Turinys

1

Įvadas

4

2

Naudos gavėjai (Direktyvos 2004/38/EB 2 ir 3 straipsniai)

6

2.1

ES pilietis

6

2.1.1

Bendrosios taisyklės

6

2.1.2

Į valstybę narę grįžtantys jos piliečiai

6

2.1.3

Pasienio darbuotojai, tarpvalstybinę savarankišką veiklą vykdantys asmenys ir tarpvalstybinių paslaugų teikėjai

7

2.1.4

Dvigubą pilietybę turintys asmenys

7

2.2

Šeimos nariai ir kiti naudos gavėjai

10

2.2.1

Bendrieji aspektai

10

2.2.2

Pagrindiniai šeimos nariai

10

2.2.3

Išplėstinės šeimos nariai

16

2.2.4

Patvirtinamieji dokumentai, kuriais įrodomas asmenį su ES piliečiu saistantis šeimos ryšys

21

3

Teisė išvykti ir atvykti („įvažiavimo ir išvažiavimo teisė“ – Direktyvos 2004/38/EB 4 ir 5 straipsniai)

22

3.1

Teisė išvykti ir atvykti

22

3.1.1

ES piliečių teisė

22

3.1.2

Šeimos nariai, kurie nėra ES piliečiai

22

3.1.3

Kelionės dokumentams taikytini reikalavimai

23

3.1.4

ES piliečių tapatybės kortelių forma

23

3.1.5

Praktinis sienos apsaugos pareigūnų vadovas (Šengeno vadovas)

23

3.1.6

Trūkstami kelionės dokumentai

23

3.1.7

Atsisakymas leisti atvykti ir išvykti

24

3.2

Šeimos narių ne ES piliečių atleidimas nuo reikalavimo turėti vizą

24

3.3

Taisyklės dėl vizų

26

4

Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių (Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnis)

27

5

ES piliečių teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius ir administraciniai formalumai (Direktyvos 2004/38/EB 7, 8, 14 ir 22 straipsniai)

28

5.1

Darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys

28

5.1.1

Darbuotojo ir savarankiškai dirbančio asmens apibrėžtys

28

5.1.2

Darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens statuso išlaikymas

29

5.1.3

Tarptautinėse organizacijose dirbantys arba diplomato ar konsulinio pareigūno statusą turintys ES piliečiai

30

5.2

Studentai ir ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai

30

5.2.1

Pakankami ištekliai

30

5.2.2

Visavertis sveikatos draudimas

34

5.2.3

Studentai

35

5.2.4

Pagrindiniai nepilnamečius ES piliečius prižiūrintys asmenys

36

5.3

Patvirtinamieji dokumentai, reikalingi registracijos sertifikatui gauti

36

5.4

Registracijos sertifikatų išdavimo proceso trukmė

37

5.5

Gyventojų registravimo sistemos

37

6

Darbo ieškančių asmenų teisė gyventi šalyje (Direktyvos 2004/38/EB 14 straipsnio 4 dalies b punktas)

38

7

Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius ir šeimos nariams ne ES piliečiams taikomi administraciniai formalumai bei teisė dirbti (Direktyvos 2004/38/EB 7, 9–11, 22 ir 23 straipsniai)

39

7.1

Patvirtinamieji dokumentai, reikalingi leidimo gyventi šalyje kortelei gauti

39

7.2

Leidimo gyventi šalyje kortelių išdavimo proceso trukmė

41

8

Šeimos narių teisės gyventi šalyje išlaikymas ES piliečiui mirus ar išvykus arba santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia arba registruotos partnerystės nutraukimo atveju (Direktyvos 2004/38/EB 12 ir 13 straipsniai)

42

8.1

Situacijos, kada įgyjama teisė galimai išlaikyti teisę gyventi šalyje

42

8.2

Išlaikoma teisė

42

8.3

Teisės gyventi šalyje išlaikymo sąlygos

42

9

Nuolatinis gyvenimas šalyje (Direktyvos 2004/38/EB 16–21 straipsniai)

44

9.1

Reikalavimas, kad šalyje būtų gyvenama teisėtai

44

9.2

Ištisinio penkerių metų teisėto gyvenimo šalyje laikotarpio apskaičiavimas

45

9.3

Teisės nuolat gyventi šalyje praradimas

46

9.4

Patvirtinamieji dokumentai

46

9.5

Dokumentų išdavimo procesų trukmė

47

10

Teisė dirbti (Direktyvos 2004/38/EB 23 straipsnis)

47

11

Teisė į vienodą požiūrį (Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnis)

48

11.1

Teisė vienodomis sąlygomis gauti socialinę paramą: turinys ir sąlygos

49

11.1.1

Socialinės paramos turinys

49

11.1.2

Asmenų, kurie turi teisę į tas pačias socialinės paramos išmokas kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiai, kategorijos

49

11.1.3

Asmenų, kuriems gali būti atsisakoma skirti tas pačias socialinės paramos išmokas, kurios skiriamos priimančiosios valstybės narės piliečiams, kategorijos

50

11.2

Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 sąsaja

51

11.3

Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sąsaja

52

11.4

Teisė vienodomis sąlygomis gauti sveikatos priežiūros paslaugas: turinys ir sąlygos

54

12

Teisę gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai (Direktyvos 2004/38/EB 8, 10, 19, 20 ir 25 straipsniai)

55

12.1

ES piliečiams išduodami registracijos sertifikatai ir nuolatinę gyvenamąją vietą patvirtinantys dokumentai (Direktyvos 2004/38/EB 8 ir 19 straipsniai ir Reglamento (ES) 2019/1157 6 straipsnis): forma, būtinoji informacija ir galiojimo laikotarpis

55

12.2

Šeimos nariams ne ES piliečiams išduodamos leidimo gyventi šalyje kortelės ir leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės (Direktyvos 2004/38/EB 10 ir 20 straipsniai ir Reglamento (ES) 2019/1157 7 ir 8 straipsniai): forma ir galiojimo laikotarpis

55

12.3

Teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų pobūdis ir poveikis (Direktyvos 2004/38/EB 25 straipsnis)

56

12.4

Keli šeimos narių ne ES piliečių turimi gyventojo ar imigracijos statusai

57

13

Teisės laisvai atvykti ir gyventi šalyje apribojimai dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių (Direktyvos 2004/38/EB 27, 28 ir 29 straipsniai)

57

13.1

Teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje apribojimai dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo priežasčių

58

13.1.1

Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas

58

13.1.2

Asmens elgesys ir keliama grėsmė

59

13.1.3

Proporcingumo vertinimas

61

13.1.4

Prevencinės priemonės

64

13.2

Teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje apribojimai dėl visuomenės sveikatos priežasčių

65

14

Apribojimai dėl kitų nei viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių (Direktyvos 2004/38/EB 15 straipsnis)

67

15

Procedūrinės garantijos (Direktyvos 2004/38/EB 30–33 straipsniai)

68

16

Sukčiavimas ir piktnaudžiavimas (Direktyvos 2004/38/EB 35 straipsnis)

70

16.1

Bendrieji aspektai

70

16.2

Sukčiavimas

71

16.3

Piktnaudžiavimas

71

16.4

Fiktyvios santuokos

72

16.5

Į valstybę narę grįžtančių jos piliečių piktnaudžiavimas

72

16.6

Kovos su piktnaudžiavimu ir sukčiavimu priemonės ir sankcijos

72

17

Viešumas ir informacijos atskleidimas (Direktyvos 2004/38/EB 34 straipsnis)

72

18

Teisė gyventi šalyje, kurią turi į valstybę narę grįžtančių jos piliečių šeimos nariai

73

19

Teismo praktika byloje Ruiz Zambrano

76

19.1

Realus naudojimasis esminėmis ES piliečių teisėmis

77

19.2

Priklausomumo ryšys

78

19.3

Buvimas šalyje pagal SESV 20 straipsnį ir nuolatinio gyventojo statuso įgijimas

80

19.4

Galimi išvestinės teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį apribojimai

80

1   Įvadas

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas ES piliečio statusas. ES piliečiai pagal šią nuostatą turi Sutartimis įtvirtintas teises ir pareigas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teismas) nuosekliai laikosi nuomonės, kad Europos Sąjungos pilietybė turi būti „pagrindinis valstybių narių piliečių statusas“  (1).

SESV 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ES pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų. Atitinkami apribojimai ir sąlygos yra išdėstyti Direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (Direktyva 2004/38/EB) (2). Kadangi SESV taip pat įtvirtinta darbuotojų judėjimo laisvė (45 straipsnis), įsisteigimo laisvė (49 straipsnis) ir laisvė teikti paslaugas (56 straipsnis), tos laisvės irgi užtikrintos Direktyva 2004/38/EB.

Be to, teisė laisvai judėti ir gyventi yra viena iš pagrindinių teisių, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Pagrindinių teisių chartija) 45 straipsnio 1 dalyje.

Kaip skelbta 2020 m. ES pilietybės ataskaitoje (3), šio rekomendacinio pranešimo (toliau – pranešimas) tikslas – padėti veiksmingiau ir vienodai taikyti laisvo judėjimo teisės aktus visoje ES ir taip suteikti daugiau teisinio tikrumo ES piliečiams, kurie naudojasi savo laisvo judėjimo teisėmis.

Šiame pranešime daugiausia dėmesio skiriama Direktyvos 2004/38/EB taikymui.

Be to, pripažinta, kad tam tikromis aplinkybėmis Direktyvos 2004/38/EB nuostatos pagal analogiją taikomos kartu su SESV 20 ir 21 straipsniais nepaisant to, kad ši direktyva nėra tiesiogiai taikoma faktiniams konkretaus nagrinėjamo atvejo aspektams.

Be to, Teismas sprendime Ruiz Zambrano  (4) pripažino, kad SESV 20 straipsnis gali būti konkretus pagrindas suteikti vaikų ES piliečių tėvams nepiliečiams ir kitiems tokius vaikus prižiūrintiems asmenims, neturintiems ES pilietybės, išvestinę teisę gyventi tų vaikų pilietybės valstybėje narėje, jeigu vaikai nėra pasinaudoję laisvo judėjimo teisėmis.

Taigi, atsižvelgiant į tuos pokyčius, šiame pranešime pateikiama gairių ir dėl SESV 20 ir 21 straipsnių taikymo konkrečiomis aplinkybėmis.

Kai aktualu, taip pat pateikiama gairių dėl laisvo darbuotojų, savarankiškai dirbančių asmenų ir paslaugų teikėjų judėjimo ir daromos nuorodos į susijusius Europos Komisijos dokumentus.

Šis pranešimas yra paremtas Direktyvos 2004/38/EB geresnio perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo gairėmis (2009 m.) (5), taip pat 2013 m. Komisijos komunikatu „Laisvas ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimas. Penki veiksmai, kuriais siekiama pokyčių“, ir tie dokumentai pakeičiami šiuo pranešimu (6). Juo taip pat pakeičiamas 1999 m. Komisijos komunikatas dėl specialių su Sąjungos piliečių judėjimu ir gyvenimu susijusių priemonių, kurios yra pateisinamos viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos sumetimais (7), nebent šiame pranešime būtų nurodyta kitaip.

Šiuo pranešimu taip pat siekiama pateikti atnaujintas gaires visoms suinteresuotosioms šalims ir palengvinti nacionalinių institucijų, teismų ir praktikuojančių teisininkų darbą.

Pateikiamose Direktyvos 2004/38/EB teksto ar Teismo sprendimų citatose kai kur dalis teksto yra vizualiai išskirta; tos frazės yra išskirtos Komisijos, siekiant atkreipti į jas dėmesį.

Primenama, kad Direktyva 2004/38/EB turi būti aiškinama ir taikoma laikantis pagrindinių teisių – visų pirma teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, nediskriminavimo principo, vaiko teisių ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą – kurias garantuoja Pagrindinių teisių chartija ir Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK), jei taikytina (8). Be to, dėl vaiko teisių valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvą 2004/38/EB, visada turi pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus, kaip numatyta Pagrindinių teisių chartijoje ir Jungtinių Tautų 1989 m. lapkričio 20 d. Vaiko teisių konvencijoje.

Šiomis aplinkybėmis taikydamos nediskriminavimo principą nacionalinės institucijos skiria daugiau dėmesio, be kita ko, etninių ar rasinių mažumų kilmės asmenims ir atsižvelgia į susijusias priemones: žr., pvz., Rasinės lygybės direktyvą (9), Komisijos parengtą 2020–2025 m. ES kovos su rasizmu veiksmų planą (10), Komisijos parengtą ES strateginį planą dėl romų (11) ir 2021 m. Tarybos rekomendaciją dėl romų (12).

Komisija taip pat primena valstybėms narėms, kad tokių pagrindinių teisių apsauga, visų pirma įskaitant teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, vaiko teises ir draudimą diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos, yra vienodai teikiama ir LGBTIQ (13) piliečiams bei jų šeimos nariams. Komisijos LGBTIQ asmenų lygybės strategijoje skelbta, kad šiame pranešime bus atsižvelgiama į šeimų įvairovę ir jis padės visoms šeimoms, įskaitant vaivorykštės šeimas, lengviau naudotis laisvo judėjimo teisėmis. Šis pranešimas padės nacionalinėms institucijoms, laikantis Komisijos 2020–2025 m. LGBTIQ asmenų lygybės strategijos (14), griežtai taikyti laisvo judėjimo taisykles nepriklausomai nuo asmenų seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir (arba) lyties raiškos ir lyties požymių.

Kadangi Direktyva 2004/38/EB yra įtraukta į Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimą, šis pranešimas taip pat yra aktualus Direktyvą 2004/38/EB aiškinant ir taikant santykiuose su Islandija, Lichtenšteinu ir Norvegija (15). Todėl, kai tekste minima ES, Europos Sąjunga ar Sąjunga, reikėtų suprasti, kad tai (kai aktualu) apima ir tas valstybes bei jų piliečius.

Šis pranešimas yra rekomendacinis dokumentas, nes teisinę galią turi tik pačių ES teisės aktų tekstai, kaip jie išaiškinti Teismo. Šiame pranešime atsižvelgiama į Teismo sprendimus, kurie paskelbti iki 2022 m. rugsėjo mėn.; jame pateiktos gairės gali būti vėliau keičiamos atsižvelgiant į tolesnę Teismo praktikos raidą.

Šiame dokumente išreikštas požiūris negali iš anksto nulemti Komisijos pozicijos, kurią ji galėtų išreikšti Teismo bylose. Informacija, pateikiama šiame dokumente, yra bendro pobūdžio ir nesiejama su jokiais konkrečiais asmenimis ar subjektais. Nei Komisija, nei joks asmuo, veikiantis Komisijos vardu, neatsako už tai, kaip ši informacija gali būti panaudota.

2   Naudos gavėjai (Direktyvos 2004/38/EB 2 ir 3 straipsniai)

2.1   ES pilietis

2.1.1   Bendrosios taisyklės

Direktyva 2004/38/EB (16) taikoma tik ES piliečiams, persikeliantiems į kitą valstybę narę arba gyvenantiems kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra, ir jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prie jų prisijungia.

Pavyzdys Valstybėje narėje gyvenanti T. nėra ES pilietė. Ji nori, kad ten prie jos prisijungtų jos sutuoktinis, kuris taip pat nėra ES pilietis. Kadangi šiuo atveju dalyvaujančių ES piliečių nėra, ši pora negali naudotis Direktyvos 2004/38/EB teikiamomis teisėmis.

Teisėmis, suteikiamomis pagal ES teisės nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo, paprastai negali naudotis ES piliečiai, gyvenantys savo pilietybės valstybėje narėje; jų šeimos narių, kurie nėra ES piliečiai, padėtį reglamentuoja nacionalinės imigracijos taisyklės (17).

Pavyzdžiai — Savo pilietybės valstybėje narėje gyvenantis P. nėra gyvenęs kitoje valstybėje narėje. Jam panorėjus, kad jo sutuoktinė, kuri nėra ES pilietė, persikeltų gyventi pas jį, pora negali pasinaudoti Direktyvos 2004/38/EB teikiamomis teisėmis – tik ta valstybė narė gali nustatyti taisykles, pagal kurias jos piliečių sutuoktiniai, neturintys ES pilietybės, galėtų turėti teisę prisijungti prie jos piliečių. — A valstybės narės pilietybę turintis L. penkerius metus gyvena ES nepriklausančioje valstybėje. Kai jis nuvyksta į B valstybę narę turėdamas tikslą į ją persikelti, taikoma Direktyva 2004/38/EB.

Vis dėlto, kaip paaiškinta toliau, laisvo asmenų judėjimo taisyklės yra taikomos ES piliečiams, kurie grįžta į savo pilietybės valstybę narę pagyvenę kitoje valstybėje narėje (18), ir, tam tikromis aplinkybėmis, ES piliečiams, kurie pasinaudojo savo laisvo judėjimo teisėmis kitoje valstybėje narėje, nors joje negyveno (19) (pvz., teikė paslaugas kitoje valstybėje narėje, tačiau negyveno joje) (žr. 2.1.2 skirsnį Returning nationals ir 2.1.3 skirsnį Frontier workers, cross-border self-employed persons and cross-border service providers). Dvigubą pilietybę turintiems asmenims taip pat taikomos specialios taisyklės (žr. 2.1.4 skirsnį Dual nationals).

2.1.2   Į valstybę narę grįžtantys jos piliečiai

Teismas nusprendė, kad ES teisė taikoma ir pagal ją teisės suteikiamos ne vien tiems ES piliečiams, kurie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra, – tai taikoma ir tiems ES piliečiams, kurie po to, kai pasinaudojo savo laisvo judėjimo teise apsigyvenę kitoje valstybėje narėje, grįžta į savo pilietybės valstybę narę (20).

ES piliečių atvykimas į savo pilietybės valstybę narę ir gyvenimas joje yra reglamentuojamas nacionalinės teisės, tačiau tokio grįžtančio ES piliečio šeimos nariams gali būti pagal laisvo asmenų judėjimo taisykles suteikiama išvestinė teisė gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi tas ES pilietis. Vis dėlto Teismo praktikoje nustatyta, kad tokia galimybė suteikiama tik tam tikromis sąlygomis, kaip toliau paaiškinta 18 skirsnyje Right of residence of the family members of returning nationals.

2.1.3   Pasienio darbuotojai, tarpvalstybinę savarankišką veiklą vykdantys asmenys ir tarpvalstybinių paslaugų teikėjai

a)   Atvejai, kai pasienio darbuotojai ar tarpvalstybinę savarankišką veiklą vykdantys asmenys turi kitos nei savo gyvenamosios valstybės narės pilietybę

Pasienio darbuotojai yra ES darbuotojai, gyvenantys ne toje valstybėje narėje, kurioje dirba, o tarpvalstybinę savarankišką veiklą vykdantys asmenys – ES piliečiai, kurie užsiima savarankiška veikla vienoje, o gyvena kitoje valstybėje narėje.

Tais atvejais, kai jie turi kitos nei savo gyvenamosios valstybės narės pilietybę, abiejose valstybėse jiems taikoma ES teisė (toje valstybėje narėje, kurioje jie dirba ar užsiima savarankiška veikla, – kaip judiems darbuotojams ar savarankiškai dirbantiems asmenims, o toje valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, – kaip savarankiškiems asmenims pagal Direktyvą 2004/38/EB).

b)   Atvejai, kai pasienio darbuotojai ar tarpvalstybinių paslaugų teikėjai gyvena savo pilietybės valstybėje narėje

Tarpvalstybinių paslaugų teikėjams ir pasienio darbuotojams, gyvenantiems savo pilietybės valstybėje narėje, Direktyva 2004/38/EB netaikoma, tačiau jie gali atitinkamai naudotis SESV 56 ir 45 straipsniais. Konkrečiau, ES paslaugų teikėjas, įsikūręs savo pilietybės valstybėje narėje, tačiau teikiantis paslaugas kitose valstybėse narėse įsikūrusiems gavėjams, remiantis Teismo sprendimu byloje Carpenter  (21), gali, naudodamasis laisve teikti paslaugas (SESV 56 straipsnis), pasiekti, kad teisę gyventi jo pilietybės valstybėje narėje įgytų jo sutuoktinis. Iš tiesų, nors Direktyva 2004/38/EB tokiu atveju netaikoma, remiantis Teismo sprendimu, išvestinė teisė gyventi šalyje gali būti suteikiama, jeigu atsisakymas suteikti tokią teisę kliudytų ES paslaugų teikėjams naudotis savo teisėmis (22). Pagal Teismo praktiką byloje Carpenter tai taikoma plačiau ir, laisvo darbuotojų judėjimo (SESV 45 straipsnis) pagrindu, apima tų ES piliečių, kurie yra tarpvalstybiniai darbuotojai, gyvenantys savo pilietybės valstybėje narėje, padėtį (23).

Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar, siekiant „užtikrinti Sąjungos piliečiui galimybę veiksmingai naudotis <...> pagrindine laisve“ (darbuotojų judėjimo laisve arba laisve teikti paslaugas), būtina suteikti ES piliečio šeimos nariui išvestinę teisę gyventi šalyje (24). Todėl kompetentingos institucijos turi nustatyti, ar atsisakymas suteikti tokią teisę kliudytų ES piliečiui veiksmingai naudotis tomis laisvėmis (25).

2.1.4   Dvigubą pilietybę turintys asmenys

Yra Teismo praktikos, kuria remiantis galima skirti atvejus, kada dvigubą pilietybę turintiems asmenims ir jų šeimos nariams taikoma Direktyva 2004/38/EB, ir atvejus, kada jų padėtis yra reglamentuojama nacionalinės teisės.

a)   Dviejų ES valstybių narių arba ES valstybės narės ir ES nepriklausančios valstybės dvigubą pilietybę turintys asmenys, gyvenantys kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje

Šie dvigubą pilietybę turintys asmenys patenka į Direktyvos 2004/38/EB subjektinę taikymo sritį.

Pavyzdžiai — A ir B valstybių narių pilietybę turintis A., gyvenantis C valstybėje narėje, patenka į Direktyvos 2004/38/EB subjektinę taikymo sritį. — A valstybės narės ir ES nepriklausančios valstybės pilietybę turinti L., gyvenanti B valstybėje narėje, patenka į Direktyvos 2004/38/EB subjektinę taikymo sritį.

b)   Dvigubą dviejų ES valstybių narių pilietybę (įgytą gimus ar natūralizacijos tvarka) turintys asmenys, persikėlę gyventi į valstybę narę, kurios pilietybę turi

ES piliečiai, persikeliantys gyventi į valstybę narę, kurios pilietybę turi, nėra Direktyvos 2004/38/EB naudos gavėjai, o jų gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje yra reglamentuojamas jos vidaus teisės. Tačiau tie, kurie pasinaudojo laisvo judėjimo teisėmis pagal SESV 21 straipsnį persikeldami gyventi į priimančiąją valstybę narę, kurios pilietybę turi, joje išlaiko teisę gyventi normalų šeimos gyvenimą su savo šeimos nariais. Taigi, Direktyva 2004/38/EB pagal analogiją taikoma jų šeimos nariams (26).

Pavyzdžiai — Y. nuo gimimo turi A valstybės narės ir B valstybės narės pilietybę. Iki 2020 m. ji gyveno A valstybėje narėje, o 2020 m. su savo sutuoktiniu, kuris nėra ES pilietis, persikėlė gyventi į B valstybę narę. Nuo tada ji dirba B valstybėje narėje. B valstybėje narėje Y. į Direktyvos 2004/38/EB subjektinę taikymo sritį nepatenka, jos gyvenimas ten yra reglamentuojamas vidaus teisės. Tačiau Direktyva 2004/38/EB pagal analogiją taikoma jos sutuoktiniui. — Z. nuo gimimo turi A valstybės narės pilietybę. 2010 m. jis persikėlė į B valstybę narę ir joje gyvena Direktyvoje 2004/38/EB nustatytomis sąlygomis. 2017 m. jis įgijo B valstybės narės pilietybę (kartu pasiliko A valstybės narės pilietybę), taigi B valstybėje narėje į Direktyvos 2004/38/EB subjektinę taikymo sritį jis nebepatenka. 2020 m. jis susituokė su ES pilietybės neturinčiu asmeniu. Direktyva 2004/38/EB pagal analogiją taikoma jo sutuoktiniui.

c)   Dvigubą ES valstybės narės ir ES nepriklausančios valstybės pilietybę turinčių asmenų atvejai, kai tokie asmenys atvyko į priimančiąją valstybę narę kaip ne ES piliečiai ir vėliau įgijo jos pilietybę natūralizacijos tvarka, o tada jų pirmosios pilietybės valstybė įstojo į ES

Įgiję priimančiosios valstybės narės pilietybę tokie piliečiai joje netampa Direktyvos 2004/38/EB naudos gavėjais vien dėl to, kad kita valstybė, kurios pilietybę jie turi, įstojo į ES. Jų gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje tebėra reglamentuojamas priimančiosios valstybės narės vidaus teisės.

Tačiau kadangi nuo kitos jų pilietybės valstybės įstojimo į ES jie yra vienos valstybės narės piliečiai, teisėtai gyvenantys kitos valstybės narės teritorijoje, jų padėtis patenka į ES teisės reglamentuojamą sritį (27). Jie pagal SESV 21 straipsnį naudojasi teise priimančiojoje valstybėje narėje gyventi normalų šeimos gyvenimą su savo šeimos nariais. Taigi, Direktyva 2004/38/EB pagal analogiją taikoma jų šeimos nariams (28).

Pavyzdys M. nuo gimimo turi A valstybės (ES nepriklausančios valstybės) pilietybę. Iki 2007 m. ji gyveno A valstybėje. 2007 m. ji persikėlė į B valstybę narę ir joje gyvena kaip savarankiškai dirbantis asmuo. 2009 m. ji susituokė su ES pilietybės neturinčia moterimi. Iki 2012 m. jos gyvenimas B valstybėje narėje, neturint ES pilietybės, buvo reglamentuojamas nacionalinės teisės. 2012 m. ji įgijo B valstybės narės pilietybę ir tapo ES piliete (dviguba ES valstybės narės ir ES nepriklausančios valstybės pilietybė). A valstybei 2013 m. įstojus į ES, M. tapo dvigubą dviejų ES valstybių narių pilietybę turinčiu asmeniu. M. gyvenimas B valstybėje narėje nepatenka į Direktyvos taikymo sritį, tačiau Direktyva 2004/38/EB pagal analogiją taikoma jos žmonai.

d)   Dvigubą ES valstybės narės ir ES nepriklausančios valstybės pilietybę turinčių asmenų atvejai, kai tokie asmenys į priimančiąją valstybę narę atvyko būdami ne ES piliečiai, tačiau tada jų pirmosios pilietybės valstybė įstojo į ES ir jie vėliau įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę natūralizacijos tvarka

Jeigu atitinkamame stojimo akte nėra pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl ES laisvo asmenų judėjimo teisinių nuostatų taikymo naujajai valstybei narei, tokie piliečiai gali nuo tada, kai jų pirmosios pilietybės valstybė įstoja į ES, naudotis Direktyvos 2004/38/EB nuostatomis savo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje prieš tai, kai kilmės valstybė įstojo į ES, laikotarpių atžvilgiu, jeigu jie atitiko sąlygas gyvendami priimančiojoje valstybėje narėje kaip ne ES piliečiai. Direktyvos 2004/38/EB nuostatos gali būti taikomos esamiems ir būsimiems rezultatams, susiklostantiems dėl tokių piliečių ir jų šeimos narių padėties, buvusios iki jų kilmės valstybės įstojimo į ES (29).

