What do you think?
The Night Trilogy #1
Night
Born in the town of Sighet, Transylvania, Elie Wiesel was a teenager when he and his family were taken from their home in 1944 to Auschwitz concentration camp, and then to Buchenwald. Night is the terrifying record of Elie Wiesel's memories of the death of his family, the death of his own innocence, and his despair as a deeply observant Jew confronting the absolute evil of man. This new translation by his wife and most frequent translator, Marion Wiesel, corrects important details and presents the most accurate rendering in English of Elie Wiesel's testimony to what happened in the camps and of his unforgettable message that this horror must simply never be allowed to happen again.
120 pages, Paperback
First published January 1, 1956
About the author
Elie Wiesel
279 books4,702 followersEliezer "Elie" Wiesel was a Romanian-born American writer, professor, political activist, Nobel laureate, and Holocaust survivor. He authored 57 books, written mostly in French and English, including Night, a work based on his experiences as a Jewish prisoner in the Auschwitz and Buchenwald concentration camps.
In his political activities Wiesel became a regular speaker on the subject of the Holocaust and remained a strong defender of human rights during his lifetime. He also advocated for many other causes like the state of Israel and against Hamas and victims of oppression including Soviet and Ethiopian Jews, the apartheid in South Africa, the Bosnian genocide, Sudan, the Kurds and the Armenian genocide, Argentina's Desaparecidos or Nicaragua's Miskito people.
He was a professor of the humanities at Boston University, which created the Elie Wiesel Center for Jewish Studies in his honor. He was involved with Jewish causes and human rights causes and helped establish the United States Holocaust Memorial Museum in Washington, D.C.
Wiesel was awarded various prestigious awards including the Nobel Peace Prize in 1986. He was a founding board member of the New York Human Rights Foundation and remained active in it throughout his life.
In his political activities Wiesel became a regular speaker on the subject of the Holocaust and remained a strong defender of human rights during his lifetime. He also advocated for many other causes like the state of Israel and against Hamas and victims of oppression including Soviet and Ethiopian Jews, the apartheid in South Africa, the Bosnian genocide, Sudan, the Kurds and the Armenian genocide, Argentina's Desaparecidos or Nicaragua's Miskito people.
He was a professor of the humanities at Boston University, which created the Elie Wiesel Center for Jewish Studies in his honor. He was involved with Jewish causes and human rights causes and helped establish the United States Holocaust Memorial Museum in Washington, D.C.
Wiesel was awarded various prestigious awards including the Nobel Peace Prize in 1986. He was a founding board member of the New York Human Rights Foundation and remained active in it throughout his life.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
November 15, 2022
Emociškai stipriai. O tai reiškia, kad tikrai gera knyga, nes man retai tebūna emociškai stipriai.
October 17, 2019
Tarp visko, kas prirašyta apie žydų genocidą, plona knygutė, pataikanti kaip adata į širdį.
"Vieną dieną, kai mes sustojome, darbininkas išėmė iš savo krepšio gabaliuką duonos ir įmetė į vagoną. Čia prasidėjo paniškas bruzdėjimas. Tuzinai išbadėjusių vyrų daužė vienas kitą iki mirties dėl kelių trupinių duonos. Vokiečių darbininkai gyvai domėjosi reginiu.
Po daugelio metų panašų vaizdą stebėjau Adene. Mūsų laivo keleiviai linksminosi mėtydami monetas "vietiniams", kurie nerdavo jų išgriebti. Įspūdinga Paryžiaus aristokratė tiesiog žavėjosi tuo žaidimu. Staiga pastebėjau du vaikus, įsivėlusius į mirtiną kovą. Jie bandė vienas kitą uždusinti. Aš atsisukau į damą:
- Prašau, - maldavau, - nebemėtykite daugiau pinigų!
- Kodėl ne? - atsakė ji. Man patinka dalinti išmaldą...
Vagone, į kurį buvo įmesta duonos, užvirė tikras mūšis. Vyrai lipo vienas per kitą, mindžiodami, draskydami, mušdami. Akyse blizgėjo laukinio žvėries neapykanta ir buvo apimti ypatingo žiaurumo, kuris galando jų dantis ir nagus.
Minia darbininkų ir smalsių žiūrovų susirinko aplink traukinį. Jie greičiausiai niekada nebuvo matę tokio krovinio. Greitai maždaug į visus vagonus krito duonos gabalai. Žiūrovai spoksojo į tuos perdžiūvusius vyrus, kovojančius vienas prieš kitą dėl kąsnio.
