Bendra žuvininkystės politika (BŽP)

Bendra žuvininkystės politika (BŽP) yra taisyklių, skirtų jūrų biologiniams ištekliams išsaugoti ir Europos žvejybai ES vandenyse ir už jų ribų valdyti ir kontroliuoti, rinkinys. BŽP tikslas yra užtikrinti, kad žvejybos ir akvakultūros veikla padėtų kurti ilgalaikį aplinkosauginį, ekonominį ir socialinį tvarumą. Ja užtikrinamas produktų, kuriais prekiaujama ES, atsekamumas, saugumas ir kokybė, prisidedama prie produktyvumo didinimo, deramo gyvenimo lygio žuvininkystės sektoriuje, įskaitant mažos apimties žvejybą, užtikrinimo ir stabilių rinkų, užtikrinama galimybė naudotis maisto ištekliais ir išteklių tiekimas vartotojams pagrįstomis kainomis.

BŽP taikymo sritis apima jūrų biologinių išteklių išsaugojimą ir jiems skirtą žuvininkystės valdymą. Be to, BŽP apima, kiek tai susiję su jos tikslams remti skirtomis rinkos ir finansinėmis priemonėmis, gėlo vandens biologinius išteklius bei akvakultūros veiklą, taip pat žvejybos bei akvakultūros produktų perdirbimą ir prekybą jais.

Naujausia BŽP reforma prasidėjo 2013 m. ir įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Dabartinė BŽP grindžiama keturiais pagrindiniais ramsčiais:

1. žuvininkystės valdymas;
2. tarptautinė politika;
3. rinkos ir prekybos politika;
4. politikos finansavimas.

Ketvirtasis BŽP elementas yra Europos jūrų, žuvininkystės ir akvakultūros fondas (2021–2027 m.), kuris padeda siekti BŽP tikslų finansuojant reikalavimus atitinkančius veiksmus.

BŽP nurodyta, kad turėtų būti nustatyti sugautų žuvų kiekio apribojimai, kurie būtų tvarūs ir išlaikytų žuvų išteklius ilgą laiką. BŽP laikosi atsargaus požiūrio, pripažįstančio žmogaus veiklos poveikį visiems ekosistemos komponentams. Ja siekiama, kad žvejybos laivynai geriau rinktųsi, ką jiems žvejoti, ir palaipsniui panaikintų išmetimo praktiką, vengiant ir kiek įmanoma sumažinant netyčinį laimikį, užtikrinant, kad laimikis būtų iškrautas. BŽP pakeitė žuvininkystės politikos valdymo būdą, įvesdama vadinamąjį regionalizavimą ir tuo suteikdama valstybių narių regionų grupėms didesnę kontrolę.

BŽP yra įtvirtinta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 38–43 straipsniuose. Pagal SESV 3 straipsnį jūrų biologinių išteklių išsaugojimas pagal BŽP yra ES „išimtinė kompetencija“, o tai reiškia, kad ES gali viena leisti teisės aktus ir priimti privalomus aktus. Valstybės narės tai gali daryti tik gavusios ES įgaliojimus įgyvendinti tokius aktus. Pagal SESV 4 straipsnį tos BŽP dalys, kurios susijusios ne su jūrų biologinių išteklių išsaugojimu, priklauso „pasidalijamajai kompetencijai“. Tai reiškia, kad ES ir jos valstybės narės gali priimti teisės aktus ir teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės gali naudotis savo kompetencija, kai ES nesinaudoja arba nusprendžia nesinaudoti savo kompetencija.