Tačiau įgiję priimančiosios valstybės narės pilietybę šie piliečiai nebėra Direktyvos 2004/38/EB naudos gavėjai ir jų gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje yra reglamentuojamas jos vidaus teisės. Vis dėlto, kadangi jie pasinaudojo laisvo judėjimo teisėmis pagal SESV 21 straipsnį priimančiojoje valstybėje narėje, kurios pilietybę dabar taip pat turi, jie joje naudojasi teise gyventi normalų šeimos gyvenimą su savo šeimos nariais. Taigi, Direktyva 2004/38/EB pagal analogiją taikoma jų šeimos nariams (30).

Pavyzdys L. nuo gimimo turi A valstybės (ES nepriklausančios valstybės) pilietybę. Iki 2007 m. jis gyveno A valstybėje. Nuo 2009 m. jis gyvena B valstybėje narėje, kurioje dirba. A valstybė 2013 m. įstojo į ES. 2014 m. jis įgijo B valstybės narės pilietybę (tapo dvigubą dviejų ES valstybių narių pilietybę turinčiu asmeniu). 2022 m. jo išlaikoma motina, ne ES pilietė, nori prisijungti prie jo B valstybėje narėje. Nuo tada, kai L. įgijo B valstybės narės pilietybę, jo gyvenimui B valstybėje narėje nebetaikoma Direktyva 2004/38/EB. Tačiau Direktyva 2004/38/EB pagal analogiją taikoma jo išlaikomai motinai.

e)   Dvigubą dviejų ES valstybių narių pilietybę turintys asmenys, kurie visada gyveno vienoje iš tų valstybių narių, kurių pilietybę turi, ir niekada nesinaudojo laisvo judėjimo teisėmis

Šiems piliečiams Direktyva 2004/38/EB netaikoma (31). Jų padėtis yra reglamentuojama tik atitinkamos valstybės vidaus teisės.

Pavyzdys Y. nuo gimimo turi A valstybės narės ir B valstybės narės pilietybę. Ji yra susituokusi su ne ES piliečiu. Ji visada gyveno A valstybėje narėje. Šių sutuoktinių gyvenimui A valstybėje narėje Direktyva 2004/38/EB netaikoma.

f)   Dvigubą ES valstybės narės ir ES nepriklausančios valstybės pilietybę turintys asmenys, kurie į priimančiąją valstybę narę atvyko būdami ne ES piliečiai ir vėliau įgijo tos priimančiosios valstybės narės pilietybę natūralizacijos tvarka

Šiems piliečiams Direktyva 2004/38/EB netaikoma. Jų padėtis yra reglamentuojama tik atitinkamos valstybės vidaus teisės.

Pavyzdys Y. yra ne ES pilietis. Jis nuo 2015 m. gyvena A valstybėje narėje, o 2020 m. įgyja A valstybės narės pilietybę. 2022 m. jo šešiolikmetė dukra, ne ES pilietė, nori prisijungti prie jo A valstybėje narėje. Šių asmenų gyvenimui A valstybėje narėje Direktyva 2004/38/EB netaikoma.

2.2   Šeimos nariai ir kiti naudos gavėjai

2.2.1   Bendrieji aspektai

Direktyvoje 2004/38/EB apibrėžtiems šeimos nariams (net jeigu jie nėra ES valstybės narės piliečiai) taikoma Direktyva 2004/38/EB.

ES piliečių laisvo judėjimo teisė neduotų naudos, jei nebūtų susijusių nuostatų, kuriomis užtikrinama, kad ES piliečiai galėtų būti lydimi savo šeimos narių (32). Taigi, Direktyva 2004/38/EB ES piliečių šeimos nariams suteikiama išvestinė laisvo judėjimo teisė.

Direktyva 2004/38/EB iš esmės taikoma tik tiems ES piliečiams, kurie vyksta į kitą nei savo pilietybės valstybę narę arba jau gyvena tokioje valstybėje narėje (t. y. ES pilietis naudojasi arba jau yra pasinaudojęs laisvo judėjimo teise) (33). Tai reiškia, kad norint įvertinti, ar Direktyva 2004/38/EB taikoma šeimos nariui, pirma reikia ištirti, ar ES piliečio, kurio šeimos narys galėtų dėl ryšio su juo įgyti išvestines teises, padėtis yra tokia, kuriai taikoma Direktyva.

Dėl statuso įrodymo Teismas išaiškino, kad valstybės narės administracinės ir teisminės institucijos privalo priimti kitų valstybių narių kompetentingų institucijų dėl asmens statuso išduotus liudijimus ir analogiškus dokumentus, nebent dėl esamų konkrečių su nagrinėjamu individualiu atveju susijusių įrodymų būtų pagrįstai abejojama jų tikslumu (34). Tai taikoma ES piliečio dokumentams arba šeimos ryšį su ES piliečiu patvirtinantiems dokumentams. Priimant tokius dokumentus nekeliama sąlyga, kad atitinkamas šeimos ryšys būtų oficialiai pripažintas kitų valstybių narių teisėje (35). Tai taikoma ir Direktyvos 2004/38/EB tikslais. Todėl tokie valstybės narės išduotu liudijimu tinkamai patvirtinti ryšiai kaip tos pačios lyties asmenų santuoka ar tos pačios lyties asmenų tėvystė (motinystė) turi būti kitų valstybių narių pripažįstami Direktyvos 2004/38/EB ir ES teisės tikslais, net jei tokie santykiai nėra įteisinti nacionalinėje teisėje (36). Priimančiosios valstybės narės teisėje nustatyti reikalavimai, be kita ko, turėti pagal tą teisę išduotą gimimo liudijimą, negali būti keliami tos pačios lyties asmenų poroms ir jų vaikams naudojantis teisėmis, kylančiomis iš ES teisės (37).

2.2.2   Pagrindiniai šeimos nariai

Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalyje nurodyti „pagrindiniai“ šeimos nariai savaime įgyja teisę atvykti ir gyventi šalyje nepriklausomai nuo jų pilietybės. 2 straipsnio 2 dalyje nurodyti šie asmenys:

—	sutuoktinis;

—	partneris, su kuriuo ES pilietis sudarė registruotą partnerystę pagal kurios nors valstybės narės teisės aktus, jei priimančiosios valstybės narės teisės aktuose registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai;

—	piliečio ir sutuoktinio ar partnerio, kaip apibrėžta pirmiau, tiesioginiai palikuonys, kuriems nesukakę 21 metai arba kurie yra išlaikytiniai;

—	piliečio ir sutuoktinio ar partnerio, kaip apibrėžta pirmiau, išlaikomi tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai.

Šeimos nariai, kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB, yra tie patys šeimos nariai, kuriems taikomas Reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo (38). Tai reiškia, kad darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų šeimos nariai naudojasi ne tik Direktyvos 2004/38/EB nuostatomis, bet ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (39) nuostatomis (daugiau informacijos apie tai pateikta 11.2 skirsnyje Relationship between Article 24 of Directive 2004/38/EC and Regulation (EU) No 492/2011).

Be Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų, pagal Teismo praktiką ir tie ne ES piliečiai, kurie yra pagrindiniai nepilnamečius ES piliečius, besinaudojančius laisvo judėjimo teisėmis, prižiūrintys asmenys (kurie patys nėra nepilnamečio ES piliečio išlaikomi, tačiau išlaiko nepilnamečius ES piliečius), turi būti pripažįstami turinčiais teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, nes kitaip iš to vaiko būtų praktiškai atimta teisė joje gyventi (žr. 2.2.2.5 skirsnį Primary carers of minor EU citizens).

2.2.2.1   Sutuoktiniai

Direktyvos 2004/38/EB taikymo tikslu turi būti iš esmės pripažįstamos bet kur pasaulyje teisėtai sudarytos santuokos. Priverstinės santuokos, kai asmenys sutuokiami be vieno ar abiejų iš jų sutikimo arba prieš vieno ar abiejų iš jų valią, nėra ginamos nei tarptautinės teisės (40), nei ES teisės. Priverstinę santuoką būtina skirti nuo suplanuotos santuokos, kai renkantis partnerį pagrindinį vaidmenį atlieka trečiasis asmuo, tačiau abu sutuoktiniai laisva valia visiškai pritaria santuokai, ir nuo fiktyvių santuokų, kurios apibrėžtos 16.4 skirsnyje Marriages of convenience.

Valstybės narės neprivalo pripažinti trečiojoje valstybėje teisėtai sudarytų poligaminių santuokų (41), kurios gali prieštarauti tų valstybių narių teisinei tvarkai (42). Tai nedaro poveikio pareigai deramai atsižvelgti į tokiose santuokose gimusių vaikų interesus.

Teismas byloje Coman išaiškino, kad terminas „sutuoktinis“ pagal Direktyvą 2004/38/EB yra neutralus lyties atžvilgiu ir apima sutuoktinius tos pačios lyties asmenų santuokose (43). Todėl ES teisė draudžia valstybės narės institucijoms nesuteikti ES piliečio tos pačios lyties sutuoktiniui teisių atvykti ir gyventi joje argumentuojant tuo, kad tos pačios lyties asmenų santuoka nėra pripažinta toje valstybėje narėje. Teismas savo sprendime konkrečiai nurodė tos pačios lyties asmenų santuokas, sudarytas priimančiojoje valstybėje narėje.

Teismas byloje Coman taip pat išaiškino, kad tos pačios lyties sutuoktiniui, kaip judaus ES piliečio šeimos nariui, turi būti suteikiamos teisės atvykti ir gyventi šalyje ir visos kitos teisės, kylančios iš ES teisės (44) (kaip antai teisė dirbti ir teisė į vienodą požiūrį (45)). Pakanka to, kad sutuoktinį privaloma pripažinti šeimos nariu tokiomis aplinkybėmis, kurios susijusios su judėjimo laisve. Tos pačios lyties asmenų santuoka nebūtinai turi būti pripažinta nacionalinėje teisėje (daugiau informacijos pateikta 2.2.1 skirsnyje General considerations ir 2.2.4 skirsnyje Supporting documents to attest the family relationship with the EU citizen.

Byloje Coman Teismo analizė neapsiribojo vien su laisvu judėjimu susijusiomis nuostatomis. Jis taip pat analizavo Direktyvos 2004/38/EB nuostatas Pagrindinių teisių chartijos garantuojamos pagrindinės teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, kaip ją aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas, kontekste. Tuo pagrindu Teismas konstatavo, kad „[i]š Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad sąvoka „privatus gyvenimas“ ir sąvoka „šeimos gyvenimas“ gali apimti homoseksualios poros santykius lygiai taip pat, kaip jos apima skirtingų lyčių poros, esančios tokioje pačioje situacijoje, santykius“. (46) Privatumo ir šeimos gyvenimo apsauga yra svarbūs elementai, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant užtikrinti, kad poros, kuriose yra LGBTIQ narių, galėtų tinkamai naudotis laisvo judėjimo teisėmis.

Teismas taip pat išaiškino, kad norėdami naudotis teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje sutuoktiniai turi gyventi toje pačioje priimančiojoje valstybėje narėje, tačiau nebūtina, kad sutuoktiniai kartu gyventų tame pačiame būste (47).

Be to, net jei sutuoktiniai gyvena skyrium, šeimos santykių negalima laikyti nutrūkusiais, kol jų nėra nutraukusi kompetentinga institucija (48).

2.2.2.2   Registruoti partneriai

Šiuo metu nėra Teismo praktikos, kuria būtų išaiškintas Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies b punktas.

Kad registruotas partneris būtų laikomas „pagrindiniu šeimos nariu“, registruota partnerystė turi atitikti visas tris toliau nurodytas sąlygas.

a)   Registruota partnerystė turi būti sudaryta „remiantis valstybės narės teisės aktais“

Kai registruota partnerystė yra sudaryta už ES ribų, Direktyva 2004/38/EB netaikoma.

b)   Priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai

Priimančioji valstybė narė, kurios nacionalinės teisės aktuose registruota partnerystė nenumatyta, neprivalo pripažinti kitoje valstybėje narėje sudarytos partnerystės lygiaverte santuokai.

c)   Registruota partnerystė atitinka sąlygas, nustatytas atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose

Valstybės narės turi laisvės apibrėžti, kokią registruotą partnerystę jos laiko lygiaverte santuokai. Todėl gali būti taip, kad Direktyvos 2004/38/EB įgyvendinimo tikslu tam tikra registruota partnerystė vienoje valstybėje narėje pripažįstama, o kitoje – ne.

Siekiant didesnio teisinio tikrumo Komisija ragina kiekvieną valstybę narę svetainėje Jūsų Europa (49) paskelbti ir prireikus atnaujinti registruotos partnerystės, sudarytos kitose valstybėse narėse, formų, joje laikomų lygiavertėmis santuokai, sąrašą.

Jei registruota partnerystė neatitinka šių trijų sąlygų, galima partnerio teisė atvykti ir gyventi šalyje turėtų būti vertinama pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalies b punktą.

Pavyzdys T. yra ne Sąjungos pilietis, o P. yra ES pilietis, turintis A valstybės narės pilietybę. 2020 m. jie sudarė registruotą partnerystę pagal A valstybės narės teisės aktus. Dabar jie ketina persikelti į B valstybę narę, kurios nacionalinės teisės aktuose registruota partnerystė nenumatyta. B valstybė narė neprivalo pripažinti šios registruotos partnerystės, tačiau galima T. teisė atvykti ir gyventi joje turėtų būti įvertinta pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalies b punktą.

2.2.2.3   Palikuonys ir aukštutinės linijos giminaičiai

Teismas išaiškino, kad ES piliečio „tiesioginio palikuonio“ samprata apima bet kokius tėvų ir vaiko giminystės ryšius biologiniu ar teisiniu pagrindu, taigi apima tiek biologinį, tiek įvaikintą ES piliečio vaiką (50). 2 straipsnio 2 dalies c punktas apima ir ES piliečio sutuoktinio ar registruoto partnerio „tiesioginius palikuonis“. 2 straipsnio 2 dalies d punktas analogiškai apima išlaikomus ES piliečio sutuoktinio ar registruoto partnerio aukštutinės linijos giminaičius.

Todėl tiesiosios žemutinės ir aukštutinės linijos giminaičių samprata apima ir įvaikinimu grindžiamą giminystę.

Dėl tos pačios lyties tėvų, besinaudojančių laisvo judėjimo teisėmis, vaikų Teismas išaiškino, kad jeigu vienas iš tėvų yra ES pilietis, visos valstybės narės turi be papildomų formalumų pripažinti kurios nors valstybės narės išduotame gimimo liudijime nurodytą tėvų ir vaiko giminystės ryšį tam, kad būtų galima naudotis iš ES teisės kylančiomis teisėmis. Tai taikoma nepriklausomai nuo tokių santykių statuso kitų valstybių narių ir, visų pirma, vaiko pilietybės valstybės (-ių) narės (-ių) teisėje. Tai „nereiškia, kad valstybė narė, kurios pilietis yra atitinkamas vaikas, privalo savo nacionalinėje teisėje numatyti tos pačios lyties asmenų tėvystę (motinystę) arba kitais tikslais nei naudojimasis teisėmis, kurias šis vaikas turi pagal Sąjungos teisę, pripažinti giminystės ryšį tarp minėto vaiko ir asmenų, kurie priimančiosios valstybės narės valdžios institucijų parengtame gimimo liudijime nurodyti kaip jo tėvai“  (51). Kitaip tariant, privalomas tėvystės (motinystės) pripažinimas laisvo judėjimo tikslais yra pakankamas. Tos pačios lyties asmenų tėvystė (motinystė) nebūtinai turi būti pripažįstama nacionalinėje teisėje kitais tikslais (52).

Byloje VMA Teismas taip pat akcentavo pagrindinių teisių, visų pirma teisės į privatų ir šeimos gyvenimą ir vaiko teisių, svarbą: „Esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, [Pagrindinių teisių chartijos] 7 straipsnyje garantuojama teisė į privatų ir šeimos gyvenimą ir jos 24 straipsnyje garantuojamos vaiko teisės, visų pirma teisė į tai, kad visuose su vaikais susijusiuose aktuose pirmiausia būtų atsižvelgta į vaiko interesus, taip pat teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, yra pagrindinės teisės.“  (53) Teismo analizės išvadose akcentuotos pagrindinės teisės: išaiškinta, kad jeigu naudodamasis laisvo judėjimo teise vaikas netektų ryšio su vienu iš tėvų arba tokius ryšius palaikyti būtų labai sunku, tai būtų Pagrindinių teisių chartijos 7 ir 24 straipsnių pažeidimas (54). Be to, pagal ES teisę naudojimosi teisėmis, vaiko turimomis pagal ES teisę, tikslu pripažinti tėvų ir vaiko giminystės ryšį negali būti atsisakoma argumentuojant tai viešosios tvarkos sumetimais dėl tos priežasties, kad tėvai yra tos pačios lyties (55).

Dėl to, kiek turi būti pripažįstama tos pačios lyties asmenų tėvystė (motinystė), Teismas byloje VMA nusprendė (56), kad valstybės narės privalo pripažinti tėvystę (motinystę) tuo tikslu, kad būtų naudojamasi teisėmis, vaiko turimomis pagal ES teisę. Keli tokių Teismo konkrečiais nagrinėtais atvejais nustatytų teisių pavyzdžiai yra priėmimas mokytis (57), stipendijų gavimas (58) ir naudojimosi viešuoju transportu išlaidų sumažinimas didelėms šeimoms (59).

Nėra apribojimų, susijusių su ES piliečių ir jų aukštutinės linijos giminaičių ar palikuonių giminystės laipsniu, – tai reiškia, pavyzdžiui, kad apimami ir vaikaičiai, ir išlaikomi seneliai. Nacionalinės valdžios institucijos gali pareikalauti įrodyti deklaruojamus giminystės ryšius (žr. 2.2.4 skirsnį Supporting documents to attest the family relationship with the EU citizen).

Pažymėtina, kad judų ES pilietį su nepilnamečiu saistantys teisiniai ryšiai (pvz., teisėto globėjo ar šeimoje globojamų vaikų statusas), kurie nėra tėvų ir vaiko giminystės ryšiai, tačiau kurių pagrindu sukuriamas realus šeimos gyvenimas, yra saugomi pagal Direktyvą 2004/38/EB, jeigu tokie ryšiai gali būti tinkamai patvirtinti. Tokiu atveju nėra taip, kad vaikas savaime įgytų teisę atvykti ir gyventi šalyje, tačiau priimančioji valstybė narė pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalį privalo palengvinti tokio vaiko atvykimą ir gyvenimą joje (60) (daugiau informacijos apie tai pateikta 2.2.3 skirsnyje Extended family members).

2.2.2.4   Išlaikomų tiesioginių palikuonių ir tiesiosios aukštutinės linijos giminaičių statusas

Pagal esamą Teismo praktiką (61) „ išlaikomo “ šeimos nario statusą lemia faktinė situacija, kai materialinę paramą tam šeimos nariui teikia ES pilietis arba to ES piliečio sutuoktinis (-ė) ar partneris (-ė). Išlaikomų šeimos narių statusas nereiškia, kad turima teisė į išlaikymą ir priežastys, dėl kurių asmuo yra išlaikomas, nėra svarbios (62). Nereikia nagrinėti, ar atitinkami šeimos nariai teoriškai galėtų išlaikyti patys save, pavyzdžiui, imdamiesi apmokamo darbo. Tai, kad šeimos narys laikomas turinčiu pagrįstą galimybę susirasti darbą ir siekia dirbti priimančiojoje valstybėje narėje, neturi reikšmės aiškinant sąlygą dėl išlaikymo (63).

Sprendimuose dėl išlaikymo sampratos Teismas nenurodė jokio gyvenimo lygio, kuris turėtų būti atskaitos tašku nustatant ES piliečio poreikį gauti finansinę paramą.

Direktyvoje 2004/38/EB nėra reikalavimų dėl to, kokia turėtų būti minimali išlaikymo trukmė ar teikiamos materialinės paramos suma, tačiau išlaikymas turi būti realus ir nuoseklus.

Siekiant nustatyti, ar šeimos nariai yra išlaikomi, būtina individualiu atveju įvertinti, ar, atsižvelgiant į jų finansinę ir socialinę padėtį, jiems reikia materialinės paramos jų pagrindiniams poreikiams tenkinti kilmės valstybėje ar toje valstybėje, iš kurios jie atvyko (t. y. ne priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje gyvena atitinkamas ES pilietis). Ar asmuo yra ES piliečio „išlaikomas“, turi būti nustatoma remiantis padėties tuo metu, kai tas šeimos narys siekia lydėti tą ES pilietį arba prie jo prisijungti, vertinimu (64).

Išlaikomi šeimos nariai turi pateikti dokumentinių įrodymų, kad yra išlaikomi. Teismas patvirtino, kad įrodymai gali būti pateikiami bet kokiomis tinkamomis priemonėmis (65). Jeigu atitinkami šeimos nariai gali pateikti įrodymų, kad yra išlaikomi, kitomis priemonėmis nei kilmės valstybės ar valstybės, iš kurios šeimos nariai atvyksta, atitinkamos institucijos išduotas patvirtinamasis dokumentas, priimančioji valstybė narė negali atsisakyti pripažinti jų teisių. Tačiau vien to, kad ES pilietis yra pažadėjęs išlaikyti atitinkamą šeimos narį, nepakanka išlaikymo faktui nustatyti. Apie patvirtinamųjų dokumentų vertinimą skaitykite 7.1 skirsnyje Supporting documents for issuing residence cards.

Išlaikymo įrodymų pavyzdžiai — Kilmės valstybės ar valstybės, iš kurios išlaikomas šeimos narys atvyksta, kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, kuriuo įrodomas išlaikymo padėties buvimas  (66) . — Įrodymai, kad ES pilietis ilgą laiką reguliariai moka išlaikomam šeimos nariui pinigų sumas, reikalingas to išlaikomo šeimos nario poreikiams patenkinti kilmės valstybėje arba valstybėje, iš kurios tas išlaikomas šeimos narys atvyksta  (67) (tai reiškia, kad reikia įrodyti, jog yra reguliariai mokami pinigai ir tie mokėjimai yra reikalingi tam šeimos nariui remti). — Įrodymai, kad ES pilietis ilgą laikotarpį reguliariai tiesiogiai padengia pagrindines (pvz., mokymosi, būsto, elektros ir vandens suvartojimo) išlaidas ir tai yra reikalinga to išlaikomo šeimos nario poreikiams patenkinti kilmės valstybėje arba valstybėje, iš kurios tas išlaikomas šeimos narys atvyksta (tai reiškia, kad reikia įrodyti, jog yra reguliariai mokami pinigai ir tie mokėjimai yra reikalingi tam šeimos nariui remti). Įrodymų, kurių reikalauti negalima, pavyzdžiai — Pažymos, kuriomis patvirtinama, kad išlaikomas šeimos narys nesėkmingai bandė susirasti darbą arba gauti socialinę pašalpą iš kilmės valstybės ar iš tos valstybės, iš kurios prašytojas atvyksta, ir (arba) bandė kitaip išsilaikyti  (68) . — Jeigu ES pilietis jau gyvena priimančiojoje valstybėje narėje – įrodymas, kad atitinkamas šeimos narys buvo to ES piliečio išlaikomas tuo metu, kai pastarasis įsikūrė priimančiojoje valstybėje narėje, arba prieš pat jam įsikuriant joje  (69) .

Nereikalaujama, kad atitinkamas šeimos narys būtų gyvenęs toje pačioje valstybėje kaip atitinkamas ES pilietis arba būtų buvęs to ES piliečio išlaikomas prieš pat tam ES piliečiui įsikuriant priimančiojoje valstybėje narėje arba tuo metu, kai ES pilietis joje įsikūrė (70).

Pavyzdys R. yra ne ES pilietis. Jis visada gyveno ES nepriklausančioje valstybėje. Jo dukra M. yra ES pilietė, turinti A valstybės narės pilietybę. 2016 m. ji persikėlė į B valstybę narę, o iki tol gyveno A valstybėje narėje. Nuo 2018 m. M. kas mėnesį siunčia pinigų R. gyvenimo išlaidoms padengti. 2020 m. R. persikėlė į B valstybę narę ir pateikė prašymą, kad jam, kaip išlaikomam tiesioginės aukštutinės linijos giminaičiui pagal 2 straipsnio 2 dalies d punktą, būtų išduota leidimo gyventi šalyje kortelė. Negalima atsisakyti išduoti jam leidimo gyventi šalyje kortelę argumentuojant tuo, kad jis negyveno toje pačioje valstybėje, kurioje gyveno jo dukra. Taip pat negalima atsisakyti išduoti jam leidimo gyventi šalyje kortelę argumentuojant tuo, kad jis nebuvo dukters išlaikomas prieš pat jai įsikuriant B valstybėje narėje arba tuo metu, kai ji joje įsikūrė.

Šeimos nariams, kurių teisė gyventi šalyje atsirado dėl jų priklausomybės nuo judaus ES piliečio, Direktyva tebėra taikoma ir tada, kai jie nustoja būti išlaikomi, pavyzdžiui, pasinaudoję savo teisėmis pagal 23 straipsnį įsidarbinti arba užsiimti savarankiška veikla priimančiojoje valstybėje narėje (71).

Analogiškai ir palikuonims, kurių teisė gyventi šalyje atsirado dėl to, kad jiems nebuvo sukakę 21 metai, Direktyva 2004/38/EB tebėra taikoma ir sukakus 21 metams.

Pavyzdys M. yra ne ES pilietis. Jis nuo 2018 m. rugsėjo mėn. gyveno ir mokėsi ES nepriklausančioje valstybėje. Jo motina, ne ES pilietė, ir tėvas, ES pilietis, gyvena A valstybėje narėje. 2020 m. sausio mėn. jie pradėjo kas mėnesį siųsti sūnui pinigų jo mokymosi ir gyvenimo išlaidoms padengti. 2020 m. spalio mėn., būdamas 22 metų amžiaus, M. persikėlė į A valstybę narę ir pateikė prašymą, kad jam kaip išlaikomam tiesioginiam ES piliečio palikuoniui (2 straipsnio 2 dalies c punktas) būtų išduota leidimo gyventi šalyje kortelė. Jis gavo leidimo gyventi šalyje kortelę 2020 m. gruodžio mėn., o 2021 m. vasario mėn. pradėjo dirbti A valstybėje narėje ir išsikraustė gyventi atskirai nuo tėvų, A valstybėje narėje išsinuomojęs butą. M. teisė gyventi šalyje negali būti ginčijama argumentuojant tuo, kad persikėlęs į A valstybę narę M. nebėra tėvų išlaikomas, nes įsidarbino pagal Direktyvos 23 straipsnį.

2.2.2.5   Pagrindiniai nepilnamečius ES piliečius prižiūrintys asmenys

Teismas išaiškino, kad nepilnamečiai ES piliečiai turi visas laisvo judėjimo teises nepaisant to, kad negali patys nuspręsti, kur gyventi ar kur keliauti: ES piliečio galėjimas pasinaudoti Sutarties bei antrinės teisės aktų garantuojamomis laisvo asmenų judėjimo teisėmis negali priklausyti nuo to, ar šis asmuo sulaukė amžiaus, nuo kurio įgyjamas teisinis veiksnumas savarankiškai naudotis tomis teisėmis, ar tam tikro minimalaus amžiaus (72). Tokius sprendimus priima jų tėvai ir (arba) pagrindiniai juos prižiūrintys asmenys, turintys ES vaiko globos teises.