Gabalas kąsnio įkrito į mūsų vagoną. Nusprendžiau nejudėti. Bet kokiu atveju žinojau, kad niekada neturėsiu jėgų kovoti su tuzinu laukinių vyrų. Netoliese pastebėjau seną vyrą, kuris ropojo visomis keturiomis. Jis bandė ištrūkti iš kovos. Vieną ranką laikė prispaudęs prie širdies. Iš pradžių pagalvojau, kad jis gavo smūgį į krūtinę. Vėliau supratau: po marškiniais jis turėjo gabalėlį duonos. Neįtikėtinu greičiu vyriškis išsitraukė jį ir įsidėjo į burną. Jo akys nušvito, o šypsena, panaši į grimasą, iškreipė jo negyvą veidą, bet tuoj pat užgeso. Prie pat jo sušmėžavo šešėlis ir uždengė jį. Nutrenktas ant žemės, apsvaigęs nuo smūgių senasis vyras šaukė:
- Meirai! Meirai, mano berniuk. Ar neatpažįsti manęs? Aš tavo tėvas... Man skauda... Tu žudai savo tėvą. Aš turiu truputį duonos... Ir tau... Ir tau...
Jis nugriuvo. Sugniaužtame kumštyje vis dar laikė mažytį gabaliuką. Jis bandė įsidėti jį į burną. Bet tas kitas pakėlė senioką prie savęs ir pagriebė trupinį. Senis vėl kažką sušnabždėjo, gargtelėjo ir mirė visiškai neatkreipdamas kieno nors dėmesio. Jo sūnus apieškojo jį, paėmė duonos gabaliuką ir prarijo. Tai pamatę du vyrai šoko prie jo. Prisijungė ir kiti. Kai jie pasitraukė, prieš mane vienas šalia kito gulėjo du kūnai - tėvas ir sūnus.
Man buvo penkiolika".
"Vieną dieną, kai mes sustojome, darbininkas išėmė iš savo krepšio gabaliuką duonos ir įmetė į vagoną. Čia prasidėjo paniškas bruzdėjimas. Tuzinai išbadėjusių vyrų daužė vienas kitą iki mirties dėl kelių trupinių duonos. Vokiečių darbininkai gyvai domėjosi reginiu.
Po daugelio metų panašų vaizdą stebėjau Adene. Mūsų laivo keleiviai linksminosi mėtydami monetas "vietiniams", kurie nerdavo jų išgriebti. Įspūdinga Paryžiaus aristokratė tiesiog žavėjosi tuo žaidimu. Staiga pastebėjau du vaikus, įsivėlusius į mirtiną kovą. Jie bandė vienas kitą uždusinti. Aš atsisukau į damą:
- Prašau, - maldavau, - nebemėtykite daugiau pinigų!
- Kodėl ne? - atsakė ji. Man patinka dalinti išmaldą...
Vagone, į kurį buvo įmesta duonos, užvirė tikras mūšis. Vyrai lipo vienas per kitą, mindžiodami, draskydami, mušdami. Akyse blizgėjo laukinio žvėries neapykanta ir buvo apimti ypatingo žiaurumo, kuris galando jų dantis ir nagus.
Minia darbininkų ir smalsių žiūrovų susirinko aplink traukinį. Jie greičiausiai niekada nebuvo matę tokio krovinio. Greitai maždaug į visus vagonus krito duonos gabalai. Žiūrovai spoksojo į tuos perdžiūvusius vyrus, kovojančius vienas prieš kitą dėl kąsnio.
Gabalas kąsnio įkrito į mūsų vagoną. Nusprendžiau nejudėti. Bet kokiu atveju žinojau, kad niekada neturėsiu jėgų kovoti su tuzinu laukinių vyrų. Netoliese pastebėjau seną vyrą, kuris ropojo visomis keturiomis. Jis bandė ištrūkti iš kovos. Vieną ranką laikė prispaudęs prie širdies. Iš pradžių pagalvojau, kad jis gavo smūgį į krūtinę. Vėliau supratau: po marškiniais jis turėjo gabalėlį duonos. Neįtikėtinu greičiu vyriškis išsitraukė jį ir įsidėjo į burną. Jo akys nušvito, o šypsena, panaši į grimasą, iškreipė jo negyvą veidą, bet tuoj pat užgeso. Prie pat jo sušmėžavo šešėlis ir uždengė jį. Nutrenktas ant žemės, apsvaigęs nuo smūgių senasis vyras šaukė:
- Meirai! Meirai, mano berniuk. Ar neatpažįsti manęs? Aš tavo tėvas... Man skauda... Tu žudai savo tėvą. Aš turiu truputį duonos... Ir tau... Ir tau...
Jis nugriuvo. Sugniaužtame kumštyje vis dar laikė mažytį gabaliuką. Jis bandė įsidėti jį į burną. Bet tas kitas pakėlė senioką prie savęs ir pagriebė trupinį. Senis vėl kažką sušnabždėjo, gargtelėjo ir mirė visiškai neatkreipdamas kieno nors dėmesio. Jo sūnus apieškojo jį, paėmė duonos gabaliuką ir prarijo. Tai pamatę du vyrai šoko prie jo. Prisijungė ir kiti. Kai jie pasitraukė, prieš mane vienas šalia kito gulėjo du kūnai - tėvas ir sūnus.
Man buvo penkiolika".
October 17, 2023
Dar viena knyga apie koncentracijos lagerius, si karta Bunos koncentracijos lageris. Kaip visos sio zanro knygos, ir si begalo skaudi, bet tas rasymo stilius ispaude asaras.
