šiluminės energijos kaina būtų žemesnė nei iškastinių energijos išteklių, tam, kad sklandžiau vyktų su šilumos tiekimu susijęs perėjimas nuo dujų, naftos arba anglių prie bendros šilumos ir elektros energijos gamybos arba vietinių biomasės deginimo įrenginių, arba didelio efektyvumo šilumos siurblių, naudojant regioninius atsinaujinančiuosius energijos išteklius;

41.

mano, kad valstybės narės turėtų numatyti priemones nedideles pajamas gaunančius asmenis atleisti nuo energijos mokesčių arba jiems nustatyti tik nedidelius mokesčius, panašiai kaip sumažinami mokesčiai už darbą.