Atitinkamai Teismas nusprendė, kad, nepilnamečiams ES piliečiams naudojantis laisvo judėjimo teisėmis, be Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų, ir tie ne ES piliečiai, kurie yra pagrindiniai nepilnamečius ES piliečius prižiūrintys asmenys (kurie patys nėra nepilnamečio ES piliečio išlaikomi, tačiau yra nepilnametį ES pilietį išlaikantys asmenys), turi būti pripažįstami turinčiais teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, nes kitaip iš to vaiko būtų praktiškai atimta teisė joje gyventi (73). Atitinkamos Direktyvos 2004/38/EB nuostatos pagal analogiją taikomos tokiems pagrindiniams vaiką prižiūrintiems asmenims.

Pavyzdys A. yra nepilnametė ES pilietė, turinti A valstybės narės, kurioje gimė, pilietybę. Praėjus šešiems mėnesiams nuo jos gimimo, ji persikėlė į B valstybę narę kartu su tėvais ir vyresne seserimi, kurie nėra ES piliečiai. Visi keturi asmenys gyvena B valstybėje narėje. Laisvo judėjimo taisyklės taikomos jos tėvams (ir galbūt seseriai) kaip pagrindiniams ją prižiūrintiems asmenims.

Daugiau informacijos apie nepilnamečių ES piliečių ir pagrindinių juos prižiūrinčių asmenų teisę gyventi šalyje ilgiau kaip 3 mėnesius, tačiau trumpiau nei 5 metus, pateikta 5.2.4 skirsnyje Primary carers of minor EU citizens.

2.2.3   Išplėstinės šeimos nariai

Valstybė narė privalo pagal savo nacionalinės teisės aktus palengvinti ES piliečių išplėstinės šeimos nariams sąlygas atvykti ir gyventi joje.

Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalyje nurodyti:

—	bet kokie kiti (t. y. nepatenkantys į Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą apibrėžtį) šeimos nariai: — kurie yra išlaikomi; — kurie veda bendrą namų ūkį su ES piliečiu; — asmenys, kuriems dėl rimtų sveikatos priežasčių būtina asmeninė ES piliečio priežiūra, arba

—	partneriai, su kuriais ES pilietis palaiko ilgalaikius santykius, jei jie tinkamai patvirtinami.

Sąvoka „šeimos nariai“, vartojama 3 straipsnio 2 dalyje, turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai visoje ES. Remtis „nacionalinės teisės aktais“ nurodyta ne toje nuostatoje minimų asmenų apibrėžties, o sąlygų, kuriomis priimančioji valstybė narė turi palengvinti tų asmenų atvykimą ir gyvenimą joje, atžvilgiu (74).

Direktyvoje 2004/38/EB nenustatyta jokių apribojimų, susijusių su giminystės laipsniu, kai kalbama apie „kitus šeimos narius“.

Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „išplėstinės“ šeimos nariai turi teisę į tai, kad pagal nacionalinės teisės aktus būtų palengvintos sąlygos jiems atvykti ir gyventi šalyje. Priešingai nei „pagrindinių“ šeimos narių, „išplėstinės“ šeimos narių teisė atvykti ir gyventi nėra įgyjama savaime. Tai reiškia, kad valstybės narės neprivalo patenkinti kiekvieno šios kategorijos asmenų pateikto prašymo leisti atvykti ir gyventi joje (75). Vis dėlto valstybės narės privalo tokiems prašymams teikti pirmenybę, palyginti su kitų ne ES piliečių prašymais (76).

Siekiant išlaikyti šeimos vienovę platesne prasme, kaip aiškiai nustatyta Direktyvos 2004/38/EB preambulės 6 konstatuojamojoje dalyje, turi būti nacionalinės teisės aktuose nustatyta, kad turi būti nuodugniai išnagrinėta atitinkamų asmenų, pateikusių prašymą, asmeninė padėtis atsižvelgiant į jų santykį su ES piliečiu ar bet kokias kitas aplinkybes, kaip antai jų finansinį ar fizinį priklausomumą. Kad įvykdytų tą prievolę, laikydamosi Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalies, valstybės narės turi nacionalinės teisės aktais nustatyti tokio sąlygų atvykti ir gyventi palengvinimo kriterijus, pagal kuriuos asmenys, pateikę prašymą, galėtų gauti sprendimą, kuris būtų pagrįstas išsamiu jų asmeninių aplinkybių nagrinėjimu, o prašymo atmetimo atveju – motyvuotas (77). Valstybės narės turi laisvės savo nacionalinės teisės aktuose nustatyti kriterijus, į kuriuos būtų atsižvelgiama sprendžiant, ar „išplėstinės“ šeimos nariams suteikti teises pagal Direktyvą 2004/38/EB, tačiau tie kriterijai turi atitikti įprastą sąvokos „palengvinimas“ reikšmę ir neturi mažinti atitinkamos nuostatos veiksmingumo (78).

Be to, valstybėms narėms atliekant 3 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą palengvinti sąlygas „kitiems šeimos nariams“ atvykti ir gyventi jose, valstybių narių turima diskrecija turi būti naudojamasi „atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos <…> nuostatas“, įskaitant teisę į šeimos gyvenimą (7 straipsnis) ir vaiko interesus (24 straipsnis) (79). Taigi, jos privalo „atlikti proporcingą ir pagrįstą visų reikšmingų ir svarbių bylos aplinkybių vertinimą, atsižvelgdamos į visus susijusius interesus, ypač į atitinkamo vaiko interesus“  (80).

Remiantis sprendimu byloje Coman, kuriame Teismas nustatė, kad sąvoka „sutuoktinis“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2004/38/EB, yra neutrali lyties atžvilgiu (81), nėra pagrindo aiškinti kitas Direktyvos 2004/38/EB sąvokas (pvz., „bet koks kitas šeimos narys“ (3 straipsnio 2 dalies a punktas) ir „partneris“ (3 straipsnio 2 dalies b punktas)) taip, tarsi jie nebūtų neutralūs lyties atžvilgiu.

Kai išplėstinės šeimos nariai, kuriuos apima Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalis, pripažįstami turinčiais šeimos nario statusą, jie gali naudotis visomis Direktyvos nuostatomis (įskaitant teisę dirbti). Toks pripažinimas paprastai suteikiamas išduodant leidimo gyventi šalyje kortelę pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnį, tačiau pripažinimo procedūra gali būti ir kitokia (pvz., vizos išdavimas valstybių, kurioms taikomas vizų režimas, piliečiams).

Bet kokio neigiamo sprendimo (visų pirma, atsisakymo leisti atvykti, atsisakymo išduoti vizą ir (arba) atsisakymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę) atžvilgiu taikomos visos Direktyvoje 2004/38/EB numatytos materialinės ir procedūrinės garantijos („saugikliai“), įskaitant teisę į tai, kad teismo proceso metu „nacionalinis teismas galėtų įvertinti, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais ir ar buvo laikytasi procedūrinių garantijų“  (82). Neigiamas sprendimas turi būti visiškai pagrįstas raštu ir turi būti galima jį apskųsti.

2.2.3.1   Atvejai, numatyti 3 straipsnio 2 dalies a punkte (finansinis priklausomumas, fizinis priklausomumas ir bendro namų ūkio vedimas)

Trys atvejai, numatyti 3 straipsnio 2 dalies a punkte (finansinis priklausomumas, fizinis priklausomumas ir bendro namų ūkio vedimas), nėra neatsiejami vienas nuo kito – tai reiškia, kad asmuo, kurio aplinkybės apima tik vieną iš tų trijų atvejų, gali pasinaudoti 3 straipsnio 2 dalies a punktu (83).

Išplėstinės šeimos nariai privalo pagal 8 straipsnio 5 dalies e punktą ir 10 straipsnio 2 dalies e punktą pateikti jų kilmės valstybės ar valstybės, iš kurios jie atvyksta, atitinkamos institucijos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad jie yra atitinkamo ES piliečio išlaikytiniai ar su juo veda bendrą namų ūkį, arba įrodymą, kad dėl rimtų sveikatos priežasčių tam šeimos nariui būtinai reikia asmeninės ES piliečio priežiūros (84).

„Išlaikytinių“ samprata yra susijusi su „finansinio priklausomumo situacija“  (85).

Valstybės narės gali, naudodamosi savo diskrecija, savo teisės aktuose nustatyti konkrečius reikalavimus dėl priklausomumo pobūdžio ir trukmės, visų pirma tam, kad galėtų įsitikinti, jog priklausomumo padėtis yra reali ir nuolatinė ir nebuvo sudaryta siekiant vienintelio tikslo atvykti ir apsigyventi priimančiojoje valstybėje narėje (86).

Vis dėlto tokie reikalavimai turi atitikti įprastą sąvokos „palengvinti“ ir su priklausomumu susijusių sąvokų, vartojamų 3 straipsnio 2 dalyje, reikšmę ir neturi mažinti tos nuostatos veiksmingumo (87).

Priklausomumo padėtis turi būti susidariusi valstybėje, iš kurios atvyksta išplėstinės šeimos narys (o ne toje valstybėje, kurioje ES pilietis gyveno prieš įsikurdamas priimančiojoje valstybėje narėje) (88). Nustatant, ar asmuo yra priklausomas nuo ES piliečio (jo „išlaikomas“), turi būti remiamasi padėties tuo metu, kai tas šeimos narys siekia lydėti tą ES pilietį arba prie jo prisijungti, vertinimu. Nereikalaujama, kad atitinkamas šeimos narys būtų gyvenęs toje pačioje valstybėje kaip atitinkamas ES pilietis arba būtų buvęs to ES piliečio išlaikomas prieš pat tam piliečiui įsikuriant priimančiojoje valstybėje narėje arba tuo metu, kai ES pilietis joje įsikūrė (89). Tai reiškia, kad jeigu ES pilietis jau gyvena priimančiojoje valstybėje narėje, iš jo išlaikomo šeimos nario negalima reikalauti įrodyti, jog jo priklausomumo nuo to ES piliečio padėtis buvo prieš pat pastarajam įsikuriant ar jau įsikūrus priimančiojoje valstybėje narėje (90).

Išlaikomiems išplėstinės šeimos nariams Direktyva tebetaikoma ir jiems nustojus būti išlaikomiems, pavyzdžiui, pasinaudojus savo teisėmis pagal 23 straipsnį įsidarbinti ar savarankiškai dirbti priimančiojoje valstybėje narėje (91).

Sąvoka „veda bendrą namų ūkį“ taikoma asmenims, „kurie, gyvendami kartu tuose pačiuose namuose, kai tai nėra vien laikinas gyvenimas kartu tik dėl patogumo“, palaiko su šiuo ES piliečiu tarpusavio priklausomumo santykius, „grindžiamus glaudžiais ir stabiliais asmeniniais ryšiais, palaikomais gyvenant tame pačiame namų ūkyje“  (92).

Asmenys, su ES piliečiu vedantys bendrą namų ūkį, turi įrodyti glaudžius ir stabilius ryšius su juo, pateikdami įrodymą, „patvirtinantį, kad šie du asmenys iš tikrųjų vienas nuo kito priklauso ir kad nebuvo gyvenama kartu siekiant gauti leidimą atvykti ir gyventi šioje valstybėje narėje“  (93).

Vertinant tokio ryšio buvimą reikia atsižvelgti į atitinkamus veiksnius– giminystės laipsnį ir, priklausomai nuo konkrečių nagrinėjamo atvejo aplinkybių, „atitinkamų šeimos santykių glaudumą, abipusiškumą ir ryšio tarp šių dviejų asmenų intensyvumą“  (94). Tie ryšiai turi būti tokie, kad, jei atitinkamas šeimos narys negalėtų su ES piliečiu vesti bendro namų ūkio priimančiojoje valstybėje narėje, „tai paveiktų bent vieną iš šių dviejų asmenų“  (95). Vis dėlto nėra privaloma įrodyti, kad, jei šeimos nariui nebūtų leista atvykti ir gyventi šalyje, ES pilietis nesinaudotų laisvo judėjimo teisėmis (96). Gyvenimo kartu trukmė taip pat yra svarbus veiksnys ir šiuo atžvilgiu būtina atsižvelgti ir į laikotarpį prieš tai, kai atitinkamas asmuo įgijo ES pilietybę (97). ES pilietis ir tas kitas šeimos narys turi vesti bendrą namų ūkį, tačiau ES pilietis nebūtinai turi būti to namų ūkio „galva“  (98).

Kai ES pilietis ir jo ilgalaikio partnerio vaikai kartu gyvena realų šeimos gyvenimą, 3 straipsnio 2 dalies a punktas gali apimti ir ilgalaikio partnerio (taip pat tos pačios lyties asmenų partnerystės atvejais) vaikus.

Pavyzdys Y. yra ES pilietė iš A valstybės narės. Ji yra susituokusi su O., kuris nėra ES pilietis. Pastaruosius 5 metus jie A valstybėje narėje gyveno su Y. seseria L., kuris nėra ES pilietė. 2022 m. jie visi trys nusprendė persikelti į B valstybę narę. Direktyva 2004/38/EB gali būti taikoma L. kaip asmeniui, kuris su Y. veda bendrą namų ūkį.

Laisvo judėjimo teise besinaudojančio ES piliečio teisiniai santykiai su nepilnamečiu, kurie nėra tėvų ir vaiko giminystės ryšiai, tačiau kurių pagrindu gyvenamas realus šeimos gyvenimas, yra saugomi pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalį (99). Taip gali būti visų pirma nuolatinio teisėto globėjo globai patikėtų nepilnamečių ir šeimoje globojamų vaikų atvejais. Tokiais atvejais nacionalinės institucijos turi atlikti „proporcingą ir pagrįstą visų reikšmingų ir svarbių bylos aplinkybių vertinimą, atsižvelgdamos į visus susijusius interesus, ypač į atitinkamo vaiko interesus“  (100). Jeigu atlikus tą vertinimą padaroma išvada, kad vaikas ir jo globėjas iš tiesų gyvena kaip šeima ir kad vaikas yra priklausomas nuo globėjo, vadovaujantis pagrindine teise į šeimos gyvenimą ir vaiko interesais priimančioji valstybė narė iš esmės privalo suteikti tam vaikui teisę atvykti ir gyventi joje pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalies a punktą, jį siejant su Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu ir 24 straipsnio 2 dalimi, kad vaikas galėtų gyventi su savo globėjais priimančiojoje valstybėje narėje (101).

Veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant vertinimą, yra, be kita ko, vaiko amžius, kai susikūrė teisiniai santykiai; tai, ar vaikas nuo to laiko gyveno su ES piliečiu; tarp vaiko ir ES piliečio nusistovėjusių asmeninių santykių artimumas ir tai, kiek vaikas yra priklausomas nuo ES piliečio (pastarajam prisiėmus tėvų pareigas ir teisinę bei finansinę atsakomybę už vaiką) (102).

Taip pat būtina atsižvelgti į „galimą konkretų ir individualų pavojų, kad atitinkamas vaikas gali būti prievartos, išnaudojimo ar prekybos žmonėmis auka“  (103). Tačiau negalima tokio pavojaus preziumuoti vien todėl, kad atitinkamų teisinių santykių užmezgimo procedūra yra ne tokia išsami nei ta, kuri atliekama priimančiojoje valstybėje narėje vaiko įvaikinimo ar globos tikslais, arba vien todėl, kad 1996 m. Hagos konvencija dėl tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių (104) nebuvo taikytina tuo konkrečiu atveju (105). Šie veiksniai turi būti vertinami atsižvelgiant į kitus svarbius faktus (106).

Dėl šeimos narių, kuriems dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikia asmeninės ES piliečio priežiūros, kaip nurodyta 3 straipsnio 2 dalies a punkte, šiuo metu nėra Teismo praktikos, kuri konkrečiai apimtų tokius šeimos narius. Vis dėlto Teismas akcentavo, kad šis scenarijus susijęs su „fizinio priklausomumo“ situacija (107). Tačiau dėl to reikia atlikti bendrą įvertinimą kiekvienu konkrečiu atveju ir jį atliekant turi būti atsižvelgiama į specifines kiekvieno atvejo aplinkybes.

2.2.3.2   3 straipsnio 2 dalies b punkte numatyti atvejai:

3 straipsnio 2 dalies b punktas apima partnerius, su kuriais ES pilietis palaiko faktinius ilgalaikius santykius, jeigu tie santykiai tinkamai patvirtinti. Ši kategorija apima ir skirtingų lyčių, ir tos pačios lyties asmenų santykius. Iš asmenų, kurių teisės pagal Direktyvą 2004/38/EB kyla iš to, kad jie yra ilgalaikiai partneriai, gali būti reikalaujama pateikti dokumentinių įrodymų, kad jie yra ES piliečių partneriai ir kad partnerystė yra ilgalaikė. Įrodymai gali būti pateikiami bet kokiu tinkamu būdu.

Toliau nurodyti kai kurie kriterijai, kuriais remiantis gali būti pripažįstama, kad egzistuoja tinkamai patvirtinti faktiniai ilgalaikiai santykiai:

—	įrodymas, kad artimi santykiai palaikomi ilgą laiką;

—	įrodymas, kad vykdomos bendros tėvų pareigos vieno ar daugiau vaikų atžvilgiu ir partneriai šias pareigas atlieka vienodai;

—	įrodymas, kad kartu prisiimta didelių ilgalaikių teisinių ar finansinių įsipareigojimų (pvz., būsto paskola arba civilinę partnerystę liudijantys dokumentai);

—	gyvenimo bendrame būste ar bendro namų ūkio vedimo įrodymas;

—	jei partneriai negyvena kartu – jų santykių reguliarumo ir dažnumo įrodymas.

Santykių ilgalaikiškumo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38/EB tikslą išlaikyti šeimos vienovę plačiąja prasme (108). Nacionalinėse taisyklėse dėl partnerystės ilgalaikiškumo gali būti, laikantis proporcingumo principo, nustatytas minimalios trukmės kriterijus, pagal kurį vertinama, ar partnerystę galima laikyti ilgalaike. Tačiau tokiu atveju nacionalinėse taisyklėse turi būti nustatyta, kad atsižvelgiama ir į kitus aktualius aspektus (kaip antai tuos, kurie nurodyti pirmiau).

Nacionalinėse taisyklėse gali būti reikalaujama, kad partnerystė tarp atitinkamų asmenų būtų išimtinė (t. y. yra priimtina reikalauti, kad nei ES pilietis, nei jo partneris (-ė) nebūtų santuokos ar registruotos partnerystės ryšių saistomi su trečiuoju asmeniu), tačiau pagal nacionalines taisykles reikia, kai aktualu, atsižvelgti ir į kitus veiksnius.

Taikant šią nuostatą reikėtų daugiau dėmesio skirti tos pačios lyties porų, kurios negalėjo susituokti ar įregistruoti partnerystės ir dėl to negalėjo įgyti teisės gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalį, padėčiai.

2.2.4   Patvirtinamieji dokumentai, kuriais įrodomas asmenį su ES piliečiu saistantis šeimos ryšys

Asmenys, prašantys pagal Direktyvą 2004/38/EB išduoti dokumentą, patvirtinantį teisę gyventi šalyje, ar atvykimo vizą, turi teisę rinktis, kokiais dokumentiniais įrodymais (t. y. šeimos ryšio, priklausomumo ar kitokiais įrodymais) jie pageidauja įrodyti, kad jiems taikytina Direktyva 2004/38/EB. Valstybės narės gali prašyti konkrečių dokumentų (pvz., santuokos liudijimo, kaip santuokos įrodymo), bet neturėtų atsisakyti priimti kitokių įrodymo priemonių. Pavyzdžiui, santuokos liudijimas nėra vienintelė priimtina priemonė šeimos ryšiams nustatyti.

Šeimos nariai, prašantys pagal Direktyvą 2004/38/EB išduoti dokumentą, patvirtinantį teisę gyventi šalyje, ar atvykimo vizą, turi pateikti „dokumentą, patvirtinantį šeimos ryšius“. Tai reiškia, kad iš jų negalima reikalauti, jog toks dokumentas ar atitinkami ryšiai būtų pirmiau užregistruoti toje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi atitinkamas ES pilietis, ar priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje ES pilietis įsikuria. Toks registracijos reikalavimas būtų nepagrįsta kliūtis naudotis laisvo judėjimo teise, nes kai kurių prašymų nagrinėjimas dėl to gali labai užtrukti, o tam tikrais atvejais – net būti neįmanomas, nes kai kurios valstybės narės neturi užsienio dokumentų, patvirtinančių šeimos ryšius, registravimo sistemos.

Nepilnamečių palikuonių atveju, kadangi Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsniu įtvirtinta būtinybė atsižvelgti į vaiko interesus, gali būti pagrįsta visų pirma patikrinti ir įsitikinti, kad judėjimo laisve naudojamasi laikantis taikomų taisyklių dėl vaiko globos teisių. Reikalavimai, kuriuos būtų galima kelti šiuo atžvilgiu, turi atitikti bendruosius ES teisės principus, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo principus (109).

a)   ES valstybės narės išduoti dokumentai

Priimančioji valstybė narė turi be papildomų administracinių procedūrų priimti kitos valstybės narės išduotus dokumentus, kuriais patvirtinami šeimos ryšiai. Kaip išsamiau paaiškinta 2.2.1 skirsnyje General considerations, pagal Direktyvą 2004/38/EB ir apskritai pagal ES teisę priimant tokius liudijimus ir pripažįstant juose užfiksuotus šeimos ryšius negali būti keliama sąlyga, kad juos būtų oficialiai pripažinusios kitos valstybės narės (110).

Be to, pagal Reglamentą (ES) 2016/1191 (111) tam tikriems valstybės narės išduotiems viešiesiems dokumentams, kuriais patvirtinami šeimos ryšiai, kaip antai santuokos liudijimams, registruotos partnerystės liudijimams, gimimo liudijimams, taip pat tam tikriems notariniams dokumentams ir sprendimams (kuriais, pvz., patvirtinama tėvystė ar įvaikinimas), netaikomas reikalavimas legalizuoti dokumentą ar išduoti apostilę. Išduodama kai kuriuos dokumentus (visų pirma gimimo, santuokos ar registruotos partnerystės liudijimus) valstybė narė atitinkamo asmens prašymu privalo išduoti atitinkamą daugiakalbę standartinę formą. Tomis aplinkybėmis valstybė narė neturėtų reikalauti pateikti patvirtintą gimimo, santuokos ar registruotos partnerystės liudijimo vertimą, jeigu jo originalas yra išduotas kitos valstybės narės su pridėta daugiakalbe standartine forma. Valstybės narės institucija, kuriai pateikiamas viešasis dokumentas, išimtinėmis aplinkybėmis gali reikalauti vertimo, jei mano, kad dokumente pateiktos informacijos nepakanka jam išnagrinėti (taip gali būti, pvz., kai daugiakalbės standartinės formos laisvo teksto laukas yra užpildytas kita nei oficialiąja dokumentą priimančios institucijos kalba, tačiau ta informacija yra būtina dokumentui išnagrinėti). Prie kitų dokumentų (kuriais, pvz., patvirtinamas įvaikinimas ar pilietybė) daugiakalbė standartinė forma nepridedama. Tokiu atveju valstybės narės, kuri priima dokumentą, institucijos gali reikalauti pateikti patvirtintą viešojo dokumento, kurį pateikia pilietis, vertimą, tačiau turi priimti patvirtintą vertimą, parengtą bet kurioje valstybėje narėje (t. y. nebūtinai toje pačioje, kuri priima dokumentą).

b)   ES nepriklausančios valstybės išduoti dokumentai

Jei dokumento originalas yra parengtas atitinkamos valstybės narės institucijoms nesuprantama kalba, ta valstybė narė gali reikalauti, kad atitinkami dokumentai būtų išversti. Jei kyla abejonių dėl dokumento autentiškumo (pvz., dėl jį išdavusios institucijos ar dokumente pateiktų duomenų teisingumo), valstybė narė gali prašyti, kad atitinkami dokumentai būtų patvirtinti notaro, legalizuoti arba patikrinti (pvz., naudojant apostilę). Vis dėlto toks įtarimas turi būti susietas su konkrečiu individualaus prašymą teikiančio asmens dokumentu – būtų neproporcinga visais atvejais sistemiškai reikalauti patikrinti ir (arba) legalizuoti visus patvirtinamuosius dokumentus.

Tuo atveju, kai valstybei narei atlikus vertinimą, remiantis objektyviais duomenimis, nustatoma, kad yra pakankamai pagrindo laikyti tam tikros ES nepriklausančios valstybės išduodamus konkretaus tipo dokumentus (pvz., santuokos liudijimus) nepatikimais (visų pirma dėl to, kad yra daug suklastotų ar apgaulės būdu gautų dokumentų), tos valstybės narės nacionalinės institucijos gali konkrečiu atveju reikalauti, kad atitinkamas dokumentas būtų patikrintas ar legalizuotas. Tokia priemonė turi apsiriboti vien tų tipų dokumentais, išduotais atitinkamos ES nepriklausančios valstybės, kuriems tos priemonės taikymas, remiantis turimomis žiniomis, yra pagrįstas. Daugiau informacijos apie tai, kaip kovoti su piktnaudžiavimu ir sukčiavimu, pateikta 16 skirsnyje Fraud and abuse (Article 35 of Directive 2004/38/EC).

3   Teisė išvykti ir atvykti („įvažiavimo ir išvažiavimo teisė“ – Direktyvos 2004/38/EB 4 ir 5 straipsniai)

3.1   Teisė išvykti ir atvykti

3.1.1   ES piliečių teisė

Nedarant poveikio Direktyvos 2004/38/EB VI skyriuje nustatytų apribojimų taikymui, Direktyvos 2004/38/EB 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ES piliečiai turi teisę išvykti iš valstybės narės ir atvykti į kitą valstybę narę turėdami galiojančią tapatybės kortelę ar pasą. Negalima reikalauti atlikti jokių kitų formalumų.

Todėl valstybės narės privalo savo piliečiams išduoti pasą ar tapatybės kortelę pagal nacionalinės teisės aktus.

Valstybės narės turi pripažinti vaiko pavardę, suteiktą ir registruotą valstybėje narėje, kurioje tas vaikas gimė ir gyvena (112). Pilietybės valstybės narės išduotame pase ar tapatybės kortelėje turi būti nurodytas vaiko vardas ir pavardė, kurie nurodyti gimimo liudijime, išduotame valstybės narės (113). Tai taikoma ir tiems ES piliečiams, kurie yra tos pačios lyties tėvų vaikai. Be to, šiems vaikams jų pilietybės valstybė narė turi išduoti pasą ar tapatybės kortelę nereikalaudama, kad gimimo liudijimas būtų išduotas tos valstybės narės, kurios pilietybę turi vaikas (114).

Be to, kad ES vaikas galėtų naudotis savo teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje su kiekvienu iš savo tėvų, tėvai turi teisę turėti dokumentą, kuriame jie nurodyti kaip asmenys, turintys teisę keliauti su tuo vaiku (šis dokumentas gali būti gimimo liudijimas). Kitos valstybės narės privalo pripažinti tą dokumentą (115) ..

3.1.2   Šeimos nariai, kurie nėra ES piliečiai

ES piliečio šeimos nariai ne ES piliečiai turi turėti galiojantį pasą. Jiems taip pat gali reikėti turėti vizą, jeigu jiems kaip ne ES piliečiams taikomas vizos reikalavimas (žr. 3.3 skirsnį Visa rules). Atleidimas nuo reikalavimo turėti vizą aptariamas 3.2 skirsnyje Visa exemption for non-EU family members.

3.1.3   Kelionės dokumentams taikytini reikalavimai

Be reikalavimų pagal Reglamentą (ES) 2019/1157 dėl ES piliečių tapatybės kortelių ir pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2252/2004 dėl ES piliečių pasų (116), vienintelis papildomas reikalavimas dėl ES piliečių ir jų šeimos narių kelionės dokumentų yra toks, kad tie dokumentai būtų galiojantys (Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsnio 1 dalis). Visų pirma, valstybės narės negali atsisakyti priimti kelionės dokumento:

—	iki kurio galiojimo pabaigos yra likęs trumpesnis nei tam tikras laikotarpis – pakanka, kad kelionės dokumentas galiotų atvykimo į tos valstybės narės teritoriją dieną;

—	kuris yra senas dokumentas be naujausių apsauginių savybių.