Labiausiai skaudziausios istraukos is sios knygos:
1. ,,Niekada neuzmirsiu tos nakties, pirmosios nakties stovykloje, kuri paverte mano gyvenima ilga naktimi, septynis kartus prakeikta ir septynis kartus uzantspauduota. Niekada neuzmirsiu to kvapo. Nei mazu vaiku veideliu, vaiku, kuriu kunai dumais issisklaide nebyliame dangaus skliaute. Niekada nepamirsiu mano tikejima sudeginusiu liepsnu nei nakties tylos, kuri amziams uzgniauze troskima gyventi. Niekada nepamirsiu tu akimirku, kurios nuzude mano Dieva ir mano siela, o svajones paleido dulkemis. Niekada nepamirsiu tu dalyku, netgi jeigu buciau pasmerktas gyventi tiek pat ilgai kiek pats Dievas. Niekada"
2. ,,-Paklausyk manes, maziuk. Nepamirsk, kad esi koncentracijos stovykloje. Cia kiekvienas zmogus turi kovoti uz save pats ir negalvoti apie nieka kita. Netgi apie savo teva. Cia nera nei tevu, nei broliu, nei draugu. Kiekvienas gyvena ir mirsta sau, vienas. Duosiu tau patarima: neatiduok savo duonos davinio nei sriubos tevui. Tu niekaip negali jam padeti, tik pats save zudai. Tau paciam reikia to davinio."
Plona knyga, bet labai patiko.
Labiausiai skaudziausios istraukos is sios knygos:
1. ,,Niekada neuzmirsiu tos nakties, pirmosios nakties stovykloje, kuri paverte mano gyvenima ilga naktimi, septynis kartus prakeikta ir septynis kartus uzantspauduota. Niekada neuzmirsiu to kvapo. Nei mazu vaiku veideliu, vaiku, kuriu kunai dumais issisklaide nebyliame dangaus skliaute. Niekada nepamirsiu mano tikejima sudeginusiu liepsnu nei nakties tylos, kuri amziams uzgniauze troskima gyventi. Niekada nepamirsiu tu akimirku, kurios nuzude mano Dieva ir mano siela, o svajones paleido dulkemis. Niekada nepamirsiu tu dalyku, netgi jeigu buciau pasmerktas gyventi tiek pat ilgai kiek pats Dievas. Niekada"
2. ,,-Paklausyk manes, maziuk. Nepamirsk, kad esi koncentracijos stovykloje. Cia kiekvienas zmogus turi kovoti uz save pats ir negalvoti apie nieka kita. Netgi apie savo teva. Cia nera nei tevu, nei broliu, nei draugu. Kiekvienas gyvena ir mirsta sau, vienas. Duosiu tau patarima: neatiduok savo duonos davinio nei sriubos tevui. Tu niekaip negali jam padeti, tik pats save zudai. Tau paciam reikia to davinio."
Plona knyga, bet labai patiko.
December 13, 2016
Kažkaip netyčia susisiejo, bet - metus pradėjau su 1000 psl Littelo "Maloningosiomis", fikcine-mitine amžinojo nacio istorija, o beveik užbaigiau - su vos 100 psl Wieselio "Naktimi", žurnalistišku pasakojimu apie paauglystės metus Aušvice, Bunoje ir Buchenvalde. Ir negalėčiau pasakyt, kas labiau prislegia - ar didžiulis, biurokratiškumu dusinantis romanas, visu tuo masyvumu atspindintis naikinimo mastą ir beviltiškumą, ar labai trumpos, niekaip meniškai nenudailintos eilutės.
Po Wieselio nuėjau atseit atsigaut į feisbuką, o ten - patvytinimai iš Alepo, visi prasideda "this is my last message" ar panašiai, ir tokia antra banga parėjo - valstybės sau diskutuoja, tarptautiniais santykiais užsiiminėja, strateguoja ką čia kaip "parėmus", rimti žmonės teikia siūlymus mokslininkų grupių projektams LMT, o čia pat ir toliau - naikinimai, genocidas, kuriuos mes praliūdėsim, o tada ištirsim ir aprašysim. Visai kaip tos graikų erinijos-eumenidės ("maloningosios") - life is life, ir tiek.
Po Wieselio nuėjau atseit atsigaut į feisbuką, o ten - patvytinimai iš Alepo, visi prasideda "this is my last message" ar panašiai, ir tokia antra banga parėjo - valstybės sau diskutuoja, tarptautiniais santykiais užsiiminėja, strateguoja ką čia kaip "parėmus", rimti žmonės teikia siūlymus mokslininkų grupių projektams LMT, o čia pat ir toliau - naikinimai, genocidas, kuriuos mes praliūdėsim, o tada ištirsim ir aprašysim. Visai kaip tos graikų erinijos-eumenidės ("maloningosios") - life is life, ir tiek.
November 26, 2020
nu super knyga vienam prisėdimui. ir dėl to, kad trumpa, bet ir dėl to, kad negali atitraukti akių.
Displaying 1 - 5 of 5 reviews