3.1.4   ES piliečių tapatybės kortelių forma

Reglamentu (ES) 2019/1157 (117), kuris taikomas nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d.  (118), nustatyti minimalieji valstybių narių išduodamų tapatybės kortelių saugumo ir formos standartai (119). Reglamente (ES) 2019/1157 taip pat numatyta, kad jo reikalavimų neatitinkančių tapatybės kortelių naudojimas bus laipsniškai nutrauktas. Tokios tapatybės kortelės nustoja galioti pasibaigus jų galiojimo laikotarpiui arba ne vėliau kaip 2031 m. rugpjūčio 3 d. nelygu, kuri data ankstesnė) (120).

3.1.5   Praktinis sienos apsaugos pareigūnų vadovas (Šengeno vadovas)

ES valstybėms narėms, įgyvendinančioms Šengeno acquis nuostatas dėl išorės sienų, ir Šengeno asocijuotosioms šalims (121) skirtame Praktiniame sienos apsaugos pareigūnų vadove (Šengeno vadove) (122) pateikta bendrų gairių, geriausios patirties pavyzdžių ir rekomendacijų sienų kontrolės srityje; jame atsižvelgta į su laisvo judėjimo acquis susijusią specifiką (žr. visų pirma II dalies I skirsnio 2 poskirsnį dėl asmenų, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise pagal ES teisę, patikrinimų; 6.2 poskirsnį dėl kelionės dokumentų antspaudavimo; taip pat 8.3 poskirsnį dėl atsisakymo leisti atvykti asmenims, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise pagal ES teisę).

3.1.6   Trūkstami kelionės dokumentai

Jeigu ES pilietis arba ES pilietį lydintis ar prie jo prisijungiantis šeimos narys ne ES pilietis neturi būtinų kelionės dokumentų arba, jei reikalaujama, būtinų vizų, atitinkama valstybė narė, prieš jį grąžindama, suteikia tam asmeniui visas pagrįstas galimybes gauti būtinus dokumentus arba kad jie būtų jam pristatyti per pagrįstą laikotarpį, arba kad galėtų būti patvirtinta, pateikiant patvirtinamųjų įrodymų, ar kitomis priemonėmis įrodyta, kad tas asmuo turi laisvo judėjimo teisę (Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsnio 4 dalis). Tokiomis aplinkybėmis atitinkamam ES piliečiui arba jo šeimos nariui ne ES piliečiui tenka prievolė įrodyti, kad tas asmuo yra Direktyvos naudos gavėjas.

Vis dėlto labai rekomenduojama visada turėti reikiamus kelionės dokumentus (pasą ar tapatybės kortelę) ar vizas, kad ES piliečiai ir jų šeimos nariai prireikus galėtų įrodyti savo tapatybę (jei būtų sustabdyti policijos, laipinami į lėktuvą ar kt.). Valstybės narės gali nustatyti nacionalines taisykles, pagal kurias asmenims jų teritorijoje būtų privaloma turėti ar su savimi nešiotis dokumentus, o šios prievolės nesilaikant galėtų būti taikomos sankcijos.

3.1.7   Atsisakymas leisti atvykti ir išvykti

Pagal ES teisę valstybėms narėms yra leidžiama uždrausti ES piliečiams ir jų šeimos nariams atvykti į jų teritoriją ir iš jos išvykti, kai jie kelia grėsmę pažeisti viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos reikalavimus, kaip tai suprantama Direktyvos 2004/38/EB VI skyriuje, arba piktnaudžiavimo ar sukčiavimo atveju (žr. 13 skirsnį Restrictions on the right to move and reside freely on grounds of public policy, public security or public health (Articles 27, 28 and 29 of Directive 2004/38/EC) ir 16 skirsnį Fraud and abuse (Article 35 of Directive 2004/38/EC)).

3.2   Šeimos narių ne ES piliečių atleidimas nuo reikalavimo turėti vizą

Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šeimos nariai ne ES piliečiai, turintys galiojančią leidimo gyventi šalyje kortelę, nurodytą Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnyje, yra atleidžiami nuo reikalavimo turėti vizą (123).

a)   Leidimo gyventi šalyje kortelės, kurias turintiems asmenims pagal Direktyvą 2004/38/EB taikomas atleidimas nuo reikalavimo turėti vizą

Leidimo gyventi šalyje kortelės, kurias turint pagal Direktyvą 2004/38/EB taikomas atleidimas nuo reikalavimo turėti vizą, yra:

—	leidimo gyventi šalyje kortelės pagal 10 straipsnį, išduotos ES piliečių, persikėlusių į kitą nei savo pilietybės valstybę narę, šeimos nariams;

—	leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės, išduotos pagal Direktyvos 2004/38/EB 20 straipsnį (tokia kortele pakeičiama penkerius metus galiojanti leidimo gyventi šalyje kortelė, išduota pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnį).

Pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 ar 20 straipsnį išduotos leidimo gyventi šalyje kortelės turėjimas (124) yra pakankamas įrodymas, kad kortelės turėtojas yra ES piliečio šeimos narys (125). Turint leidimo gyventi šalyje kortelę atleidimas nuo reikalavimo turėti vizą taikomas kiekvienoje valstybėje narėje, įskaitant ir tą, kurios pilietybę turi atitinkamas ES pilietis (126), ir nepriklausomai nuo to, ar valstybė narė, kuri išdavė kortelę arba kurioje lankomasi, yra prisijungusi prie Šengeno erdvės (127), kurioje panaikinta vidaus sienų kontrolė.

Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsnio 2 dalimi įtvirtintas atleidimas nuo reikalavimo turėti vizą taikomas leidimo gyventi šalyje kortelę arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę turintiems šeimos nariams, nesvarbu, ar tokią kortelę jiems išdavusi valstybė narė yra, ar nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės (128).

Atitinkamų leidimo gyventi šalyje kortelių pagal Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsnio 2 dalį turėtojai atleidžiami nuo reikalavimo turėti vizą nepriklausomai nuo to, ar kortelės turėtojas lydi ES pilietį arba prie jo prisijungia. Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsnio 2 dalyje, priešingai kitų Direktyvos 2004/38/EB straipsnių (pvz., 6 ar 7 straipsnio) nuostatoms, iš tiesų nereikalaujama, kad atitinkamas asmuo lydėtų judų ES pilietį arba prie jo prisijungtų.

Pavyzdžiai — R. yra ES pilietė, turinti A valstybės narės pilietybę. Ji su savo sutuoktiniu Kinijos piliečiu M. gyvena B valstybėje narėje, kuri nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės  (129) . M. turi B valstybės narės pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnį išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę. R. ir M. keliauja į C valstybę narę, kuri yra prisijungusi prie Šengeno erdvės. Kadangi M. turi pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnį išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę, jis pagal Direktyvą atleidžiamas nuo reikalavimo turėti vizą, net kai vyksta į C valstybę narę, kuri yra prisijungusi prie Šengeno erdvės. — T. yra ES pilietis, turintis B valstybės narės pilietybę. Jis su savo sutuoktine Indijos piliete S. gyvena D valstybėje narėje, kuri yra prisijungusi prie Šengeno erdvės. S. turi D valstybės narės pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnį išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę. S. keliauja į E valstybę narę, kuri nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės. Kadangi S. turi pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnį išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę, ji pagal Direktyvą atleidžiama nuo reikalavimo turėti vizą, net kai viena keliauja į E valstybę narę, kuri nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės. — P. yra ES pilietis, turintis A valstybės narės pilietybę. Jis su savo sutuoktine Kinijos piliete L. gyvena B valstybėje narėje, kuri nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės. L. turi B valstybės narės pagal Direktyvos 2004/38/EB 20 straipsnį išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę. L. viena keliauja į C valstybę narę, kuri yra prisijungusi prie Šengeno erdvės, o tada į E valstybę narę, kuri nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės. Kadangi L. turi leidimo gyventi šalyje kortelę, ji atleidžiama nuo reikalavimo turėti vizą C valstybėje narėje ir E valstybėje narėje, net jeigu keliauja viena. — Y. yra ES pilietis, turintis A valstybės narės, kuri nėra prisijungusi prie Šengeno erdvės, pilietybę. Jis su savo sutuoktine Indijos piliete T. gyvena C valstybėje narėje, kuri yra prisijungusi prie Šengeno erdvės. T. turi C valstybės narės pagal Direktyvos 2004/38/EB 20 straipsnį išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę. Kadangi ji turi leidimo gyventi šalyje kortelę, ji atleidžiama nuo reikalavimo turėti vizą A valstybėje narėje. Reikalavimas turėti vizą A valstybėje narėje netaikomas T. net tuo atveju, jeigu ji keliauja viena.

Dėl leidimo gyventi šalyje kortelių formos žr. 12.2 skirsnį Residence cards and permanent residence cards issued to non-EU family members (Articles 10 and 20 of Directive 2004/38/EC and Articles 7 and 8 of Regulation 2019/1157): format and validity period.

Be to, atleidimas nuo reikalavimo turėti vizą taikomas ir šių kortelių turėtojams:

—	leidimo (nuolat) gyventi šalyje kortelių, išduotų tėvams pagal Teismo praktiką byloje Zhu ir Chen (žr. 2.2.2.5 skirsnį Primary carers of minor EU citizens);

—	leidimo (nuolat) gyventi šalyje kortelių, išduotų ES piliečių, grįžusių į savo pilietybės valstybę narę, šeimos nariams (žr. 18 skirsnį Right of residence of the family members of returning nationals), ir

—	leidimo (nuolat) gyventi šalyje kortelių, išduotų dvigubą pilietybę turinčių asmenų šeimos nariams, kai Direktyva 2004/38/EB pagal analogiją taikoma tokiems šeimos nariams (žr. 2.1.4 skirsnį Dual nationals).

Iš tiesų, kaip išsamiau paaiškinta 12.2 skirsnyje Residence cards and permanent residence cards issued to non-EU family members (Articles 10 and 20 of Directive 2004/38/EC and Articles 7 and 8 of Regulation 2019/1157): format and validity period, šių trijų kategorijų šeimos nariams ne ES piliečiams taip pat turėtų būti išduota leidimo (nuolat) gyventi šalyje kortelė pagal Direktyvą 2004/38/EB, nes Direktyva jiems taikoma pagal analogiją.

b)   Teisę gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai, kuriuos turint pagal Direktyvą 2004/38/EB nėra atleidžiama nuo reikalavimo turėti vizą

Bet kokių kitų teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, išduodamų ES piliečių šeimos nariams, turėtojai pagal Direktyvą 2004/38/EB nėra atleidžiami nuo reikalavimo turėti vizą.

Pažymėtina, kad teisę gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai, išduodami pagal nacionalinės teisės aktus vien atitinkamos valstybės vidaus aplinkybėmis (šeimos susijungimas su valstybės narės, išduodančios tokį dokumentą, piliečiais, nesinaudojusiais laisvo judėjimo teise), nėra skirti asmenims, kurie naudojasi laisvo judėjimo taisyklėmis. Taigi, tuos teisę gyventi šalyje patvirtinančius dokumentus valstybės narės turi išduoti pagal Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002 (130). Kai leidimą gyventi šalyje išduoda valstybė narė, prisijungusi prie Šengeno erdvės, turint pagal Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002 išduotą leidimą gyventi šalyje atleidžiama nuo reikalavimo turėti vizą vykstant į valstybes nares, kurios yra prisijungusios prie Šengeno erdvės.

Vis dėlto teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kurie išduodami ne pagal Direktyvą 2004/38/EB, turėtojai gali būti pagal Šengeno taisykles atleidžiami nuo reikalavimo turėti vizą (131). Daugiau informacijos apie tai rasite Praktiniame sienos apsaugos pareigūnų vadove (Šengeno vadove).

Pavyzdys A valstybė narė yra prisijungusi prie Šengeno erdvės. Iš A valstybės narės kilęs ES pilietis gyvena šioje valstybėje narėje su savo sutuoktine ne ES piliete. Jie keliauja į kitą valstybę narę, kuri taip pat yra prisijungusi prie Šengeno erdvės. Kadangi sutuoktinė ne ES pilietė turi pagal valstybės narės, priklausančios Šengeno erdvei, nacionalinę teisę išduotą leidimą gyventi šalyje, jai nereikia turėti atvykimo vizos pagal Šengeno taisykles.

3.3   Taisyklės dėl vizų

Kaip nustatyta 5 straipsnio 2 dalyje, valstybės narės gali reikalauti, kad kartu su ES piliečiu, kuriam taikoma Direktyva 2004/38/EB, persikeliantys arba prie jo prisijungiantys šeimos nariai ne ES piliečiai turėtų atvykimo vizą pagal Reglamentą (ES) 2018/1806 (132) arba, Airijos atveju, pagal nacionalinę teisę. Tokie šeimos nariai turi teisę atvykti į valstybės narės teritoriją ir teisę gauti atvykimo vizą  (133). Tuo jie skiriasi nuo kitų ne ES piliečių, kurie tokios teisės neturi.

Teisė gauti vizą galioja nepriklausomai nuo kelionės tikslo, jeigu šeimos narys ne ES pilietis lydi ES pilietį arba prie jo prisijungia (pvz., įsikūrimo priimančiojoje valstybėje narėje arba turizmo joje tikslu).

Pagal 5 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi suteikti tokiems asmenims visas galimybes gauti būtinas vizas, ir jos turi būti išduodamos nemokamai, kuo greičiau ir skubos tvarka.

Tačiau Direktyvoje 2004/38/EB nenustatyta kitų taisyklių dėl procedūrų, susijusių su vizų išdavimu.

Valstybėms narėms, kurios visapusiškai taiko Šengeno acquis dėl bendros vizų politikos (134), Komisijos įgyvendinimo sprendimu pagal Vizų kodeksą patvirtintas Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovas (135). To vadovo atskira dalis (III dalis) skirta konkrečioms ES piliečių šeimos narių prašymų išduoti vizą nagrinėjimo taisyklėms ir joje atsižvelgiama į konkrečias nuostatas pagal laisvo judėjimo acquis. Vizų kodeksas ir minėtas vadovas netaikomi Airijai, Bulgarijai, Kiprui ir Rumunijai, tačiau dauguma Vizų vadovo III dalyje pateiktų veiklos nurodymų yra aktualūs ir toms ES valstybėms narėms.

Šeimos narių ne ES piliečių prašymų išduoti vizą nagrinėjimo trukmė „tik išimtiniais tinkamai pagrįstais atvejais“ gali būti ilgesnė nei 15 dienų, o ilgesnė nei 4 savaičių trukmė negali būti pagrįsta.

Valstybių narių institucijos turėtų suteikti šeimos nariams informacijos apie tai, kokio tipo vizos jie turėtų prašyti (t. y. trumpalaikės vizos), ir negali reikalauti, kad jie prašytų ilgalaikės vizos, gyventi šalyje reikalingos vizos ar šeimos susijungimo tikslu reikalingos vizos.

Valstybės narės gali naudoti specialaus tarifo telefono linijas ar išorės įmonės paslaugas tam, kad paskirtų susitikimo laiką, tačiau turi suteikti galimybę šeimos nariams ne ES piliečiams tiesiogiai kreiptis į konsulatą.

Šeimos nariai ne ES piliečiai turėtų turėti galimybę pasiekti, kad jiems būtų kuo greičiau paskirtas susitikimas su išorės paslaugų teikėju ar susitikimas konsulate, taip užtikrinant, kad jie galėtų veiksmingai pasinaudoti paspartinta procedūra.

Tais atvejais, kai šeimos nariai nusprendžia nesinaudoti savo teise pateikti prašymą tiesiogiai konsulatui, o vietoj to naudojasi išorės įmonės paslaugomis ar papildomomis paslaugomis, jiems gali reikėti susimokėti už tas paslaugas (tačiau nereikia mokėti už pačią vizą). Kita vertus, jeigu jie pateikia prašymą tiesiogiai konsulate, prašymas išduoti vizą turėtų būti nagrinėjamas nemokamai.

Kadangi teisė gauti atvykimo vizą kyla iš šeimos ryšio, saistančio su ES piliečiu, valstybės narės gali reikalauti tik pateikti galiojantį pasą ir dokumentus, skirtus įrodyti, kad:

a)	egzistuoja ES pilietis, dėl kurio prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo gali įgyti tam tikrų teisių. Prievolė įrodyti įvykdoma pateikiant to ES piliečio tapatybės ir pilietybės įrodymų (pvz., galiojančią tapatybės kortelę ar pasą);

b)

prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo yra tokio ES piliečio šeimos narys. Prievolė įrodyti įvykdoma pateikiant atitinkamo šeimos ryšio įrodymų (pvz., santuokos liudijimą, gimimo liudijimą ar kt.) ir, jei taikytina, atitikties kitoms Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies ar 3 straipsnio 2 dalies sąlygoms įrodymų (pvz., asmens priklausomumo, bendro namų ūkio vedimo, rimtų sveikatos priežasčių buvimo, partnerystės ilgalaikiškumo ar kt. įrodymų);

c)	prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo lydės ES pilietį į priimančiąją valstybę narę arba joje prie jo prisijungs.

Negalima reikalauti pateikti jokių papildomų dokumentų, kaip antai su apgyvendinimu ar pakankamų išteklių turėjimu susijusių patvirtinamųjų dokumentų, rašytinio pakvietimo, grįžimo bilieto ar sveikatos draudimo kelionėje.

Atsisakymo išduoti vizą atvejais taikomos atitinkamos procedūrinės garantijos, kurios yra taikytinos; jos paaiškintos 15 skirsnyje Procedural safeguards (Articles 30 to 33 of Directive 2004/38/EC).

4   Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių (Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnis)

Pagal Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnį ES piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių sąlygų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti galiojančią tapatybės kortelę arba pasą. ES pilietį lydintiems arba prie jo prisijungiantiems šeimos nariams ne ES piliečiams privaloma turėti tik galiojantį pasą.

Pirmus tris mėnesius Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnis taikomas visiems ES piliečiams ir jų šeimos nariams nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu jie atvyksta į priimančiąją valstybę narę (pvz., atvyksta kaip turistai arba siekdami įsidarbinti ar gyventi priimančiojoje valstybėje narėje), ir, jiems norint joje gyventi tuo laikotarpiu, negalima kelti jokių papildomų sąlygų, išskyrus tai, kad jie turėtų galiojantį tapatybės dokumentą (136).

ES piliečiai ir jų šeimos nariai negali būti įpareigoti nebūti valstybėje narėje tam tikrą minimalų (pvz., trijų mėnesių) laikotarpį tam, kad vėl galėtų pasinaudoti teise gyventi tos valstybės narės teritorijoje pagal Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnį (137).

Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnio laikymosi tikrinimas neturi būti atliekamas sistemiškai. Kai asmuo teigia, kad turi teisę gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnį, iš esmės daroma prielaida, kad jo buvimas šalyje atitinka 6 straipsnį. Tik jei pagrįstai abejojama, ar 6 straipsnis atitinkamam asmeniui iš tiesų taikytinas (138) (taip gali būti tuo atveju, kai per ilgesnį nei 3 mėnesių iš eilės laikotarpį atitinkamas asmuo kelis kartus turi reikalų su nacionalinėmis institucijomis), jo gali būti paprašyta pateikti įrodymų, kad jo aplinkybėmis 6 straipsnis iš tiesų taikomas.

Vertinant buvimo šalyje trukmę (trys mėnesiai ar ilgesnė) reikia ištirti individualias aplinkybes. Tai darant turėtų būti remiamasi objektyviais veiksniais, taip pat būtina atsižvelgti į atitinkamo asmens ketinimus ir į aktualius įrodymus.

Jei būtų priimtas sprendimas išsiųsti ES pilietį ar jo šeimos narius ne ES piliečius iš šalies pagal Direktyvos 2004/38/EB 15 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jie nebeturi teisės joje gyventi pagal Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnį, jie tik tam tikromis sąlygomis galėtų vėl įgyti teisę gyventi jos teritorijoje pagal Direktyvos 6 straipsnį (daugiau informacijos apie tai pateikta 14 skirsnyje Restrictions on grounds other than public policy, public security or public health (Article 15 of Directive 2004/38/EC)).

5   ES piliečių teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius ir administraciniai formalumai (Direktyvos 2004/38/EB 7, 8, 14 ir 22 straipsniai)

Pagal Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 dalį ES piliečiai turi teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius, jeigu jie:

a)	yra darbuotojai ar savarankiškai dirba priimančiojoje valstybėje narėje (7 straipsnio 1 dalies a punktas);

b)	turi pakankamai išteklių ir visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje (7 straipsnio 1 dalies b punktas);

c)	studijuoja ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje (7 straipsnio 1 dalies c punktas) arba

d)	yra ES pilietį, atitinkantį vieną iš pirmiau nurodytų sąlygų, lydintys arba prie jo prisijungiantys šeimos nariai (7 straipsnio 2 dalis).

Direktyvos 2004/38/EB 8 straipsnio 1 dalyje leidžiama, kad priimančioji valstybė narė iš ES piliečio, joje gyvenančio ilgiau kaip tris mėnesius, reikalautų užsiregistruoti atitinkamose jos institucijose. Valstybės narės, kurios nėra nustačiusios tokios prievolės, neprivalo išduoti ES piliečiams registracijos sertifikatų. Šiose valstybėse narėse judūs ES piliečiai, patenkantys į Direktyvos 2004/38/EB taikymo sritį, gali bet kokiomis tinkamomis priemonėmis įrodyti turintys Direktyvos 2004/38/EB naudos gavėjo statusą.

Teisei gyventi šalyje ir teisėto gyvenimo joje tęstinumui nedaro poveikio atitinkamos Direktyvos 2004/38/EB nuostatos, pagal kurią įgyta ta teisė, pakeitimai. Taip pat įmanoma vienu metu atitikti kelias teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygas, taigi turėti kelis (pvz., studento ir kartu darbuotojo) statusus (139). Pasikeitus statusui nereikia gauti naujo teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento, taip pat nereikia pranešti nacionalinėms institucijoms.

Valstybės narės gali skatinti ES piliečių ir jų šeimos narių ne ES piliečių integraciją siūlydamos savanoriškai lankyti kalbos ar kitus tikslinius kursus (140). Tuo atveju, jeigu atsisakoma juos lankyti, negali būti jokių padarinių.

5.1   Darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys

5.1.1   Darbuotojo ir savarankiškai dirbančio asmens apibrėžtys

Sąvokos „darbuotojas“ ir „savarankiškai dirbantis asmuo“ nėra apibrėžtos ES pirminės ir antrinės teisės aktuose.

Pagal Teismo jurisprudenciją sąvoka „darbuotojas“ turi konkrečią reikšmę laisvo judėjimo ES kontekste (141) ir turi būti aiškinama plačiai (142). Negalima nacionalinėje teisėje vartoti kitokių apibrėžčių, kurios būtų siauresnės (pvz., darbuotojo apibrėžtis nacionalinėje darbo teisėje).

Teismas apibrėžė „darbuotoją“ kaip asmenį, kuris, kito asmens vadovaujamas, atlieka realų ir efektyvų darbą, už kurį gauna atlyginimą, išskyrus veiklą, kuri dėl jos smulkumo laikoma nereikšminga ir pagalbine (143). Esminiai darbo santykių bruožai yra tokie:

—	asmuo tam tikrą laikotarpį atlieka užduotis (144)

—	kito asmens naudai ir kito asmens vadovaujamas (145)

—	ir už tai gauna atlyginimą (atlyginimu laikomos ir išmokos natūra) (146).

Daugiau informacijos galima rasti 2010 m. Komisijos komunikate „Užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Teisės ir pagrindiniai pokyčiai“  (147). „Darbuotojus“ nuo „savarankiškai dirbančių asmenų“ skiria pavaldumo santykio sąlyga. Darbui, paremtam pavaldumo santykiais, būdinga tai, kad darbdavys nustato veiklos pobūdį, atlyginimą ir darbo sąlygas (148).

Iš savarankiškai dirbančių asmenų gali būti reikalaujama savarankiško darbo įrodymų, tačiau pertekliniai įrodymų teikimo reikalavimai gali būti nepagrįsti. Be to, taikant nacionalinius reikalavimus neturi susidaryti situacijų, kai registravimasis užsiimti savarankiška veikla būtų privaloma sąlyga norint gauti gyvenimo šalyje registracijos sertifikatą, o tuo pačiu metu gyvenimo šalyje registracijos sertifikatą būtų privaloma turėti registruojantis užsiimti savarankiška veikla.

5.1.2   Darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens statuso išlaikymas

Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ES piliečiai tam tikromis aplinkybėmis išlaiko darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens statusą, net jei nebedirba (taigi, jie turi teisę į vienodą požiūrį; žr. 11 skirsnį Right to equal treatment (Article 24 of Directive 2004/38/EC)). Teismo praktikoje (149) nustatyta, kad 7 straipsnio 3 dalyje pateiktas aplinkybių, kuriomis gali būti išlaikomas darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens statusas, sąrašas nėra baigtinis.

Kad išlaikytų darbuotojo statusą pagal 7 straipsnio 3 dalies b ir c punktus, darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, nustoję dirbti, turi užsiregistruoti atitinkamose užimtumo tarnybose kaip darbo ieškantys asmenys (150). Priimančioji valstybė narė gali nustatyti ir kitokių reikalavimų darbo ieškantiems asmenims, jei tie reikalavimai taikomi ir jos pačios piliečiams: pavyzdžiui, sąlyga, kad asmuo palaikytų ryšį su užimtumo tarnyba ir naudotųsi jos paslaugomis, kaip antai konsultavimu, profiliavimu, mokymu, naudodamasis informacija apie laisvas darbo vietas siųstų prašymus priimti į darbą, dalyvautų pokalbiuose, laikytųsi susitarimo dėl integracijos į darbo rinką (jei taikytina) nuostatų ir t. t.

ES piliečiai, kurie neišlaiko darbuotojo statuso, gali toliau ieškoti darbo, tačiau iš jų gali būti reikalaujama pateikti įrodymų, kad jie „tebeieško darbo ir turi realių galimybių įsidarbinti“  (151). Priimančioji valstybė narė gali pagal Direktyvos 24 straipsnio 2 dalį atsisakyti skirti jiems socialinę paramą (152) (taip pat žr. 11 skirsnį Right to equal treatment (Article 24 of Directive 2004/38/EC)).

5.1.3   Tarptautinėse organizacijose dirbantys arba diplomato ar konsulinio pareigūno statusą turintys ES piliečiai

Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką (153) ES piliečiams, kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje dirbantiems tarptautinėje organizacijoje, taikomos Sutartimi įtvirtintos laisvo darbuotojų judėjimo taisyklės, o jų teisės, turimos pagal ES teisės nuostatas dėl darbuotojų judėjimo laisvės, negali būti atimtos vien dėl to, kad jie dirba tarptautinėje organizacijoje.

Taip yra nepaisant to, kad:

—	jie taip pat naudojasi jų organizacijos su priimančiąja valstybe nare sudarytu susitarimu dėl būstinės (pagal kurį jiems gali būti netaikomos imigracijos kontrolės priemonės);

—	jie gali turėti specialų teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, išduotą pagal tokį susitarimą dėl būstinės, arba

—	jie į priimančiąją valstybę narę atvyko dirbti toje tarptautinėje organizacijoje (taigi nebuvo joje gyvenę anksčiau nei pradėjo dirbti tą darbą).

Tas pats taikoma ES piliečiams, kurie turi diplomato arba konsulinio pareigūno statusą valstybėje narėje pagal Vienos konvencijas (154).

5.2   Studentai ir ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai

Studentai ir ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai turi turėti pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad savo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpiu netaptų našta jos socialinės paramos sistemai. Jie ir jų šeimos nariai taip pat turi būti drausti visaverčiu sveikatos draudimu  (155).

Direktyva 2004/38/EB, jeigu yra įvykdytos atitinkamos sąlygos, neužkerta kelio ES piliečiui turėti „teisę gyventi šalyje“, kuri yra ta valstybė narė, kurioje tas ES pilietis yra įsidarbinęs ar dirba savarankiškai, ir tuo pat metu turėti tokią teisę kitoje valstybėje narėje, kurioje jis leidžia laiką (pvz., savaitgaliais ir švenčių dienomis). Taigi, ES pilietis toje valstybėje narėje, kurioje gyvena kaip studentas ar ekonomiškai neaktyvus asmuo, gali išlaikyti arba įgyti „teisę gyventi šalyje“, jeigu įvykdomos sąlygos turėti pakankamai išteklių ir visavertį sveikatos draudimą ir, kai taikytina, jei tas ES pilietis joje studijuoja.

Pavyzdys P. yra A valstybės narės pilietė. Ji dirba B valstybėje narėje ir joje paprastai būna darbo dienomis. Tačiau kiekvieną savaitgalį ir kai kuriuos metų mėnesius ji praleidžia C valstybėje narėje, kurioje turi namą arti paplūdimio. Ji turi teisę gyventi B valstybėje narėje kaip darbuotoja, tačiau taip pat gali turėti teisę gyventi C valstybėje narėje.

5.2.1   Pakankami ištekliai

Sąvoka „pakankami ištekliai“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38/EB tikslą – palengvinti laisvą judėjimą su sąlyga, kad teisės gyventi šalyje turėtojai netaptų nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

Vertinant pakankamų išteklių buvimą pirmiausia reikėtų nustatyti, ar ES pilietis (ir šeimos nariai, kurie dėl jo įgyja teisę gyventi šalyje) atitiktų nacionalinius bazinės socialinės paramos išmokos skyrimo kriterijus.

ES piliečiai turi pakankamai išteklių, jeigu jų turimų išteklių dydis siekia arba viršija ribą, kurios nesiekiant priimančiojoje valstybėje narėje skiriama pašalpa minimaliam gyvenimo lygiui užtikrinti. Jei šis kriterijus netaikytinas, reikėtų atsižvelgti į minimalią socialinės apsaugos pensiją.

8 straipsnio 4 dalimi valstybėms narėms uždrausta tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti tam tikrą „pakankamais ištekliais“ laikomą sumą, kurios neturint galėtų būti savaime paneigta teisė gyventi šalyje. Valstybių narių institucijos privalo atsižvelgti į individualias atitinkamo asmens aplinkybes.

Valstybės narės gali atsisakyti skirti socialines išmokas ekonomiškai neaktyviems ES piliečiams, kurie naudojasi savo laisvo judėjimo teise ir neturi pakankamai išteklių, kad įgytų teisę gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38/EB (156). Todėl vertinant, ar įvykdytas reikalavimas turėti pakankamai išteklių pagal 7 straipsnio 1 dalies b punktą, „reikia konkrečiai įvertinti kiekvieno tokio asmens ekonominę padėtį, neatsižvelgiant į prašomas skirti socialines išmokas “  (157). 7 straipsnio 1 dalies b punktu iš tiesų siekiama neleisti ekonomiškai neaktyviems ES piliečiams „naudotis priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema savo pragyvenimui finansuoti“  (158).

Byloje Brey konstatuota, jog aplinkybė, kad ekonomiškai neaktyvus ES pilietis gali gauti socialinės paramos išmoką, „gali būti įrodymas“, jog tas asmuo neturi pakankamai išteklių, kad netaptų nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, pagal 7 straipsnio 1 dalies b punktą (159).

Nacionalinės institucijos gali prireikus tikrinti tokių išteklių buvimą, jų teisėtumą (160), dydį (sumą) ir galimybę jais naudotis. Šie tikrinimai gali būti atliekami, kai ES piliečiai prašo užregistruoti jų gyvenimo šalyje faktą arba kai jų šeimos nariai prašo išduoti teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą.

Po to, kai išduotas teisę gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas, šis tikrinimas, kaip numatyta Direktyvos 2004/38/EB 14 straipsnio 2 dalyje, neturi būti atliekamas sistemiškai, jis atliekamas tik konkrečiais atvejais, kai pagrįstai abejojama, ar atitinkami ES piliečiai arba jų šeimos nariai atitinka sąlygą turėti pakankamai išteklių.

Teismas patvirtino, kad 14 straipsnio 2 dalis taikoma ir socialinių išmokų skyrimo atžvilgiu (161). Teismas nustatė, jog tą nuostatą atitiktų sistema, kurioje asmuo, prašantis socialinių išmokų, dėl kiekvienos iš jų turi prašymo formoje nurodyti tam tikrus duomenis, iš kurių matyti, ar turima teisė gyventi šalyje, o šiuos duomenis vėliau patikrina už atitinkamos išmokos skyrimą atsakingos institucijos ir tik ypatingais atvejais reikalaujama, kad prašytojai įrodytų, jog iš tiesų turi savo deklaruotą teisę gyventi šalyje (162).

Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos sąlygos turi būti aiškinamos siaurai (163), laikantis ES teisės nustatytų ribų bei proporcingumo principo (164) ir nemažinant Direktyvos 2004/38/EB veiksmingumo taikant ją praktikoje (165). Be to, tai, kad Direktyvos 2004/38/EB preambulėje numatyta, jog teisės gyventi šalyje turėtojai neturi tapti „nepagrįsta“ našta priimančiosios valstybės narės viešiesiems finansams, reiškia tam tikrą finansinį solidarumą, ypač jei sunkumai, su kuriais susiduria teisės gyventi šalyje turėtojas, yra laikini (166).

Atsižvelgiant į tai, reikėtų skirti deramą dėmesį faktui, kad ES piliečio padėtis gali keistis laikui bėgant ir jis gali įgyti naujų pajamų šaltinių. Pavyzdžiui, tie ES piliečiai, kurie, būdami šalyje, iš pradžių yra ekonomiškai neaktyvūs, vėliau gali susirasti darbą.

Be to, negali būti ribojama tai, kokie pakankamų išteklių turėjimo įrodymai yra priimtini (167). Todėl valstybės narės negali nurodyti, kad tam tikri konkrečių tipų dokumentai yra vienintelis priimtinas pakankamų išteklių turėjimo įrodymas, taip užkirsdamos kelią ES piliečiams kitais būdais įrodyti savo išteklių pakankamumą.

Dėl išteklių formos ir kilmės pažymėtina, kad jie nebūtinai turi būti periodiškai gaunami, tai gali būti ir sukauptas kapitalas.

Be to, Teismas išaiškino, kad formuluotė „turi pakankamai išteklių“ Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 dalies b punkte „turi būti aiškinama taip, kad pakanka, jog Sąjungos piliečiai disponuotų tokiais ištekliais“  (168). ES piliečiai neprivalo įrodyti, kad patys turi pakankamai išteklių, nes „Sąjungos teisėje nėra nustatyta jokių <...> reikalavimų“ dėl išteklių kilmės  (169). Taigi, iš trečiojo asmens gaunami ištekliai turi būti laikomi priimtinais (170).

Teismas taip pat nusprendė, kad reikalavimas turėti pakankamai išteklių gali būti įvykdytas naudojant vieno iš ES piliečio tėvų darbu, dirbtu pasibaigus jo leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimo laikui, uždirbtus išteklius tokiomis aplinkybėmis, kai yra sumokėti mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos nuo tų pajamų ir tie ištekliai jau dešimt metų tenkina atitinkamo ES piliečio ir jo šeimos narių reikmes, taigi jiems nereikia naudotis priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema (171).

Išteklių turėjimo įrodymų pavyzdžiai: — banko išduotos pažymos ar banko raštai, kuriais įrodomas lėšų turėjimas. Priimančioji valstybė narė negali atsisakyti atsižvelgti į banko dokumentus dėl to, kad jie išduoti kitoje valstybėje narėje, taip pat nacionalinės institucijos negali reikalauti, kad ES pilietis atidarytų banko sąskaitą priimančiojoje valstybėje narėje ir į ją įneštų lėšų; — teisę gauti pensiją patvirtinantys dokumentai; — nekilnojamojo turto nuomos pajamų gavimo įrodymas; — investicinių pajamų gavimo įrodymas; — ES piliečio šeimos narių (pvz., sutuoktinio, partnerio, tėvų, globėjų...) pajamų ar lėšų turėjimo įrodymas; — ekonominės veiklos (kad ir kur ji būtų vykdoma) pajamų gavimo įrodymas; — paveldėto turto turėjimo įrodymas.

Kai nacionalinė institucija atsisako suteikti ar panaikina teisę gyventi šalyje arba, kai taikytina, priima sprendimą dėl išsiuntimo, argumentuodama tuo, kad ES pilietis neatitinka reikalavimo turėti pakankamai išteklių, turi būti atliktas nuodugnus proporcingumo ir individualių aplinkybių vertinimas  (172). Taip pat turėtų būti atsižvelgiama į pagrindines teises, kurias garantuoja Pagrindinių teisių chartija. Visų pirma, tikrinant, ar priemonė atitinka proporcingumo principą, įskaitant priemonės tinkamumą ir būtinumą tikslui pasiekti (173), turėtų būti atsižvelgiama į judėjimo laisvės, kaip Pagrindinių teisių chartijos 45 straipsniu garantuojamos pagrindinės teisės, svarbą.

Bet kokiu atveju, kaip nustatyta Direktyvos 2004/38/EB 14 straipsnio 3 dalyje, išsiuntimas iš šalies „ neturi būti Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario pasinaudojimo priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema automatinė pasekmė “.

Valstybės narės gali sukurti, pavyzdžiui, orientacinę balais grindžiamą sistemą šiam vertinimui atlikti. Direktyvos 2004/38/EB 16 konstatuojamojoje dalyje numatyti tam skirti trejopi kriterijai:

1) Paramos gavimo trukmė Kaip ilgai mokama išmoka? Prognozė: ar tikėtina, kad ES pilietis greitai nustos naudotis socialinės apsaugos priemonėmis? Kaip ilgai gyvenama priimančiojoje valstybėje narėje? 2) Asmeninės aplinkybės Kiek glaudus yra ES piliečio ir jo šeimos narių ryšys su priimančiosios valstybės narės visuomene? Ar yra su amžiumi, sveikatos būkle, šeimos ir ekonomine padėtimi susijusių argumentų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti? 3) Paramos dydis Kokia yra bendra suteiktos paramos suma? Ar tas ES pilietis praeityje daug naudojosi socialine parama? Ar tas ES pilietis praeityje savo įmokomis prisidėjo prie priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemos finansavimo?

Jeigu teisės gyventi šalyje turėtojai netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jų negalima išsiųsti iš šalies dėl šios priežasties (174).

Socialinės paramos išmokų gavimas gali būti laikomas reikšmingu nustatant, ar atitinkamas asmuo yra našta socialinės paramos sistemai.

Pagal Direktyvos 2004/38/EB 14 straipsnio 4 dalį išsiuntimo iš šalies priemonių jokiu būdu negali būti imamasi prieš darbuotojus ar savarankiškai dirbančius asmenis ir jų šeimos narius (nebent tokių priemonių būtų imamasi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių). Tas pats taikoma ir darbo ieškantiems asmenims, atvykusiems į priimančiąją valstybę narę ieškoti darbo, taip pat tiems, kurie nustojo dirbti ir neišlaikė darbuotojo statuso, tol, kol jie gali pateikti įrodymų, „kad tebeieško darbo ir kad jie turi realių galimybių įsidarbinti“  (175) (žr. 6 skirsnį Right of residence of jobseekers (Article 14(4)(b) of Directive 2004/38/EC)).

Apie pakankamų išteklių turėjimo ryšį su vienodu požiūriu („vienodas traktavimas“) pagal 24 straipsnį skaitykite 11 skirsnyje Right to equal treatment (Article 24 of Directive 2004/38/EC).

5.2.2   Visavertis sveikatos draudimas

Ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai (įskaitant studentus) ir jų šeimos nariai turi būti drausti visaverčiu sveikatos draudimu priimančiojoje valstybėje narėje (176).

Šis reikalavimas yra įvykdytas ir tuo atveju, kai ES pilietis yra draustas visaverčiu sveikatos draudimu, apimančiu ir jo šeimos narius, ir priešingu atveju, kai šeimos narys yra draustas tokiu draudimu, kuris apima ir ES pilietį (177) ..

Apskritai priimtinu laikomas bet koks privatus ar valstybinis sveikatos draudimas, kurio sutartis sudaryta priimančiojoje valstybėje narėje ar kitur, jeigu juo užtikrinamas visavertis draustumas ir nesudaroma naštos priimančiosios valstybės narės viešiesiems finansams. Vertindamos sveikatos draudimo visavertiškumą valstybės narės, siekdamos apsaugoti savo viešuosius finansus, turi veikti laikydamosi ES teisės nustatytų apribojimų ir proporcingumo principo (178).

Pensininkai atitinka draustumo visaverčiu sveikatos draudimu sąlygą, jeigu pensiją jiems mokanti valstybė narė suteikia jiems teisę į sveikatos priežiūrą (179). Visų pirma tie pensininkai, kurie turi perkeliamąjį dokumentą S1 (PD S1), turi teisę į sveikatos priežiūrą gyvenamojoje valstybėje narėje ir atitinka draustumo visaverčiu sveikatos draudimu sąlygą (180).

Jeigu atitinkamas ES pilietis nekeičia savo gyvenamosios vietos, kaip tai suprantama Reglamente (EB) Nr. 883/2004, į gyvenamąją vietą priimančiojoje valstybėje narėje ir ketina grįžti į kilmės valstybę narę (pvz., kitoje valstybėje narėje studijuoja ar yra į ją komandiruotas), tokį visavertį draustumą įrodo kilmės valstybės narės išduota Europos sveikatos draudimo kortelė (toliau – ESDK) (žr. 11.4 skirsnį Entitlement to equal access to healthcare: content and conditions, taip pat dėl gyvenamosios vietos sampratos pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 žr. 11.3 skirsnį Relationship between Article 24 of Directive 2004/38/EC and Regulation (EC) No 883/2004 on the coordination of social security systems).

Tačiau ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai (kitomis nei pirmiau nurodytomis aplinkybėmis) negali naudotis kilmės valstybės narės išduota ESDK siekdami įrodyti, kad yra drausti visaverčiu sveikatos draudimu, jeigu jie atitinka abi šias sąlygas:

—	naudojasi teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius pagal Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 dalies b punktą, tačiau dar nėra įgiję nuolatinio gyventojo statuso, ir

—

pakeičia savo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama Reglamente (EB) Nr. 883/2004, į gyvenamąją vietą priimančiojoje valstybėje narėje (kaip paaiškinta 11.3 skirsnyje Relationship between Article 24 of Directive 2004/38/EC and Regulation (EC) No 883/2004 on the coordination of social security systems) ir dėl to jiems nebetaikoma kilmės valstybės narės socialinės apsaugos sistema.

Vis dėlto pastaruoju atveju ES piliečiai turi teisę pagal Reglamentą (EB) Nr. 883/2004 būti įtraukti į priimančiosios valstybės narės valstybinio sveikatos draudimo sistemą (181).

Nepaisant to, tokiomis aplinkybėmis priimančioji valstybė narė, siekdama, kad ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai netaptų nepagrįsta našta jos viešiesiems finansams, gali numatyti, kad kol ES pilietis nėra įgijęs teisės joje nuolat gyventi, galimybė naudotis šia sistema jam nėra suteikiama nemokamai (182).

Taigi, priimančioji valstybė narė gali, laikydamasi proporcingumo principo, įtraukti ekonomiškai neaktyvų ES pilietį į savo valstybinio sveikatos draudimo sistemą su tam tikromis sąlygomis, skirtomis užtikrinti, kad ES pilietis netaptų nepagrįsta našta jos viešiesiems finansams. Tai gali būti, be kita ko, sąlygos, kad ES pilietis apsidraustų arba tebebūtų draustas visaverčiu privačiu sveikatos draudimu, kuriuo naudojantis priimančiajai valstybei narei galėtų būti atlygintos jos patirtos to piliečio sveikatos priežiūros išlaidos, ar kad ES pilietis mokėtų įmokas į tos valstybės narės valstybinio sveikatos draudimo sistemą (183). Teismo sprendimu, šiomis aplinkybėmis priimančioji valstybė narė turi užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi, kad „tokiam piliečiui nebūtų pernelyg sunku laikytis tokių reikalavimų“  (184).

Bet kokiu atveju, kai ES pilietis yra įtrauktas į tokią priimančiosios valstybės narės valstybinio sveikatos draudimo sistemą, tas pilietis yra apdraustas visaverčiu sveikatos draudimu, kaip tai suprantama pagal 7 straipsnio 1 dalies b punktą (185), ir iš jo negalima reikalauti papildomai draustis privačiu draudimu.

Be to, priimančioji valstybė narė gali nustatyti, kad narystei jos valstybinio sveikatos draudimo sistemoje galioja papildomos sąlygos (pvz., prieš tai būti metus gyvenusiam ES), jeigu jos galioja ir šios šalies piliečiams ir atitinka proporcingumo principą.

Pavyzdžiai — C. yra A valstybės narės pilietis, joje studijuojantis universitete. Jis laikinai persikelia į B valstybę narę ir joje praleidžia kelis mėnesius kaip „Erasmus“ studentas. A valstybės narės išduota ESDK yra pakankamas draustumo visaverčiu sveikatos draudimu įrodymas B valstybėje narėje. — P. yra A valstybės narės pilietis ir joje gyvena. Jis nusiperka namą B valstybėje narėje ir persikelia į ją gyventi pas savo žmoną ir sūnų. Ten jis gyvena iš savo santaupų. Nutraukęs A valstybėje narėje turėto buto nuomos sutartį jis išsiveža visus asmeninius daiktus į B valstybę narę ir deklaruoja, kad į A valstybę narę grįžti neketina. A valstybės narės, iš kurios yra kilęs, išduotos ESDK jis negali naudoti draustumui visaverčiu sveikatos draudimu įrodyti B valstybėje narėje. — M. yra A valstybės narės pilietė. Ji visam laikui persikelia į B valstybę narę pas savo sutuoktinį B valstybės narės pilietį. Ji nėra ekonomiškai aktyvi. B valstybėje narėje veikia valstybės finansuojamos sveikatos priežiūros sistema. Toje sistemoje sveikatos priežiūra asmenims, patenkantiems į nacionalinės teisės aktuose apibrėžtas gavėjų kategorijas, teikiama netaikant jokio individualaus ir diskrecinio asmeninių poreikių vertinimo. M. atitinka visus reikalavimus, taikomus valstybės narės, į kurios valstybinio sveikatos draudimo sistemą ji bus įtraukta, piliečiams. todėl turi teisę būti įtraukta į B valstybės narės valstybinio sveikatos draudimo sistemą. B valstybė narė neprivalo jos į šią sistemą įtraukti nemokamai, tačiau bet kokios keliamos su tuo susijusios sąlygos turi būti proporcingos ir turi būti užtikrinta, kad šiai ES pilietei nebūtų pernelyg sunku jų laikytis.

ES piliečiui įgijus teisę nuolat gyventi šalyje, draustumo visaverčiu sveikatos draudimu reikalavimas nebetaikomas nei tam ES piliečiui, nei jo šeimos nariams (186).

Daugiau informacijos pateikta 11.3 skirsnyje Relationship between Article 24 of Directive 2004/38/EC and Regulation (EC) No 883/2004 on the coordination of social security systems.

5.2.3   Studentai

Iš judžių ES studentų valstybės narės pagal 7 straipsnio 1 dalies c punktą gali reikalauti:

—	įrodymo, kad jie yra priimti į akredituotą privačią ar valstybinę įstaigą turėdami pagrindinį tikslą baigti studijų kursą (įskaitant profesinį rengimą);

—	įrodymo, kad jie yra drausti visaverčiu sveikatos draudimu priimančiojoje valstybėje narėje (žr. 5.2.2 skirsnį Comprehensive sickness insurance), ir

—	deklaracijos (ar kitokio lygiaverčio patikinimo), kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad savo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpiu netaptų našta jos socialinės paramos sistemai.

5.2.4   Pagrindiniai nepilnamečius ES piliečius prižiūrintys asmenys

Kaip paaiškinta 2.2.2.5 skirsnyje Primary carers of minor EU citizens, Teismas nusprendė, kad, be Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų, ir tie ne ES piliečiai, kurie yra pagrindiniai nepilnamečius ES piliečius, besinaudojančius laisvo judėjimo teisėmis, prižiūrintys asmenys, turi būti pripažįstami turinčiais teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

Nepilnamečiams ES piliečiams ir pagrindiniams juos prižiūrintiems asmenims teisė gyventi šalyje ilgiau kaip 3 mėnesius, tačiau trumpiau nei 5 metus, suteikiama su tam tikromis sąlygomis. Nepilnamečiai savo laisvo judėjimo teise paprastai naudojasi neužsiimdami jokia ekonomine veikla, todėl būtina patikrinti, ar laisvo judėjimo teise besinaudojantys ES vaikai atitinka sąlygas: 1) turi išteklių, kurių pakaktų ir jiems, ir pagrindiniams juos prižiūrintiems asmenims, kad gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpiu netaptų našta jos socialinės paramos sistemai, ir 2) yra drausti visaverčiu sveikatos draudimu, kuris apimtų ir pagrindinius juos prižiūrinčius asmenis (Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 dalies b punktas, žr. 5.2.1 skirsnį Sufficient resources ir 5.2.2 skirsnį Comprehensive sickness insurance) (187). Šiuo atžvilgiu būtina apsvarstyti, ar:

—	nepilnamečiai ES piliečiai gali atitikti pakankamų išteklių reikalavimą per pagrindinius juos prižiūrinčius asmenis ne ES piliečius (188) (žr. 5.2.1 skirsnį Sufficient resources, kuriame pateikta daugiau informacijos, visų pirma apie tų išteklių formą ir kilmę);

—

draustumo visaverčiu sveikatos draudimu reikalavimas gali būti įvykdytas: — kai nepilnamečiai ES piliečiai yra drausti visaverčiu sveikatos draudimu, apimančiu ir pagrindinius juos prižiūrinčius asmenis, ir — priešingu atveju, kai pagrindiniai prižiūrintys asmenys yra drausti visaverčiu sveikatos draudimu, apimančiu ir jų prižiūrimą nepilnametį ES pilietį (189).

Nepilnamečiui ES piliečiui įgijus teisę nuolat gyventi šalyje, jam ir jį prižiūrintiems asmenims nebetaikomi reikalavimai turėti pakankamai išteklių ir būti draustiems visaverčiu sveikatos draudimu (190).

Pažymėtina, kad pagrindiniai vaikus prižiūrintys asmenys teises gyventi šalyje gali įgyti ir pagal Direktyvos 2004/38/EB 12 straipsnio 3 dalį, jei vaikas gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ir joje mokosi švietimo įstaigoje (191) (žr. 8 skirsnį Retention of the right of residence by family members in the event of death or departure of the EU citizen and in the event of divorce, annulment of marriage or termination of registered partnership (Articles 12 and 13 of Directive 2004/38/EC)).

5.3   Patvirtinamieji dokumentai, reikalingi registracijos sertifikatui gauti

Direktyvos 2004/38/EB 8 straipsnio 1 dalyje leidžiama, kad priimančioji valstybė narė iš ES piliečio, joje gyvenančio ilgiau kaip tris mėnesius, reikalautų užsiregistruot atitinkamose jos institucijose. Taigi, kiekviena valstybė narė sprendžia, ar nustatyti tokią judžių ES piliečių prievolę (daugiau informacijos apie registracijos sertifikatus pateikta 12.1 skirsnyje Registration certificates and documents certifying permanent residence issued to EU citizens (Articles 8 and 19 of Directive 2004/38/EC and Article 6 of Regulation 2019/1157): format, minimum information and validity period).

Kartu su prašymu išduoti registracijos sertifikatą pateiktinų dokumentų sąrašas  (192) yra baigtinis. Negalima reikalauti jokių papildomų dokumentų.

Pavyzdžiai — M. yra judus ES darbuotojas. Jis neprivalo pateikti įrodymų, kad atitinka pakankamų išteklių reikalavimą. — L. yra ES pilietė, susituokusi su judžiu ES darbuotoju. Ji pateikia prašymą išduoti registracijos sertifikatą kaip judaus ES darbuotojo sutuoktinė. Iš jos negalima reikalauti pateikti įrodymų, kad ji dirba arba kad ji atitinka pakankamų išteklių reikalavimą. — R. yra ES pilietis, susituokęs su ES pilietybės neturinčiu darbuotoju migrantu. Jis pateikia prašymą išduoti registracijos sertifikatą kaip ekonomiškai neaktyvus ES pilietis. Jis pateikia įrodymą, kad jis ir jo sutuoktinis turi pakankamai išteklių (iš ES pilietybės neturinčio sutuoktinio pajamų) ir abu jie yra drausti visaverčiu sveikatos draudimu (įtraukti į priimančiosios valstybės narės valstybinio sveikatos draudimo sistemą). R. neprivalo pateikti įrodymo, kad dirba.

Tačiau jei darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų atvejais kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo ar jų duomenų teisingumo, priimančioji valstybė narė gali reikalauti pateikti papildomų juos patvirtinančių įrodymų (kurių forma gali būti ir algalapiai).

Bet kokiu atveju Direktyvoje 2004/38/EB nenurodyti patvirtinamieji dokumentai visiems įmanomiems atvejams (pvz., teisę gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai, išduodami darbo ieškantiems asmenims ar šeimos nariams, išlaikantiems teisę gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38/EB 12 ar 13 straipsnį).

Dėl atsisakymo išduoti registracijos sertifikatą žr. 15 skirsnį Procedural safeguards (Articles 30 to 33 of Directive 2004/38/EC).

Registracijos sertifikatas turi tik deklaratyviąją ir įrodomąją galią (žr. 12.3 skirsnį Nature and effects of residence documents (Article 25 of Directive 2004/38/EC)). Juo patvirtinama teisė gyventi šalyje, tačiau norint naudotis kitomis ES piliečio teisėmis jo turėti nebūtina.

5.4   Registracijos sertifikatų išdavimo proceso trukmė

Pagal 8 straipsnio 2 dalį registracijos sertifikatai turi būti išduodami „nedelsiant“. Šis reikalavimas ypač aktualus valstybėms narėms, sukūrusioms ES piliečių registravimo sistemas (žr. 12 skirsnį Residence documents (Articles 8, 10, 19, 20 and 25 of Directive 2004/38/EC)), nes šie sertifikatai gali palengvinti ES piliečio naudojimąsi jam suteiktomis teisėmis ir jo integraciją priimančiojoje valstybėje narėje.

Jei registracijos sertifikato neįmanoma iškart išduoti ten pat, kur pateikiamas prašymas ir patvirtinamieji dokumentai, jis turėtų būti išduotas per artimiausias dienas (pvz., po 7–10 dienų). Jei vyksta įtariamo piktnaudžiavimo ar sukčiavimo atvejo tyrimas, dokumento išdavimas gali būti atidedamas, laikantis veiksmingumo principo ir tikslo sparčiai nagrinėti prašymus pagal Direktyvą 2004/38/EB (193).

5.5   Gyventojų registravimo sistemos

Kai kuriose valstybėse ES piliečiai privalo užsiregistruoti nacionaliniame (ar subnacionalinio / vietos lygmens) gyventojų registre ir gauti asmens identifikacinį numerį. Įtraukimas į gyventojų registrą paprastai skiriasi nuo gyvenimo šalyje registravimo pagal Direktyvą 2004/38/EB ir yra reglamentuojamas nacionalinės teisės.

Teismas patvirtino, kad valstybės narės turi teisę naudoti gyventojų registrą tam, kad padėtų atsakingoms institucijoms taikyti teisės aktus dėl teisės gyventi šalyje (194).

Tačiau taikant nacionalines taisykles dėl gyventojų registrų turi būti laikomasi ES teisės.

Visų pirma, registracija nacionaliniame gyventojų registre ir asmens identifikacinio numerio turėjimas negali būti privalomos išankstinės sąlygos ES piliečiui norint įgyti teisę dirbti priimančiojoje valstybėje narėje ir neturi kliudyti naudotis ES piliečio turimomis laisvo judėjimo teisėmis (195).

Taigi, jei asmens identifikacinis numeris yra būtinas kasdieniam gyvenimui priimančiojoje valstybėje narėje, tačiau ES piliečiai jo įgyti negali (pvz., todėl, kad tokio numerio įgijimo sąlygos skiriasi nuo gyvenimo šalyje registracijos sąlygų), tokiems ES piliečiams turėtų būti suteikta tiems numeriams alternatyvi priemonė. Dėl ES teisėje įtvirtintos teisės į vienodą požiūrį valstybėms narėms draudžiama imtis priemonių, kuriomis būtų tiesiogiai diskriminuojami kitų valstybių narių piliečiai. Valstybės narės taip pat negali imtis netiesioginių priemonių, kuriomis, nors asmenys ir nebūtų diferencijuojami pagal pilietybę, judūs ES piliečiai būtų paveikti labiau negu priimančiosios valstybės narės piliečiai ir dėl to kiltų rizika, kad judiems ES piliečiams būtų be objektyvaus pagrindo sudarytos išskirtinai nepalankios sąlygos (196).

Priimančioji valstybė narė gali reikalauti, kad ES piliečiai, kurie naudodamiesi laisvo judėjimo teisėmis gyvena jos teritorijoje, įgytų specialų mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį. Šis numeris gali būti pagrindinis elementas, kuriuo remdamasis nacionalinis mokesčių administratorius vykdo kontrolę. Ši prievolė priimančiojoje valstybėje narėje turėti specialų mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį taip pat negali lemti jokio kitų valstybių narių piliečių tiesioginio ar netiesioginio diskriminavimo. Be to, tokio numerio suteikimo tvarka turi būti tokia, kad nekliudytų naudotis pagrindinėmis laisvėmis ar atlikti verslo sandorius.

6   Darbo ieškančių asmenų teisė gyventi šalyje (Direktyvos 2004/38/EB 14 straipsnio 4 dalies b punktas)

14 straipsnio 4 dalies b punktas taikomas darbo ieškantiems asmenims, atvykusiems į priimančiąją valstybę narę ieškoti darbo, taip pat tiems, kurie nustojo dirbti ir neišlaikė darbuotojo statuso, tol, kol jie gali pateikti įrodymų, „kad tebeieško darbo ir kad jie turi realių galimybių įsidarbinti“  (197).

SESV 45 straipsnyje ir Direktyvos 2004/38/EB 14 straipsnio 4 dalies b punkte reikalaujama, kad priimančioji valstybė narė ES piliečiui suteiktų pagrįstą laikotarpį („protingą terminą“) darbo paieškai, kuris, jei ES pilietis nusprendžia įsiregistruoti kaip darbo ieškantis asmuo priimančiojoje valstybėje narėje, pradedamas skaičiuoti nuo registracijos momento. Pagrįstas laikotarpis, suteikiamas tam asmeniui, turėtų būti toks, „kad jis galėtų susipažinti su jį dominančiais darbo pasiūlymais ir imtis reikiamų priemonių siekdamas įsidarbinti“. „Priimančioji valstybė narė gali visą šį terminą reikalauti, kad darbo ieškantis asmuo pateiktų įrodymų, jog ieško darbo.“  (198) Šešių mėnesių laikotarpis nuo registracijos dienos „iš esmės neatrodo nepakankamas“  (199) .

„Tik pasibaigus šiam protingam terminui šis darbo ieškantis asmuo turi įrodyti ne tik tai, kad jis tebeieško darbo, bet ir tai, kad turi realių galimybių įsidarbinti.“  (200)

Kai ES pilietis atvyksta į priimančiąją valstybę narę ketindamas joje ieškoti darbo, teisė gyventi šalyje pirmus tris mėnesius jam taip pat suteikiama pagal Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnį. Taigi, tuo trijų mėnesių laikotarpiu negalima kelti tam ES piliečiui jokių kitų sąlygų, išskyrus reikalavimą turėti galiojantį tapatybės dokumentą (201).

Veiksniai, į kuriuos institucijos gali atsižvelgti vertindamos darbo ieškančio asmens padėtį, visų pirma yra šie (202):

— Dėl fakto, kad asmuo ieško darbo: — tai, kad darbo ieškantis asmuo yra įsiregistravęs nacionalinėje įstaigoje, atsakingoje už darbo ieškančius asmenis; — tai, kad dažnai potencialiems darbdaviams teikiami prašymai priimti į darbą ar dalyvaujama įdarbinimo pokalbiuose. — Dėl realių galimybių įsidarbinti: — padėtis nacionalinės darbo rinkos sektoriuje, atitinkančiame darbo ieškančio asmens profesinę kvalifikaciją; — negalima atsižvelgti į tai, kad darbo ieškantis asmuo atmetė darbo pasiūlymus, neatitinkančius jo profesinės kvalifikacijos; — negalima atsižvelgti į tai, kad darbo ieškantis asmuo niekada nedirbo priimančiojoje valstybėje narėje.

Daugiau informacijos galima rasti 2010 m. Komisijos komunikate „Užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Teisės ir pagrindiniai pokyčiai“ ir 11 skirsnyje Right to equal treatment (Article 24 of Directive 2004/38/EC).

7   Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius ir šeimos nariams ne ES piliečiams taikomi administraciniai formalumai bei teisė dirbti (Direktyvos 2004/38/EB 7, 9–11, 22 ir 23 straipsniai)

7.1   Patvirtinamieji dokumentai, reikalingi leidimo gyventi šalyje kortelei gauti

Kaip patvirtinta 14 konstatuojamojoje dalyje, kartu su prašymu išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę pateiktinų dokumentų sąrašas  (203) yra baigtinis. Nacionalinės institucijos negali reikalauti jokių papildomų dokumentų (204).

Taikant leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimo administracinę procedūrą nacionalinės institucijos turi tik patikrinti, ar šeimos narys ne ES pilietis „gali įrodyti, pateikdamas minėtos direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, kad jis patenka į Sąjungos piliečio „šeimos nario“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, kad gautų leidimo gyventi šalyje kortelę“  (205). Todėl ne ES piliečiams, kurie pateikia įrodymą, kad patenka į Sąjungos piliečio „šeimos nario“ apibrėžtį pagal Direktyvą 2004/38/EB, „[turi būti] kuo greičiau išduota šį statusą įrodanti leidimo gyventi šalyje kortelė“  (206).

Taigi, Direktyvos 2004/38/EB naudos gavėjo statusas patvirtinamas pateikus dokumentus, tinkamus įrodyti, kad:

a)	egzistuoja ES pilietis, dėl kurio asmuo, prašantis išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, gali įgyti teisę gyventi šalyje. Prievolė įrodyti įvykdoma pateikiant to ES piliečio tapatybės ir pilietybės įrodymų (pvz., galiojantį kelionės dokumentą);

b)

asmuo, prašantis išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, yra to ES piliečio šeimos narys. Prievolė įrodyti įvykdoma pateikiant atitinkamo šeimos nario tapatybės įrodymų (pvz., galiojantį kelionės dokumentą), šeimos ryšio įrodymų (pvz., santuokos liudijimą, gimimo liudijimą ar kt.) ir, jei taikytina, atitikties kitoms Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies ar 3 straipsnio 2 dalies sąlygoms įrodymų (pvz., asmens priklausomumo, rimtų sveikatos priežasčių buvimo, partnerystės ilgalaikiškumo ar kt. įrodymų). Žr. 2.2 skirsnį Family members and other beneficiaries;

c)

atitinkamas ES pilietis gyvena priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvą 2004/38/EB. Kokio lygio įrodymai reikalingi, priklauso nuo to, kokiu pagrindu ES pilietis gyvena priimančiojoje valstybėje narėje: — ES piliečiai, gyvendami priimančiojoje valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius, turi atitikti Direktyvos 2004/38/EB sąlygas dėl teisės gyventi šalyje, be to, valstybės narės gali kelti jiems reikalavimą turėti registracijos sertifikatą. Prievolė įrodyti įvykdoma pateikiant registracijos sertifikatą arba, jei jo nėra, bet kokį kitą įrodymą, kad ES pilietis gyvena priimančiojoje valstybėje narėje, laikantis Direktyvoje 2004/38/EB nustatytų sąlygų (žr. 5 skirsnį Right of residence of more than 3 months for EU citizens and administrative formalities (Articles 7, 8, 14 and 22 of Directive 2004/38/EC)); — ES piliečiams, norintiems nuolat gyventi šalyje (Direktyvos 2004/38/EB 16 straipsnio 1 dalis), nereikia atitikti jokių papildomų reikalavimų. Prievolė įrodyti įvykdoma pateikiant nuolatinę gyvenamąją vietą patvirtinantį dokumentą arba, jei tokio dokumento nėra, bet kokį kitą įrodymą, kad ES pilietis nuolat gyvena priimančiojoje valstybėje narėje, laikantis Direktyvoje 2004/38/EB nustatytų sąlygų (žr. 9 skirsnį Permanent residence (Articles 16 to 21 of Directive 2004/38/EC)).

Vis dėlto Direktyvoje 2004/38/EB nenurodyti patvirtinamieji dokumentai, skirti visiems įmanomiems atvejams (pvz., leidimo gyventi šalyje kortelės, išduodamos šeimos nariams, išlaikantiems teisę gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38/EB 12 ar 13 straipsnį).

Pavyzdžiai — M. yra judus ES darbuotojas. Jo sutuoktinė Y., ne ES pilietė, nori prie jo prisijungti priimančiojoje valstybėje narėje. Y. nereikia pateikti įrodymų, kad jos sutuoktinis ES pilietis turi pakankamai išteklių jiems abiem. — T. yra ne ES pilietė, susituokusi su J., kuris yra judus ES darbuotojas. T., kaip judaus ES darbuotojo sutuoktinė, pateikia prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę. T. pateikia įrodymą, kad jos sutuoktinis dirba, tačiau T. nereikia pateikti įrodymų, kad ji pati dirba ar kad ji yra drausta visaverčiu sveikatos draudimu. — R. yra ne ES pilietis, susituokęs su ES pensininke W., turinčia pakankamai išteklių. R. reikia įrodyti išteklių pakankamumą ir draustumą visaverčiu sveikatos draudimu, tačiau nereikia pateikti jokių įrodymų dėl savo atvykimo vizos. — Ne ES pilietis L. yra judžios ES darbuotojos M. tėvas. L. prašo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, pateikdamas dokumentus, kuriais įrodomas jo finansinis priklausomumas nuo dukters M. L. nereikia pateikti įrodymų, kad jis ir jo dukra gyveno kaip to paties namų ūkio nariai šalyje, iš kurios jis atvyko, ar įrodyti, kad dukra turi jam padėti dėl jo sveikatos būklės.

Valstybės narės gali reikalauti, kad dokumentai būtų išversti, patvirtinti notaro ar legalizuoti, tik jeigu atitinkama nacionalinė institucija negali suprasti kalbos, kuria parašytas konkretus dokumentas, arba turi įtarimų dėl dokumento autentiškumo (pvz., dėl jį išdavusios institucijos ir duomenų, pateiktų dokumente, teisingumo). Daugiau informacijos pateikta 2.2.4 skirsnyje Supporting documents to attest the family relationship with the EU citizen.

7.2   Leidimo gyventi šalyje kortelių išdavimo proceso trukmė

Šeimos nariai ne ES piliečiai, atvykę į priimančiąją valstybę narę, gali iškart prašyti išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, jei ketina priimančiojoje valstybėje narėje būti ilgiau kaip tris mėnesius.

Pagal 10 straipsnio 1 dalį leidimo gyventi šalyje kortelė turi būti išduota per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.

Šis reikalavimas yra ypač svarbus, nes turėdami leidimo gyventi šalyje kortelę šeimos nariai ne ES piliečiai lengviau naudojasi teise gyventi šalyje ir ji palengvina jų integraciją priimančiojoje valstybėje narėje. Galiojančios leidimo gyventi šalyje kortelės turėtojas atleidžiamas nuo prievolės gauti atvykimo į valstybių narių teritoriją vizą (207). Šios kortelės taip pat gali praktiškai palengvinti ne ES piliečių naudojimąsi pagal 23 straipsnį pripažįstama teise dirbti priimančiojoje valstybėje narėje. Todėl svarbu, kad nacionalinės institucijos šias korteles išduotų laikydamosi Direktyvoje nustatytų terminų.

„Išdavimo“ sąvoka reiškia, kad per šešių mėnesių laikotarpį nuo prašymo pateikimo datos „kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos privalo išnagrinėti prašymą, priimti sprendimą ir, jei prašytojas atitinka teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygas remiantis Direktyva 2004/38, išduoti prašytojui šią leidimo gyventi šalyje kortelę“  (208) .

Prievolė išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę per privalomą šešių mėnesių terminą „neišvengiamai reiškia, kad sprendimas turi būti priimtas ir apie jį suinteresuotajam asmeniui pranešta prieš pasibaigiant šiam terminui“  (209). „Tas pats taikytina tais atvejais, kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos <...> atsisako išduoti <...> leidimo gyventi šalyje kortel[ę]“  (210) (žr. 15 skirsnį (Procedural safeguards (Articles 30 to 33 of Directive 2004/38/EC)). Taigi, per tą šešių mėnesių terminą „kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos gali priimti tiek teigiamą, tiek neigiamą sprendimą“  (211).

Galiausiai, Teismas išaiškino, jog ES teisė draudžia, „kad nacionalinėms valdžios institucijoms būtų automatiškai iš naujo suteiktas šešių mėnesių terminas po to, kai teisme panaikinamas pirmasis sprendimas neišduoti leidimo gyventi šalyje kortelės. Šios institucijos privalo naują sprendimą priimti per pagrįstą terminą, kuris bet kuriuo atveju negali viršyti Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.“  (212) Taigi, teismui panaikinus pirmąjį sprendimą neišduoti leidimo gyventi šalyje kortelės, nacionalinės institucijos turėtų priimti naują sprendimą dėl pateikto prašymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę per pagrįstą laikotarpį, kuris bet kokiu atveju negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai.

Be to, pagal 10 straipsnio 1 dalį prašymo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę pateikimo pažyma (sertifikatas) turi būti išduota „nedelsiant“.

Jeigu nacionalinės institucijos yra sukūrusios sistemą, kurioje rezervuojami vizitai siekiant pateikti prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, ta sistema turėtų būti valdoma taip, kad būtų užtikrinta galimybė gauti tokį vizitą nedelsiant.

Leidimo gyventi šalyje kortelės išdavimo procesas kai kuriais atvejais gali trukti ilgiau nei galioja atvykimo viza, su kuria šeimos narys ne ES pilietis atvyko į priimančiąją valstybę narę. Šiais atvejais, kai atvykimo viza baigia galioti belaukiant, kada bus išduota leidimo gyventi šalyje kortelė, šeimos nariams ne ES piliečiams nereikia grįžti į savo kilmės valstybę ir joje gauti naują atvykimo vizą. Šeimos narių ne ES piliečių buvimo šalyje trukmė iš tiesų neribojama, kol šeimos nariai ne ES piliečiai ir ES pilietis, prie kurio jie prisijungia ar kurį jie lydi, atitinka reikiamas gyvenimo šalyje sąlygas.

Šeimos nariai ne ES piliečiai, pasibaigus jų vizų galiojimui, negali būti išsiųsti iš šalies (213).

Kad šeimos nariai ne ES piliečiai galėtų įveikti sunkumus, kurių jiems gali kilti, kol nagrinėjami jų prašymai suteikti teisę gyventi šalyje, rekomenduojama prašymo pateikimo pažymoje ar kokiame nors kitame dokumente aiškiai pripažinti šeimos narių ne ES piliečių teisę gyventi ir dirbti šalyje, kol nagrinėjami jų prašymai išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę.

Be to, šeimos nariams ne ES piliečiams, kol nagrinėjami jų prašymai išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, gali kilti praktinių sunkumų keliaujant (ypač grįžtant į priimančiąją valstybę narę, kurioje jie jau gyvena), nes jie, kol neturi leidimo gyventi šalyje kortelės, dar nėra atleisti nuo reikalavimo turėti atvykimo vizą, o jų atvykimo vizos galiojimas gali būti pasibaigęs. Reikėtų palengvinti jų keliones už priimančiosios valstybės narės ribų ir grįžimą į priimančiąją valstybę narę, ypač tais atvejais, kai leidimo gyventi šalyje kortelė dar neišduota dėl išduodančios valstybės narės vėlavimo, taip pat (be kita ko) esant ypatingoms situacijoms (pvz., kai asmuo vyksta į artimo giminaičio laidotuves). Jei tokiam asmeniui grįžtant reikės tam tikro dokumento, tas asmuo, kai įmanoma, turėtų turėti galimybę jį gauti dar prieš išvykdamas iš priimančiosios valstybės narės. Bet kokiu atveju reikėtų visapusiškai palengvinti sąlygas pateikti naują prašymą išduoti vizą (žr. 3.3 skirsnį Visa rules).

Leidimo gyventi šalyje kortelė turi tik deklaratyviąją ir įrodomąją galią (žr. 12.3 skirsnį Nature and effects of residence documents (Article 25 of Directive 2004/38/EC)). Ja patvirtinama teisė gyventi šalyje, tačiau jos turėjimas nėra būtina kitų šeimos nariui priklausančių teisių įgijimo sąlyga.

8   Šeimos narių teisės gyventi šalyje išlaikymas ES piliečiui mirus ar išvykus arba santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia arba registruotos partnerystės nutraukimo atveju (Direktyvos 2004/38/EB 12 ir 13 straipsniai)

12 ir 13 straipsniais siekiama apsaugoti šeimos narių gyvenamą šeimos gyvenimą ir žmogaus orumą, užtikrinant, kad tam tikromis aplinkybėmis šeimos nariai, jau gyvenantys priimančiosios valstybės narės teritorijoje, savo teisę joje gyventi išlaikytų išskirtinai asmeniniu pagrindu. Vis dėlto yra tam tikrų su tuo susijusių sąlygų.

8.1   Situacijos, kada įgyjama teisė galimai išlaikyti teisę gyventi šalyje

12 straipsnyje numatytos situacijos, kai nebelieka ES piliečio, dėl kurio būtų turima tam tikra išvestinė teisė (ES piliečiui mirus arba išvykus iš priimančiosios valstybės narės).

13 straipsnyje numatytos situacijos, kai nelieka šeimos ryšio (santuokos ar registruotos partnerystės) tarp ES piliečio ir jo šeimos nario. Partnerystės atžvilgiu 13 straipsnyje nurodyta tik „registruota“ partnerystė.

Šeimos narys, kuriam teisė gyventi šalyje suteikta pagal 3 straipsnio 2 dalies b punktą kaip ilgalaikiam ES piliečio partneriui, negali pasinaudoti 13 straipsniu (214). Tačiau pagal Direktyvos 2004/38/EB 37 straipsnį valstybės narės turi galimybę 13 straipsnio nuostatas plačiau taikyti ir tomis aplinkybėmis, kai nėra nei santuokos, nei registruotos partnerystės, visų pirma smurto šeimoje atvejais (vis dėlto teisė gyventi šalyje, suteikta remiantis palankesnėmis nuostatomis, nebus laikoma teise, suteikta pagal Direktyvą 2004/38/EB (215)).

ES piliečiui išvykus iš priimančiosios valstybės narės, teisę joje gyventi gali išlaikyti tik tie šeimos nariai, kurie yra ES piliečiai, ir tie, kuriuos apima 12 straipsnio 3 dalis.

8.2   Išlaikoma teisė

Esant 12 ir 13 straipsniuose numatytoms situacijoms, šeimos nariai savo teises išlaiko asmeniniu pagrindu (216) – tai reiškia, kad tai nėra išvestinė dėl ES piliečio turima teisė gyventi šalyje.

8.3   Teisės gyventi šalyje išlaikymo sąlygos

Jei šeimos nariai dar iki atitinkamo įvykio (ES piliečio mirties ar išvykimo iš šalies, santuokos nutraukimo ar kt.) ar to įvykio metu įgijo teisę nuolat gyventi šalyje, jokių sąlygų nekeliama.

12 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais jokių sąlygų nekeliama besimokantiems vaikams ar tam iš tėvų, kuriam faktiškai priklauso vaikų globos teisės: jiems netaikoma nei pakankamų išteklių, nei draustumo visaverčiu sveikatos draudimu sąlyga (217). Taip yra iki vaikai baigia mokslus (218).

Esant kitoms situacijoms taikomos tam tikros sąlygos.

Tie šeimos nariai, kurie yra ES piliečiai ir yra patekę į kurią nors iš 12 ar 13 straipsnyje numatytų situacijų, prieš įgydami nuolatinio gyventojo statusą turi atitikti Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

Panašiai ir tie šeimos nariai, kurie nėra ES piliečiai ir yra patekę į kurią nors iš 12 ar 13 straipsnyje numatytų situacijų, prieš įgydami nuolatinio gyventojo statusą turi atitikti Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 dalies a, b ar d punkte nustatytas sąlygas arba būti priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai. Tai, kad ne ES pilietis galbūt atitinka 7 straipsnio 1 dalies c punkto sąlygas (tai yra asmenys, priimti į privačią ar valstybinę įstaigą studijuoti), nesuteikia jam galimybės išlaikyti teisę gyventi šalyje.

Direktyvoje 2004/38/EB nepateikta jokio paaiškinimo, nuo kada šios sąlygos turi būti įvykdytos. Vis dėlto Direktyvos 2004/38/EB 12 ir 13 straipsnių tikslas yra suteikti ES piliečio šeimos nariams teisinių garantijų jo mirties ar išvykimo atveju, taip pat santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia arba registruotos partnerystės nutraukimo atvejais (219). Taigi, pagal Teismo praktiką, nuostatos dėl teisės gyventi šalyje išlaikymo neturėtų būti taikomos taip, kad prieštarautų šiam tikslui (220). Priešingai, šios nuostatos turi būti taikomos taip, kad netaptų neveiksmingos.

Be to, yra konkrečių sąlygų, taikomų šeimos nariams ne ES piliečiams priklausomai nuo įvykio, dėl kurio prarasta išvestinė teisė gyventi šalyje (12 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa ir 13 straipsnio 2 dalies a, b, c ir d punktai). Šios sąlygos siejasi su gyvenimo toje valstybėje narėje trukme, santuokos trukme, ryšiu su vaikais ar „ypač sunkiomis aplinkybėmis“.

Pavyzdžiai — Z. buvo A valstybės narės pilietis. Paskutinius trejus metus jis dirbo ir gyveno B valstybėje narėje. Jo sutuoktinė M. – ne ES pilietė. Pastaruosius trejus metus ji kartu su Z. gyveno B valstybėje narėje. Z. mirus M. paveldi didelę pinigų sumą. Tada ji laikoma turinčia pakankamai išteklių, taip pat yra drausta visaverčiu sveikatos draudimu. M. turi teisę gyventi B valstybėje narėje pagal 12 straipsnio 2 dalį. Dar po dvejų metų jos teisė gyventi šalyje taps besąlyginė, kai ji įgis nuolatinės gyventojos statusą. — P. yra A valstybės narės pilietis. Pastaruosius trejus metus jis dirba ir gyvena B valstybėje narėje. Jo sutuoktinė M. yra ne ES pilietė. Pastaruosius trejus metus ji gyvena B valstybėje narėje kaip P. sutuoktinė. Ji dirba. P. grįžus gyventi į A valstybę narę be M., M. neišlaiko jokios teisės gyventi B valstybėje narėje pagal Direktyvą 2004/38/EB, nes M. yra ES pilietybės neturinti sutuoktinė, o atitinkamam ES piliečiui išvykus nelieka teisės gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38/EB 12 straipsnį.

Direktyvos 2004/38/EB 13 straipsnio 2 dalies a punkte numatytomis aplinkybėmis, t. y. santuokai trukus ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant vienus metus priimančiojoje valstybėje narėje, šeimos nario ne ES piliečio teisė gyventi šalyje po santuokos nutraukimo išlaikoma tik jeigu ES pilietis pasilieka priimančiojoje valstybėje narėje iki santuokos nutraukimo proceso pradžios (221).

Tačiau tais atvejais, kai ne ES pilietis yra savo sutuoktinio ES piliečio smurto šeimoje auka, ne ES pilietis pagal 13 straipsnio 2 dalies c punktą gali naudotis savo išlaikyta teise gyventi šalyje, jei santuokos nutraukimo procesas pradedamas per pagrįstą laikotarpį po to ES piliečio išvykimo iš priimančiosios valstybės narės (222).

Pavyzdžiai — C. yra A valstybės narės pilietė. Ji yra susituokusi su D. (ne ES piliečiu) ir dvejus metus gyvena B valstybėje narėje, o tada pradeda santuokos nutraukimo procesą. D. neišlaiko teisės gyventi B valstybėje narėje pagal Direktyvą 2004/38/EB, nes santuoka truko trumpiau nei trejus metus. — K. yra A valstybės narės pilietis. Pastaruosius dvejus metus jis dirbo ir gyveno B valstybėje narėje. Jo registruota partnerė N. – ne ES pilietė. Tuos dvejus metus N. gyveno ir dirbo B valstybėje narėje kaip registruota K. partnerė. Registruotos partnerystės metu ji tapo K. smurto šeimoje auka. K. išvyksta iš B valstybės narės ir grįžta gyventi į A valstybę narę be N. Praėjus dviem mėnesiams po K. išvykimo, N. pradeda registruotos partnerystės nutraukimo procesą. N. tebedirba B valstybėje narėje. N. išlaiko teisę gyventi B valstybėje narėje pagal Direktyvą 2004/38/EB, remiantis jos 13 straipsnio 2 dalies c punktu.

9   Nuolatinis gyvenimas šalyje (Direktyvos 2004/38/EB 16–21 straipsniai)

Pagal Direktyvos 2004/38/EB 16 straipsnio 1 dalį ES piliečiai, priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai gyvenę ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi teisę nuolat joje gyventi. Ta teisė suteikiama be Direktyvos 2004/38/EB III skyriuje nustatytų sąlygų dėl teisės gyventi šalyje. Pagal 16 straipsnio 2 dalį ši teisė taikoma ir šeimos nariams ne ES piliečiams, ištisinį penkerių metų laikotarpį teisėtai gyvenusiems priimančiojoje valstybėje narėje.

Pagal Direktyvos 17 straipsnį teisė nuolat gyventi šalyje gali būti labai specifinėmis aplinkybėmis įgyjama ir po trumpesnio nei penkerių metų ištisinio gyvenimo šalyje laikotarpio (223).

Teisė nuolat gyventi šalyje įgyjama ex lege: tai reiškia, kad ES piliečiai ir jų šeimos nariai ne ES piliečiai ją įgyja, kai atitinka reikiamas esmines sąlygas (224). Teisę nuolat gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir jais teisių nesukuriama (225).

9.1   Reikalavimas, kad šalyje būtų gyvenama teisėtai

Paprastai, norint įgyti teisę nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, reikia būti joje teisėtai (legaliai) gyvenus ištisinį penkerių metų laikotarpį.

Teisėtai gyventi šalyje reiškia gyventi laikantis Direktyvos 2004/38/EB  (226) ir atitinkamų ankstesnių teisės aktų  (227) sąlygų. Šiuo atžvilgiu pažymėtini trys dalykai:

—	sprendžiant dėl teisės nuolat gyventi šalyje, į gyvenimą joje pagal atitinkamus iki Direktyvos 2004/38/EB galiojusius teisės aktus neatsižvelgiama, jei nėra įvykdytos ir Direktyvoje 2004/38/EB nustatytos sąlygos (228);

—	sprendžiant dėl teisės nuolat gyventi šalyje, į gyvenimo joje pagal kitas ES nuostatas (kaip antai Reglamento (ES) Nr. 492/2011 nuostatas) ar pagal priimančiosios valstybės narės teisę laikotarpius neatsižvelgiama, jei nėra įvykdytos ir Direktyvoje 2004/38/EB nustatytos sąlygos (229);

—

į ES įstojus naujai valstybei narei, jei atitinkamame stojimo akte nėra ES laisvo asmenų judėjimo taisyklių taikymą ribojančių pereinamojo laikotarpio nuostatų, sprendžiant dėl teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo turi būti atsižvelgiama į naujosios valstybės narės piliečių gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje iki naujosios valstybės narės įstojimo į ES, jei taip gyventa laikantis Direktyvoje 2004/38/EB nustatytų sąlygų (230).

Bet kokiu atveju asmens statuso pokytis (pvz., iš studento į darbuotoją) teisėto gyvenimo šalyje tęstinumui, taigi ir nuolatinio gyventojo statuso įgijimui, įtakos neturi, jei gyvenimas joje atitinka Direktyvos 2004/38/EB sąlygas (žr. 5 skirsnį Right of residence of more than 3 months for EU citizens and administrative formalities (Articles 7, 8, 14 and 22 of Directive 2004/38/EC)).

Be to, vien galiojančio teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento turėjimas nedaro gyvenimo šalyje teisėto, be kita ko, kai siekiama įgyti teisę nuolat gyventi šalyje (231) (žr. 12.3 skirsnį Nature and effects of residence documents (Article 25 of Directive 2004/38/EC)).

Galiausiai pažymėtina, kad, ES piliečiui įgijus teisę nuolat gyventi šalyje, 7 straipsnio 1 dalies a–c punktų sąlygos nebetaikomos tam ES piliečiui ir jo šeimos nariams, įskaitant ne ES pilietį, kuris yra pagrindinis judų nepilnametį ES pilietį prižiūrintis asmuo (232).

9.2   Ištisinio penkerių metų teisėto gyvenimo šalyje laikotarpio apskaičiavimas

Atitinkamas gyvenimo šalyje laikotarpis, po kurio įgyjama teisė nuolat joje gyventi, nebūtinai turi būti ėjęs iki pat momento, kai išreiškiamas noras įgyti teisę nuolat gyventi šalyje (233). Po ištisinių teisėto gyvenimo šalyje laikotarpių teisė nuolat gyventi šalyje įgyjama „nuo tada, kai [tie laikotarpiai faktiškai] pasibaigia“  (234).

Gyvenimo šalyje laikotarpiai, įskaičiuojami teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo tikslu, yra tie, kurie atitinka Direktyvoje 2004/38/EB, visų pirma jos 7 straipsnyje, 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 2 dalyje, nustatytas sąlygas. Kelių trumpų vienas po kito ėjusių gyvenimo šalyje pagal Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnį laikotarpių šiuo tikslu įskaityti nederėtų net juos kartu sudėjus (235).

ES piliečiai ir jų šeimos nariai gali kuriam laikui išvykti iš priimančiosios valstybės narės; jų gyvenimo toje valstybėje narėje tęstinumas dėl to nenutrūksta. Pagal Direktyvos 2004/38/EB 16 straipsnio 3 dalį gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl šių trumpalaikių išvykų:

—	(vienos ar daugiau) išvykų, kurios visos kartu trunka ne daugiau kaip 6 mėnesius per metus;

—	(vienos ar daugiau) ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba;

—	vienos ne ilgesnės kaip 12 iš eilės mėnesių išvykos dėl svarbių priežasčių, pavyzdžiui (Pastaba. Sąrašas nėra baigtinis): a) nėštumo ir gimdymo; b) sunkios ligos, c) studijų ar profesinio rengimo, d) komandiruotės į užsienį.

Pirmais dviem atvejais išvykimo iš šalies laikotarpiai nebūtinai turi būti ištisiniai. Keli atskiri išvykimo iš šalies laikotarpiai skaičiuojant susumuojami.

Išvykimo iš šalies šešių mėnesių laikotarpis turi būti skaičiuojamas per gyvenimo joje metus: kiekvienų tokių metų pirmoji diena sutampa su asmens apsigyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje, laikantis gyvenimo šalyje sąlygų pagal Direktyvą 2004/38/EB, data (236) (žr. 9.1 skirsnį The legal residence requirement). Taigi, iki teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo ES piliečių ir jų šeimos narių laikinų išvykų iš šalies laikotarpiai gali sudaryti iš viso iki 6 mėnesių per kiekvienus metus. Po ištisinių teisėto gyvenimo šalyje laikotarpių teisė nuolat gyventi šalyje įgyjama „nuo tada, kai [tie laikotarpiai faktiškai] pasibaigia“  (237).

Gyvenimo šalyje tęstinumas nutrūksta dėl bet kokio teisėtai vykdomo sprendimo išsiųsti atitinkamą asmenį iš šalies (esant bet kokiam sprendimui dėl išsiuntimo, teisėtai vykdomam atitinkamo asmens atžvilgiu, jo teisė gyventi toje šalyje iš esmės išnyksta).

Jeigu asmuo, dar neįgijęs teisės nuolat gyventi šalyje, yra tam tikrą laikotarpį kalinamas, jo gyvenimo šalyje laikotarpis pradedamas skaičiuoti iš naujo ir, norint įgyti teisę nuolat gyventi toje šalyje, reikia joje pragyventi naują ištisinį penkerių metų laikotarpį (238).

9.3   Teisės nuolat gyventi šalyje praradimas

Pagal 16 straipsnio 4 dalį, įgyta teisė nuolat gyventi šalyje prarandama tik išvykus iš priimančiosios valstybės narės ilgesniam kaip 2 iš eilės metai laikotarpiui.

Bet kokio fizinio buvimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje per 2 iš eilės metų laikotarpį pakanka tam, kad teisė nuolat gyventi šalyje nebūtų prarasta, net jei joje būnama tik kelias dienas (239). Situaciją šiuo atveju (t. y. kai asmuo, įgijęs teisę nuolat gyventi šalyje, priimančiojoje valstybėje narėje buvo kelias dienas per metus, taigi nebuvo išvykęs ištisiniam 2 metų laikotarpiui) reikia skirti nuo situacijos, kai yra įrodymų, kad toks asmuo piktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis (240).

9.4   Patvirtinamieji dokumentai

Vertindamos, ar įgyta teisė nuolat gyventi šalyje, valstybės narės turi teisę patikrinti:

—	gyvenimo šalyje tęstinumą;

—	gyvenimo šalyje trukmę;

—	ar gyvenimas joje gali būti laikomas teisėtu (legaliu) (žr. 9.1 skirsnį The legal residence requirement).

Teisėto gyvenimo šalyje įrodymas daugeliu atvejų yra ir ištisinio gyvenimo joje laikotarpio įrodymas. Direktyvos 2004/38/EB 21 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad „gyvenimo šalyje ištisumą gali patvirtinti bet kokios įrodymo priemonės, naudojamos priimančiojoje valstybėje narėje“.

Pavyzdžiai — ES pilietė L. pastaruosius penkerius metus ištisai gyveno A valstybėje narėje. Ji pateikia įrodymą, kad buvo drausta visaverčiu sveikatos draudimu, ir banko pažymas, kad ji turėjo pakankamai išteklių visu buvimo šalyje laikotarpiu. Iš jos negalima reikalauti pateikti įrodymų, kad ji dirbo arba kad ji susiras darbą ar turės pakankamai išteklių po to, kai taps nuolatine gyventoja. — ES pilietis N. pateikia pakankamai įrodymų, kad turėjo darbuotojo statusą, kai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje penkerių metų laikotarpį. Iš jo negalima reikalauti pateikti įrodymų, kad buvimo šalyje laikotarpiu jis buvo draustas visaverčiu sveikatos draudimu. — ES pilietė L atvyko į priimančiąją valstybę narę kaip studentė. Antraisiais ir trečiaisiais studijų metais ji taip pat dirbo parduotuvėje. Baigusi studijas ji pradėjo verslą. Tai, kad jos pateiktuose dokumentuose užfiksuoti skirtingi statusai, o iš kai kurių dokumentų matyti, kad ji vienu metu turėjo dvejopą – ir studentės, ir darbuotojos – statusą, neturi įtakos jos prašymo suteikti teisę nuolat gyventi šalyje vertinimui: institucijos vietoj to turėtų vertinti jos gyvenimo šalyje ištisumą ir teisėtumą. — G., ne ES pilietis, penkerius metus gyveno B valstybėje narėje su savo sutuoktine L., kuri yra judi ES darbuotoja. Iš šio ne ES piliečio, kaip judžios ES darbuotojos šeimos nario, negalima reikalauti įrodyti, kad jis tuo penkerių metų gyvenimo šalyje laikotarpiu dirbo. — ES pilietė T. nuo 2014 m. ištisai gyvena A valstybėje narėje kaip judi ES darbuotoja. Jos sutuoktinis L., ne ES pilietis, gyvena su ja A valstybėje narėje nuo 2016 m., tačiau niekada nedirbo A valstybėje narėje. L. gali įgyti teisę nuolat gyventi šioje šalyje nuo 2021 m.

9.5   Dokumentų išdavimo procesų trukmė

Pagal Direktyvos 19 straipsnio 2 dalį ES piliečiams, pateikusiems prašymą, valstybės narės turi „kuo greičiau“ išduoti nuolatinę gyvenamąją vietą patvirtinantį dokumentą.

Jei nuolatinę gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento neįmanoma iškart išduoti ten pat, kur pateikiamas prašymas ir patvirtinamieji dokumentai, jis turėtų būti išduotas per artimiausias dienas (pvz., po 7–10 dienų). Jei vyksta įtariamo piktnaudžiavimo ar sukčiavimo atvejo tyrimas, dokumento išdavimas gali būti atidedamas, laikantis veiksmingumo principo ir tikslo sparčiai nagrinėti prašymus pagal Direktyvą 2004/38/EB (241).

Leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės išdavimo pagal Direktyvos 2004/38/EB 20 straipsnio 2 dalį šeimos nariams ne ES piliečiams terminas yra 6 mėnesiai po prašymo pateikimo.

Teismo praktika, susijusi su leidimo gyventi šalyje kortelių išdavimo pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnį proceso trukme (žr. 7.2 skirsnį Processing times for issuing residence cards), yra aktuali išduodant leidimo nuolat gyventi šalyje korteles.

Kaip toliau išaiškinta 12.3 skirsnyje Nature and effects of residence documents (Article 25 of Directive 2004/38/EC), nuolatinę gyvenamąją vietą patvirtinančiais dokumentais ir leidimo gyventi šalyje kortelėmis teisių nesukuriama, jais tik patvirtinamas teisių, kylančių iš ES teisės dėl laisvo judėjimo, buvimas.

10   Teisė dirbti (Direktyvos 2004/38/EB 23 straipsnis)

Pagal Direktyvos 23 straipsnį ES piliečių šeimos nariai, turintys teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, turi teisę joje įsidarbinti arba vykdyti veiklą kaip savarankiškai dirbantys asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės. Ši teisė taikoma šeimos nariams, kaip jie apibrėžti Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalyje, ir išplėstinės šeimos nariams, kaip jie apibrėžti Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 2 dalyje.

Šiomis aplinkybėmis teisę įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje turi ir ES piliečių išlaikomi šeimos nariai, kurie gali išlaikyti teisę gyventi šalyje net ir nustoję būti išlaikytiniais (242).

Šeimos nariams teisė dirbti suteikiama nekeliant sąlygų, kad toks asmuo turėtų galiojančią vizą, leidimo gyventi šalyje kortelę, leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę ar pažymą, kad yra pateiktas prašymas išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę. Taip yra todėl, kad teisių turėjimas gali būti patvirtinamas bet kokiais tinkamais įrodymais. Tais dokumentais nesukuriama teisių gyventi šalyje, jais tik patvirtinamos esamos teisės, įgytos tiesiogiai pagal ES teisę (243).

11   Teisė į vienodą požiūrį (Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnis)

Kaip nusprendė Teismas, „pagal nediskriminavimo principą draudžiama ne tik tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos netiesioginės diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, pasiekiamas toks pats rezultatas“  (244). Tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės negali būti pateisinama, nebent būtų aiškiai numatyta ES teisėje. „[N]etiesioginė diskriminacija dėl pilietybės gali būti pateisinama, tik jeigu ji pagrįsta objektyviais pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcinga nacionalinės teisės teisėtai siekiamam tikslui“  (245).

Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsniu konkrečiai išreikštas ES piliečiams, besinaudojantiems savo teise judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikytinas nediskriminavimo dėl pilietybės principas, kuris yra nustatytas SESV 18 straipsnyje (246), taip pat pagal Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 2 dalį.

Pagal Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio 1 dalį visiems ES piliečiams, gyvenantiems priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvą 2004/38/EB, Sutarčių taikymo srityje taikomas vienodas požiūris („vienodas traktavimas“) su priimančiosios valstybės narės piliečiais (247). Tas pats taikoma ir jų šeimos nariams ne ES piliečiams, turintiems teisę laikinai ar nuolat gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38/EB.

Tačiau Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio 1 dalimi įtvirtintas nediskriminavimo principas taikomas tik tiems asmenims, kurie priimančiojoje valstybėje narėje gyvena pagal Direktyvoje 2004/38/EB nustatytas gyvenimo šalyje sąlygas; taigi, šis principas taikomas tik jeigu yra įvykdytos tos sąlygos.

Be to, yra apsaugos priemonių, kuriomis priimančiosios valstybės narės apsaugomos nuo nepagrįstos finansinės naštos. Dėl to 24 straipsnio 2 dalyje leidžiama konkrečiomis aplinkybėmis nukrypti nuo vienodo požiūrio principo. Joje priimančiajai valstybei narei leidžiama:

a)

ES piliečiams neteikti socialinės paramos pirmus tris jų gyvenimo šalyje mėnesius arba, darbo ieškančių asmenų atveju, ilgesnį gyvenimo šalyje laikotarpį, kaip numatyta Direktyvos 2004/38/EB 14 straipsnio 4 dalies b punkte. Tačiau ši nukrypti leidžianti nuostata netaikoma ES piliečių, kurie yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantys asmenys, ir jų šeimos narių atžvilgiu (žr. 11.1 skirsnį Entitlement to equal access to social assistance: content and conditions ir 11.2 skirsnį Relationship between Article 24 of Directive 2004/38/EC and Regulation (EU) No 492/2011). Ši nukrypti leidžianti nuostata taikoma tik „socialinės paramos“ išmokoms ir neapima kitokių išmokų, visų pirma socialinės apsaugos (socialinio draudimo) išmokų. Į „socialinės paramos“ sampratą pagal Direktyvą 2004/38/EB nepatenka išmokos šeimai, kurios skiriamos neatsižvelgiant į individualius gavėjo poreikius ir yra skirtos ne gyvenimo išlaidoms, o šeimos išlaidoms padengti. Taip yra visų pirma kai išmokos šeimai automatiškai skiriamos šeimoms, atitinkančioms tam tikrus objektyvius (pirmiausia šeimos dydžio, pajamų ir turtinių išteklių) kriterijus, neatliekant individualaus ir diskrecinio asmeninių poreikių vertinimo (248). Vis dėlto skiriant tokias išmokas gali būti keliamos kitos sąlygos, visų pirma, taikomas teisėto nuolatinio gyvenimo šalyje kriterijus (žr. 11.3 skirsnį Relationship between Article 24 of Directive 2004/38/EC and Regulation (EC) No 883/2004 on the coordination of social security systems);

b)

ES piliečiams, kurie yra ekonomiškai neaktyvūs asmenys, studentai ar darbo ieškantys asmenys (įskaitant darbo ieškančius asmenis, dar nedirbusius priimančiojoje valstybėje narėje, ir įskaitant atvejus, kai ES pilietis yra darbo ieškantis asmuo, jau dirbęs priimančiojoje valstybėje narėje, tačiau joje neišlaikęs darbuotojo statuso), ir jų šeimos nariams neteikti paramos (studentams skirtų stipendijų ar paskolų) studijoms, įskaitant profesinį rengimą, kol neįgyta teisė nuolat gyventi šalyje.

11.1   Teisė vienodomis sąlygomis gauti socialinę paramą: turinys ir sąlygos

11.1.1   Socialinės paramos turinys

Socialinės paramos išmokos paprastai yra valstybės narės išmokos, skiriamos asmenims, neturintiems pakankamai išteklių savo pagrindiniams poreikiams patenkinti. Teismas nusprendė, kad socialinė parama apima „visokeriopą paramą, nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygmeniu suteikiamą valdžios institucijų, į kurias kreipėsi asmuo, neturintis pakankamai išteklių savo ir savo šeimos narių elementariems poreikiams patenkinti ir dėl to rizikuojantis savo gyvenimo šalyje laikotarpiu tapti priimančiosios valstybės narės viešųjų finansų našta, kuri galėtų turėti įtakos bendram tos valstybės teikiamos paramos dydžiui“  (249). Tačiau socialinė parama turi būti apibrėžiama atsižvelgiant į atitinkamos išmokos tikslą, o ne remiantis formaliais kriterijais. Piniginės išmokos, skirtos integracijai į darbo rinką palengvinti, negali būti laikomos socialine parama (250). Tačiau kitokios paskirties išmoka patenka į socialinės paramos apibrėžtį, jeigu jos pagrindinė funkcija yra užtikrinti pragyvenimo lėšų, reikalingų gyventi žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis, minimumą (251).

Pavyzdžiui, socialine pagalba gali būti laikomi toliau nurodomi dalykai, priklausomai nuo pagrindinės jų funkcijos, kurią reikia įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju:

—

socialinės gerovės sistemoje, finansuojamoje iš mokesčių, atsižvelgiant į asmens materialinę padėtį skiriama piniginė pragyvenimo išmoka, kurios tikslas yra pakeisti kitas socialines išmokas, kaip antai pajamomis grindžiamą bedarbio pašalpą, pajamomis grindžiamą užimtumo ir paramos išmoką, paramą pajamoms, mokesčių kreditą dirbantiems asmenims, mokesčių kreditą už vaiką ar būsto pašalpą (252);

—	parama nuomotis būstą, teikiama trumpalaikių apgyvendinimo poreikių turintiems asmenims, kurie gyvena privačiame nuomojamame būste ir nepajėgia mokėti už nuomą iš nuosavų išteklių.

11.1.2   Asmenų, kurie turi teisę į tas pačias socialinės paramos išmokas kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiai, kategorijos

Vienodo požiūrio su priimančiosios valstybės narės piliečiais pagal 24 straipsnio 1 dalį gali būti reikalaujama tik kai ES piliečio gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje atitinka Direktyvos 2004/38/EB sąlygas (253).

Tai reiškia, kad teises į tas pačias socialinės paramos išmokas, kurias gauna priimančiosios valstybės narės piliečiai, turi šių kategorijų asmenys:

—	ES piliečiai, kurie yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantys asmenys (arba kurie yra išlaikę tą statusą (254)), ir jų šeimos nariai. Šių kategorijų asmenys turi teisę į vienodą požiūrį nuo pat buvimo šalyje pradžios (255);

—	ES piliečiai, kurie yra įgiję priimančiosios valstybės narės nuolatinio gyventojo statusą, ir jų šeimos nariai.

Pavyzdys — Y. yra ES pilietis, susituokęs su judžia ES darbuotoja. Netekęs darbo Y. neišlaiko darbuotojo statuso ir prašo suteikti socialinę paramą. Priimančioji valstybė narė negali atsisakyti suteikti jam socialinę paramą argumentuodama tuo, kad jis yra ekonomiškai neaktyvus ES pilietis, neturintis pakankamai išteklių. Jis, kaip ES pilietybę turinčios darbuotojos sutuoktinis, turi teisę gauti tas pačias socialinės paramos išmokas kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiai. — M. yra judus ES darbuotojas, susituokęs su tos pačios lyties asmeniu. Pora augina sūnų. Šis darbuotojas turi teisę į tai, kad jo šeimos nariai gautų tas pačias socialinės paramos išmokas kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiai, net jei priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nepripažįstama tokia tėvystė ir (arba) santuoka.

Nors ir nėra aiškiai nustatyta, kad ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai neturi teisės į vienodą požiūrį socialinės paramos teikimo atžvilgiu, jų teisė į vienodą požiūrį šiomis aplinkybėmis gali būti praktiškai apribota iki jie įgis nuolatinio gyventojo statusą (žr. tolesnį skirsnį dėl to, kokių kategorijų asmenims gali būti atsisakoma skirti tas pačias socialinės paramos išmokas, kurios skiriamos priimančiosios valstybės narės piliečiams).

11.1.3   Asmenų, kuriems gali būti atsisakoma skirti tas pačias socialinės paramos išmokas, kurios skiriamos priimančiosios valstybės narės piliečiams, kategorijos

ES piliečiams, kurie nėra darbuotojai, savarankiškai dirbantys asmenys ar darbuotojo arba savarankiškai dirbančio asmens statusą išlaikę asmenys, ir jų šeimos nariams gali būti ir be individualaus asmens padėties įvertinimo atsisakoma teikti socialinę paramą per pirmus tris gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje mėnesius  (256).

Priimančioji valstybė narė vėlesnio gyvenimo joje laikotarpiu, kol jis yra trumpesnis nei penkeri metai, gali atsisakyti skirti socialinės paramos išmokas ekonomiškai neaktyviems ES piliečiams ir ES studentams, kurie neatitinka reikalavimo turėti pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, taigi gyvena priimančiojoje valstybėje narėje ne pagal Direktyvą 2004/38/EB (7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus) (257). Tai reiškia, kad ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai paprastai praktiškai neatitinka socialinės paramos išmokų skyrimo sąlygų, nes norint įgyti teisę gyventi šalyje jiems būtų reikėję įrodyti nacionalinėms institucijoms, kad turi pakankamai išteklių, kurių dydis prilygtų bent sumai, atitinkančiai socialinės paramos skyrimo viršutinę pajamų ribą. Tokiomis aplinkybėmis „siekiant nustatyti, ar suinteresuotasis asmuo atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą sąlygą turėti pakankamai lėšų ir dėl to priimančiojoje valstybėje narėje jis gali remtis šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje numatytu nediskriminavimo principu, <...> būtina konkrečiai įvertinti kiekvieno suinteresuotojo asmens ekonominę padėtį, neatsižvelgiant į prašomas skirti socialinės paramos išmokas“. (258).

Darbo ieškantiems asmenims ir buvusiems darbuotojams, netekusiems darbuotojo statuso (t. y. kai a) ES pilietis yra darbo ieškantis asmuo, dar nedirbęs priimančiojoje valstybėje narėje, arba b) ES pilietis yra darbo ieškantis asmuo, anksčiau dirbęs priimančiojoje valstybėje narėje, bet joje nebeturintis darbuotojo statuso (žr. 5.1.2 skirsnį Retention of worker or self-employed status)), kompetentingos institucijos gali atsisakyti skirti socialinės paramos išmokas be individualaus asmens padėties įvertinimo (259). Daugiau su darbo ieškančiais asmenimis susijusios informacijos pateikta 6 skirsnyje Right of residence of jobseekers (Article 14(4)(b) of Directive 2004/38/EC), taip pat 2010 m. Komisijos komunikato „Užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Teisės ir pagrindiniai pokyčiai“.

Šios išimtys skirtos užtikrinti, kad nebūtų nepagrįstos naštos priimančiųjų valstybių narių socialinės paramos sistemoms.

Kai Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnis netaikomas dėl to, kad ES pilietis priimančiosios valstybės narės teritorijoje gyvena ne pagal Direktyvą 2004/38/EB, o joje teisėtai gyvena pagal nacionalinę teisę, kompetentingos nacionalinės institucijos gali atmesti socialinės paramos prašymą tik įsitikinusios, kad judžiam ES piliečiui dėl to nekyla konkretus ir realus pavojus, kad bus pažeistos jo pagrindinės teisės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijoje (260).

Pavyzdžiai — M. yra A valstybės narės pilietė. Ji persikėlė į B valstybę narę ieškoti darbo. B valstybės narės kompetentingos institucijos gali atsisakyti jai skirti socialinės paramos išmokas. — T. yra A valstybės narės pilietis. Jis persikėlė į B valstybę narę ir joje tam tikrą laikotarpį dirbo. Jis netenka darbo, bet išlaiko darbuotojo statusą (žr. 5.1.2 skirsnį Retention of worker or self-employed status) ir prašo suteikti socialinę paramą. T. turi teisę gauti socialinės paramos išmokas tuo pačiu pagrindu kaip ir B valstybės narės piliečiai. — R. yra A valstybės narės pilietė. Ji persikėlė į B valstybę narę ir joje dirba kaip savarankiškai dirbantis asmuo. R. turi teisę gauti socialinės paramos išmokas tuo pačiu pagrindu kaip ir B valstybės narės piliečiai.

11.2   Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 sąsaja

Reglamentu (ES) Nr. 492/2011 nustatytos ES judiems darbuotojams ir jų šeimos nariams suteikiamos teisės. Pagal Teismo praktiką (261), savarankiškai dirbantys ES piliečiai, patenkantys į SESV 49 straipsnio taikymo sritį, gali naudotis teisėmis pagal Reglamentą (ES) Nr. 492/2011, taikomą pagal analogiją.

Reikėtų atkreipti dėmesį į du Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 sąsajos aspektus.

Pirma, judūs ES darbuotojai ir jų šeimos nariai turi konkrečias ir autonomines Reglamentu (ES) Nr. 492/2011 nustatytas teises (262). Tos teisės negali būti ginčijamos pagal Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio 2 dalį. Taigi, nukrypti leidžiančios nuostatos 24 straipsnio 2 dalyje negali būti panaudotos, pavyzdžiui, prieš asmenis, kurie turi teisę gyventi šalyje ir gauti socialinę paramą kaip pagrindiniai besimokančius vaikus pagal Reglamento (ES) Nr. 492/2011 10 straipsnį prižiūrintys asmenys (263).

Antra, „šeimos nariai“, patenkantys į Reglamento (ES) Nr. 492/2011 taikymo sritį, yra tie patys „šeimos nariai“, kurie patenka į Direktyvos 2004/38/EB taikymo sritį (264). Tai reiškia, kad darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų šeimos nariai naudojasi ne tik taikomomis Direktyvos 2004/38/EB nuostatomis, bet ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 nuostatomis dėl vienodo požiūrio. Taigi, priimančiojoje valstybėje narėje tokie šeimos nariai gali pagal tą reglamentą naudotis vienodu požiūriu visų socialinių ir mokesčių lengvatų atžvilgiu  (265). Keli tokių teisių pavyzdžiai yra vienodas požiūris skiriant stipendijas pagal priimančiosios valstybės narės sudarytą susitarimą srityje, neįeinančioje į SESV taikymo sritį (266), sumažinant naudojimosi viešuoju transportu išlaidas didelėms šeimoms (267) ir suteikiant teisę į socialines išmokas (268). Be to, pagal Reglamentą (ES) Nr. 492/2011, darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens vaikas taip pat turėtų naudotis vienodu požiūriu, kai yra priimamas mokytis, jei vaikas gyvena toje valstybėje narėje, kurioje dirba atitinkamas darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo.

Pavyzdys Judaus ES pilietybę turinčio darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens tos pačios lyties sutuoktinis ne ES pilietis, kurį apima Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies a punktas  (269) , turi teisę į tas pačias socialines ir mokesčių lengvatas, kurias gauna priimančiosios valstybės narės piliečiai, net jei tos pačios lyties asmenų santuokos nepripažįstamos priimančiosios valstybės narės teisės aktuose.

11.3   Direktyvos 2004/38/EB 24 straipsnio ir Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sąsaja

Judžių ES piliečių teisės į socialinę apsaugą ES lygmeniu yra reglamentuojamos reglamentų (EB) Nr. 883/2004 (270) ir (EB) Nr. 987/2009 (271) (toliau – socialinės apsaugos koordinavimo reglamentai).

Socialinės apsaugos koordinavimo reglamentais yra nustatytos „kolizinės normos“, pagal kurias nustatoma, kurios valstybės socialinės apsaugos teisės aktai taikytini asmeniui tarpvalstybinėmis aplinkybėmis (272). Šios srities ES teisėje yra numatytas socialinės apsaugos sistemų koordinavimas, o ne suderinimas. Tai reiškia, kad kiekviena valstybė narė savarankiškai sprendžia dėl savo socialinės apsaugos sistemos, be kita ko, dėl skiriamų išmokų rūšių, jų skyrimo sąlygų, išmokų apskaičiavimo metodų ir mokėtinų įmokų. Dėl to įvairiose narėse skiriasi sąlygos, kuriomis įgyjama teisė į socialinės apsaugos išmokas.

Įprastos socialinės apsaugos išmokos yra senatvės pensijos, maitintojo netekimo pensijos, neįgalumo išmokos, ligos išmokos (įskaitant sveikatos priežiūrą), motinystės ir tėvystės išmokos, bedarbio pašalpos, išmokos šeimai.

Pagal socialinės apsaugos koordinavimo reglamentus darbuotojai ar savarankiškai dirbantys asmenys ir jų šeimos nariai įtraukiami į valstybės narės, kurioje jie dirba kaip darbuotojai ar savarankiškai dirbantys asmenys, socialinės apsaugos sistemą (273). Jie toje sistemoje dalyvauja tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.

Ekonomiškai neaktyviems ES piliečiams iš esmės taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, socialinės apsaugos teisės aktai. Kad įgytų teisę į išmokas, kurių skyrimas koordinuojamas pagal socialinės apsaugos koordinavimo reglamentus, jie turi atitikti gyvenamosios valstybės narės teisės aktuose nustatytas sąlygas. Pažymėtina, kad gyvenamosios vietos samprata pagal Direktyvą 2004/38/EB ir socialinės apsaugos koordinavimo reglamentus nėra vienoda. Pagal pastaruosius reglamentus asmuo gali turėti tik vieną gyvenamąją vietą: ji yra toje valstybėje narėje, kurioje asmuo įprastai gyvena ir kurioje įprastai yra sutelkti jo interesai. Šiomis aplinkybėmis turėtų būti atsižvelgiama visų pirma į: asmens šeiminę padėtį; asmens persikėlimo priežastis; asmens gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą; tai, kad asmuo turi (jei turi) pastovų darbą; taip pat asmens ketinimus (jie vertinami atsižvelgiant į visas aplinkybes) (274).

Asmenys, kurie tik laikinai persikelia į kitą valstybę narę, priešingai, išlaiko įprastinę gyvenamąją vietą savo kilmės valstybėje narėje, taigi tebėra įtraukti į kilmės valstybės narės socialinės apsaugos sistemą (pvz., studentas, laikinai persikėlęs iš savo kilmės valstybės narės studijuoti kitoje valstybėje narėje, dalyvauja savo kilmės valstybės narės, o ne tos valstybės narės, kurioje studijuoja, socialinės apsaugos sistemoje).

Daugiau įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo pavyzdžių žr. Komisijos praktiniame vadove dėl ES, EEE ir Šveicarijoje taikytinų teisės aktų (III dalyje) (275).

Specialios neįmokinės išmokos pinigais, turinčios ir socialinės apsaugos išmokoms, ir socialinei paramai būdingų bruožų, patenka ir į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 (276), ir į Direktyvos 2004/38/EB taikymo sritį (277). Tai reiškia, kad priimančioji valstybė narė gali atsisakyti skirti tokias išmokas ekonomiškai neaktyviems ES piliečiams, kurie neatitinka Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyto reikalavimo turėti pakankamai išteklių (žr. 11.1 skirsnį Entitlement to equal access to social assistance: content and conditions) (278).

Reglamente (EB) Nr. 883/2004 nėra suderinta „šeimos nario“ samprata, tačiau taikydamos šį reglamentą nacionalinės institucijos įgyvendina ES teisę, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Todėl jos turi laikytis Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio 1 dalies (kuri apima, visų pirma, nediskriminavimą dėl seksualinės orientacijos), Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio (vaiko interesai) ir Vaiko teisių konvencijos (279). Tai reiškia, kad „šeimos narių“ apibrėžtis, vartojama kiekvienoje valstybėje narėje, negali lemti diskriminavimo dėl seksualinės orientacijos. Todėl negalima atsisakyti skirti socialinės apsaugos išmoką (pvz., maitintojo netekimo pensiją) judžių tos pačios lyties asmenų porai argumentuojant tuo, kad juos saistantys šeimos ryšiai nėra pripažįstami kompetentingos valstybės narės teisės aktuose (280). Taip pat negalima atsisakyti suteikti tos pačios lyties asmenų poros auginamam vaikui teisę į socialinės apsaugos išmokas (pvz., įtraukti vaiką į valstybinio sveikatos draudimo sistemą) argumentuojant tuo, kad tokia tėvystė (motinystė) nėra pripažįstama kompetentingos valstybės narės teisės aktuose. Pakanka to, kad tokius šeimos ryšius yra privaloma pripažinti tokiomis aplinkybėmis, kurios susijusios su judėjimo laisve. Tokie šeimos ryšiai nebūtinai turi būti pripažįstami atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose.

11.4   Teisė vienodomis sąlygomis gauti sveikatos priežiūros paslaugas: turinys ir sąlygos

„[Priimančiosios] valstybės [narės] finansuojamos sveikatos priežiūros išmokos, skiriamos nacionalinės teisės aktuose apibrėžtoms gavėjų kategorijoms priklausantiems asmenims neatliekant individualaus ir diskrecinio asmeninių poreikių vertinimo, laikytinos „ligos išmokomis“ [ir] patenka į [Reglamento (EB) Nr. 883/2004] taikymo sritį“  (281).

Kaip paaiškinta pirmiau, ES darbuotojams ar savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams taikoma tos valstybės narės, kurioje jie dirba ar užsiima savarankiška veikla, socialinės apsaugos sistema (282). Jeigu ES darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo ir jo šeimos nariai gyvena ne darbo vietos valstybėje narėje, o kitoje valstybėje narėje, jie turi teisę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ten, kur gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir gyvenamosios valstybės narės piliečiai, darbo vietos valstybės narės sąskaita pagal S1 formos perkeliamąjį dokumentą (S1 PD) (283).

Studentai, laikinai studijuojantys kitoje valstybėje narėje, turi teisę gauti bet kokią būtiną sveikatos priežiūrą priimančiojoje valstybėje narėje naudodamiesi Europos sveikatos draudimo kortele (ESDK) (284).

Pensininkai, kurie išėję į pensiją gyvena užsienyje, tebėra įtraukti į valstybės narės, kuri moka jiems pensiją, valstybinę sveikatos apsaugos sistemą. Jie taip pat turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas gyvenamojoje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip toje valstybėje narėje drausti asmenys, tos valstybės narės, kuri moka jiems pensiją, sąskaita, pagal perkeliamąjį dokumentą S1 (PD S1) (285).

Kiti ekonomiškai neaktyvūs ES piliečiai, kurie persikelia į kitą valstybę narę ir naudojasi savo teise joje gyventi ilgesnį nei trijų mėnesių laikotarpį pagal Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 dalies b punktą, turi teisę būti įtraukti į priimančiosios valstybės narės valstybinio sveikatos draudimo sistemą. Ši teisė kyla visų pirma iš Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies e punkto, kurio vienas iš tikslų yra „užtikrinti, kad, nesant asmenims, patenkantiems į šio reglamento taikymo sritį, taikytinos teisės, iš jų nebūtų atimta galimybė naudotis socialine apsauga“  (286). Tačiau priimančioji valstybė narė gal nustatyti, kad naudojimasis valstybinio sveikatos draudimo sistema nėra nemokamas iki tol, kol bus įgytas jos nuolatinio gyventojo statusas, – taip siekiama, kad asmuo netaptų nepagrįsta našta tai valstybei narei (žr. 5.2.2 skirsnį Comprehensive sickness insurance) (287). Kai tik asmuo įgyja nuolatinio gyventojo statusą, šios sąlygos nebegalima taikyti (Žr. 9 skirsnį Permanent residence (Articles 16 to 21 of Directive 2004/38/EC)).

Asmenys, laikinai būdami kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie yra apdrausti (pvz., atvykę atostogų, verslo reikalais ar studijuoti), turi teisę joje gauti bet kokią būtiną sveikatos priežiūrą naudodamiesi ESDK (288).

Neskaitant Reglamento (EB) Nr. 883/2004, asmenys taip pat gali gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitoje ES valstybėje narėje nei ta, kurioje jie gyvena, ir išlaidas už tokių sveikatos priežiūros paslaugų teikimą užsienyje susigrąžinti pagal Direktyvą 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas (289). Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 taikomas tik sveikatos priežiūrai, kurią teikia vieši tokių paslaugų teikėjai arba teikėjai, su kuriais sudarytos sutartys, o Direktyva 2011/24/ES taikoma visiems sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams (viešiems ir privatiems), nesvarbu, koks būtų jų ryšys su visuomenės sveikatos sistema. Tokiu būdu Direktyva 2011/24/ES nustatomos sąlygos, kuriomis pacientas gali vykti į kitą ES šalį pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis ir gauti išlaidų kompensaciją. Ji apima sveikatos priežiūros išlaidas, įskaitant vaistų ir medicinos prietaisų receptų išrašymą bei išdavimą, skirtas gydymo sumai, kuri susidarytų gyvenamosios vietos valstybėje, padengti.

12   Teisę gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai (Direktyvos 2004/38/EB 8, 10, 19, 20 ir 25 straipsniai)

12.1   ES piliečiams išduodami registracijos sertifikatai ir nuolatinę gyvenamąją vietą patvirtinantys dokumentai (Direktyvos 2004/38/EB 8 ir 19 straipsniai ir Reglamento (ES) 2019/1157 6 straipsnis): forma, būtinoji informacija ir galiojimo laikotarpis

Direktyvos 2004/38/EB 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali reikalauti iš judžių ES piliečių užsiregistruoti atitinkamose institucijose, jei šalyje gyvenama ilgiau kaip tris mėnesius. Taigi, kiekviena valstybė narė sprendžia, ar nustatyti tokią judžių ES piliečių prievolę (žr.5 skirsnį Right of residence of more than 3 months for EU citizens and administrative formalities (Articles 7, 8, 14 and 22 of Directive 2004/38/EC)).

ES piliečių registracijos sertifikatų ir nuolatinės gyvenamosios vietos šalyje registracijos dokumentų forma nėra suderinta, tačiau Reglamente (ES) 2019/1157, kuris taikomas nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d., yra nustatyta būtinoji į tokius dokumentus įtraukiama informacija. Ji apima, pavyzdžiui, dokumento pavadinimą atitinkamos valstybės narės valstybine kalba ar kalbomis ir bent viena papildoma oficialiąja ES institucijų kalba, taip pat aiškią nuorodą į tai, kad dokumentas ES piliečiui išduotas pagal Direktyvą 2004/38/EB. Vis dėlto šių dokumentų išdavimo formą renkasi pačios valstybės narės.

Direktyvoje nėra nuostatų dėl ES piliečių registracijos sertifikatų ir nuolatinę gyvenamąją vietą patvirtinančių dokumentų galiojimo trukmės, tačiau jų galiojimo trukmė turėtų būti bent ne trumpesnė nei atitinkamų ES piliečių šeimos nariams ne ES piliečiams išduodamų dokumentų, turint omenyje panašią jų funkciją. Taigi, registracijos sertifikatų, nurodytų Direktyvos 2004/38/EB 8 straipsnio 2 dalyje, galiojimo laikotarpis turėtų būti bent penkeri metai nuo išdavimo datos. Direktyvos 2004/38/EB 19 straipsnio 1 dalyje nurodyto nuolatinę gyvenamąją vietą patvirtinančio dokumento galiojimo laikotarpis turėtų būti bent dešimt metų nuo išdavimo datos.

Be to, šių dokumentų galiojimo trukmė niekada neturėtų būti susieta su ESDK galiojimo trukme ar kitomis sąlygomis, kaip antai studijų ar darbo sutarčių trukme.

12.2   Šeimos nariams ne ES piliečiams išduodamos leidimo gyventi šalyje kortelės ir leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės (Direktyvos 2004/38/EB 10 ir 20 straipsniai ir Reglamento (ES) 2019/1157 7 ir 8 straipsniai): forma ir galiojimo laikotarpis

Reglamente (ES) 2019/1157 numatyta leidimo gyventi šalyje kortelių ir leidimo nuolat gyventi šalyje kortelių, išduodamų ES piliečių šeimos nariams ne ES piliečiams, suderinta forma. Nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d. valstybės narės, išduodamos tokias leidimo gyventi šalyje korteles ar leidimo nuolat gyventi šalyje korteles, privalo naudoti tą pačią vienodą formą, kuri naudojama išduodant leidimus gyventi šalyje. Jų pavadinimas turi būti „Leidimo gyventi šalyje kortelė“ arba „Leidimo nuolat gyventi šalyje kortelė“ ir juose turi būti pateiktas standartizuotas kodas „Šeimos narys ES DIR 2004/38/EB 10 str.“ arba „Šeimos narys ES DIR 2004/38/EB 20 str.“  (290).

Iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. išduotoms leidimo gyventi šalyje kortelėms ar leidimo nuolat gyventi šalyje kortelėms konkrečios formos reikalavimas netaikomas. Reglamente (ES) 2019/1157 numatytas tų kortelių naudojimo laipsniško nutraukimo laikotarpis (291). Tai reiškia, kad tam tikrą metų skaičių bus kartu naudojamos skirtingų formų leidimo gyventi šalyje ar leidimo nuolat gyventi šalyje kortelės (ir pagal Reglamentą (ES) 2019/1157 išduotos kortelės, ir iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. išduotos nesuderintos formos kortelės). Bet kokiu atveju korteles, kurios išduotos po 2021 m. rugpjūčio 2 d. ir dar nevisiškai atitinka vienodos formos reikalavimą, kitos valstybės narės turėtų priimti iki jų galiojimo pabaigos, tačiau jeigu jos neatitinka Reglamentu (ES) 2019/1157 nustatytų minimaliųjų saugumo standartų, jos nustoja galioti (priklausomai nuo jų saugumo lygio) iki 2023 m. rugpjūčio 3 d. arba iki 2026 m. rugpjūčio 3 d.

Suderinta forma, nustatyta Reglamente (ES) 2019/1157, taip pat turi būti naudojama išduodant leidimo gyventi šalyje korteles i) į valstybę narę grįžtančių jos piliečių šeimos nariams ne ES piliečiams (žr. 18 skirsnį Right of residence of the family members of returning nationals) ir ii) ne ES piliečiams, kurie yra pagrindiniai nepilnamečius ES piliečius prižiūrintys asmenys (žr. 2.2.2.5 skirsnį Primary carers of minor EU citizens). Taip yra dėl to, kad Direktyva 2004/38/EB (taigi ir jos 10 straipsnis) jiems taikoma pagal analogiją. Reglamente (ES) 2019/1157 nustatyta suderinta forma taip pat turi būti naudojama išduodant leidimo gyventi šalyje korteles tų dvigubą pilietybę turinčių asmenų, kuriems Direktyva 2004/38/EB taikoma pagal analogiją, šeimos nariams ne ES piliečiams (žr. 2.1.4 skirsnį Dual nationals). Visais šiais atvejais valstybės narės turi naudoti Reglamento (ES) 2019/1157 7 straipsnio 2 dalyje nurodytus standartizuotus kodus.

Ir, priešingai, valstybės narės negali naudoti Reglamentu (ES) 2019/1157 nustatytos suderintos formos išduodamos toliau nurodytų asmenų teisę gyventi šalyje patvirtinančius dokumentus, nes Direktyva 2004/38/EB jiems netaikoma nei tiesiogiai, nei pagal analogiją:

—	teisių gavėjų pagal Teismo praktiką byloje Ruiz Zambrano (žr. 19 skirsnį Ruiz Zambrano case law);

—	šeimos narių, turinčių išvestinę teisę gyventi šalyje, remiantis Teismo praktika bylose Carpenter ir S ir G (žr. 2.1.3 skirsnį Frontier workers, cross-border self-employed persons and cross-border service providers).

Tokiais atvejais valstybės narės turėtų išduoti leidimus gyventi šalyje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002.

Pažymėtina, kad teisę gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai, išduodami pagal nacionalinės teisės aktus vien atitinkamos valstybės vidaus aplinkybėmis (šeimos susijungimas su valstybės narės, išduodančios tokį dokumentą, piliečiais, nesinaudojusiais laisvo judėjimo teise), nėra skirti asmenims, kurie naudojasi laisvo judėjimo taisyklėmis. Taigi, tuos teisę gyventi šalyje patvirtinančius dokumentus valstybės narės turi išduoti pagal Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002. Kai leidimą gyventi šalyje išduoda valstybė narė, prisijungusi prie Šengeno erdvės (292), turint pagal Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002 išduotą leidimą gyventi šalyje atleidžiama nuo reikalavimo turėti vizą vykstant į valstybes nares, kurios yra prisijungusios prie Šengeno erdvės.

10 straipsnio 1 dalyje numatyta leidimo gyventi šalyje kortelė galioja penkerius metus nuo išdavimo dienos arba numatomą ES piliečio gyvenimo šalyje laikotarpį, jei šis laikotarpis yra trumpesnis nei penkeri metai. Tuo atžvilgiu taikoma bendroji taisyklė, kad minimali galiojimo trukmė yra penkeri metai. Kai „numatomas gyvenimo šalyje laikotarpis“ yra aktualus konkrečiu atveju, jis turėtų būti aiškinamas plačiai, o „numatomas“ gyvenimo šalyje laikotarpis suprantamas kaip laikotarpis, kuriuo atitinkami ES piliečiai ketina gyventi ir planuoti savo gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje.

20 straipsnio 1 dalyje numatyta leidimo nuolat gyventi šalyje kortelė galioja 10 metų nuo išdavimo dienos.

12.3   Teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų pobūdis ir poveikis (Direktyvos 2004/38/EB 25 straipsnis)

ES piliečiai ir jų šeimos nariai teisiškai turi visas Direktyvoje 2004/38/EB nustatytas arba tiesiogiai SESV 21 straipsniu pagrįstas teises, jeigu atitinka aktualias esmines gyvenimo šalyje sąlygas. Teisę gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio (293) – tai reiškia, kad jais teisių nesukuriama, jais tik patvirtinamas teisių, kylančių iš ES teisės dėl laisvo judėjimo, buvimas. Todėl administracinių procedūrų atlikimas ar teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento turėjimas nėra būtinas norint teisėtai gyventi šalyje pagal ES teisės nuostatas dėl laisvo ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimo (294).

Tačiau valstybei narei išduodant teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą pagal Direktyvą 2004/38/EB yra formaliai konstatuojama atitinkamo asmens faktinė ir teisinė padėtis pagal Direktyvą 2004/38/EB to dokumento išdavimo momentu (295). Taigi, valstybės narės išduota leidimo (nuolat) gyventi šalyje kortelė yra pakankamas įrodymas, kad jos turėtojas yra ES piliečio šeimos narys (296).

Kita vertus, kadangi po teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento išdavimo gali pasikeisti ES piliečio ar šeimos nario padėtis, vien teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento turėjimas savaime nereiškia, kad jo turėtojo gyvenimas šalyje tikrai atitinka ES teisės nuostatas (297). Svarbu tai, ar ES pilietis arba atitinkamas šeimos narys tam tikru metu atitinka esmines gyvenimo šalyje sąlygas pagal ES teisės nuostatas dėl laisvo ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kad teisę gyventi šalyje patvirtinantys dokumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, 25 straipsnyje nustatyta, kad teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento turėjimas jokiomis aplinkybėmis negali būti būtina sąlyga norint pasinaudoti teise ar atlikti administracinį formalumą. Pagal 25 straipsnį teisių (pvz., naudotis valstybinių užimtumo tarnybų pagalba, dalyvauti valstybinio sveikatos draudimo sistemoje) turėjimas gali būti patvirtinamas bet kokiomis kitomis įrodymo priemonėmis. Tuo atžvilgiu gali būti aktualūs, be kita ko, 8 straipsnio 2 dalyje ir 10 straipsnio 2 dalyje nurodyti dokumentai.

12.4   Keli šeimos narių ne ES piliečių turimi gyventojo ar imigracijos statusai

ES piliečių šeimos nariai ne ES piliečiai, turintys išvestinę teisę gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38/EB ir kartu atitinkantys gyvenimo šalyje sąlygas pagal ES teisėtos migracijos teisės priemones, turi teisę taip pat naudotis teisėmis ir pagal tas kitas priemones, t. y. vienu metu turėti kelis statusus (298), jei tokia galimybė nėra aiškiai paneigta ES teisėje.

Kai šeimos nariai ne ES piliečiai turi kelis statusus, kiekvienam jų statusui patvirtinti turėtų būti išduodamas atskiras teisę gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas (pvz., leidimo gyventi šalyje kortelė ir, papildomai, ES mėlynoji kortelė (299) ar ilgalaikis leidimas gyventi šalyje (300)), kad jie galėtų įrodyti įvairius savo turimus statusus.

13   Teisės laisvai atvykti ir gyventi šalyje apribojimai dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių (Direktyvos 2004/38/EB 27, 28 ir 29 straipsniai)

Šis skirsnis paremtas 1999 m. Komunikato (301) dėl specialių su ES piliečių judėjimu ir gyvenimu šalyje susijusių priemonių, kurios yra pateisinamos dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių (toliau – 1999 m. Komunikatas), 3 skirsniu. Šio skirsnio paskirtis – atnaujinti 1999 m. Komunikato turinį, atsižvelgiant į Teismo praktiką, ir išaiškinti tam tikrus įgyvendinant Direktyvą 2004/38/EB kilusius klausimus. Vis dėlto 13.2 skirsniu Restrictions of the right to move and reside freely on grounds of public health pakeičiamas 1999 m. Komunikato 3.1.3 skirsnis, atsižvelgiant į įgytą su COVID-19 pandemija susijusią patirtį.

Asmenų judėjimo laisvė yra vienas pamatinių ES principų, todėl šią laisvę suteikiančios nuostatos turi būti aiškinamos plačiai, o nuo šio principo nukrypti leidžiančios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai (302). Vis dėlto teisė laisvai judėti ES nėra neribota ir tie, kurie ja naudojasi, turi tam tikrų pareigų: jie privalo, be kita ko, laikytis priimančiosios valstybės narės įstatymų.

Negalima manyti, kad Direktyvos 2004/38/EB VI skyriumi nustatyta išankstinė teisės atvykti ir gyventi šalyje įgijimo ir išlaikymo sąlyga, – jame numatyta tik galimybė apriboti naudojimąsi teise, suteikiama tiesiogiai pagal Sutartį, jei yra pateisinamų priežasčių (303).

13.1   Teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje apribojimai dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo priežasčių

13.1.1   Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas

Valstybės narės gali dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių apriboti ES piliečių judėjimo laisvę. Direktyvos 2004/38/EB VI skyrius taikomas bet kokiam veiksmui, kurio imamasi dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių ir kuris daro poveikį Direktyvoje 2004/38/EB nustatytai asmenų teisei laisvai atvykti į priimančiąją valstybę narę ir joje gyventi tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos tos valstybės narės piliečiams (304).

Valstybės narės gali laisvai pagal savo poreikius nustatyti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus; jie gali skirtis įvairiose valstybėse narėse ir įvairiu laiku. Vis dėlto, kai valstybės narės tai daro Direktyvos 2004/38/EB taikymo aplinkybėmis, jos tokius reikalavimus turi aiškinti siaurai (305).

Labai svarbu, kad valstybės narės aiškiai apibrėžtų visuomenės interesus, kuriuos siekiama apsaugoti, ir aiškiai skirtų viešąją tvarką nuo visuomenės saugumo. Priemonės, kurios priskirtinos prie viešosios tvarkos apsaugos, neturėtų būti grindžiamos visuomenės saugumo motyvais (306).

Visuomenės saugumas paprastai suprantamas kaip apimantis tiek vidaus, tiek išorės saugumą (307), kiek tai susiję su valstybės narės teritorinio vientisumo ir jos institucijų išsaugojimu. Viešosios tvarkos palaikymas paprastai suprantamas kaip socialinės tvarkos trikdymo prevencijos veiksmai (308).

ES piliečiai gali būti išsiunčiami tik dėl elgesio, už kurį baudžiama pagal priimančiosios valstybės narės teisę arba dėl kurio imtasi kitų realių ir veiksmingų priemonių, skirtų kovoti su tokiu elgesiu (kaip patvirtinta Teismo praktikoje (309)).

Registracijos reikalavimo nesilaikymas bet kokiu atveju nelaikytinas elgesiu, keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, todėl tai negali būti pateisinama asmens išsiuntimo priežastis (310).

ES pilietis Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsniu gali remtis prieštaraudamas savo kilmės valstybės narėms nustatomiems apribojimams, kuriais ribojama to asmens teisė išvykti iš jos teritorijos (311).

13.1.2   Asmens elgesys ir keliama grėsmė

Ribojamųjų priemonių gali būti imamasi tik konkrečiais atvejais, kai asmens elgesys kelia tikrą, esamą ir pakankamai didelę grėsmę vienam pagrindinių priimančiosios valstybės narės visuomenės interesų (312). Ribojamosios priemonės negali būti grindžiamos vien kitos valstybės narės nurodytomis su viešosios tvarkos apsauga ar visuomenės saugumu susijusiomis priežastimis (313). Vis dėlto tai nepaneigia galimybės atsižvelgti į tokias priežastis, kai kompetentingos nacionalinės institucijos atlieka vertinimą ketindamos imtis priemonės, kuria būtų apribota judėjimo laisvė (314).

Sprendimas nesuteikti teisės gyventi valstybėje narėje ar atvykti į ją ne pagal laisvo judėjimo acquis, o pagal kitas taisykles (pvz., kai atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą) negali savaime lemti išvados, kad to asmens buvimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje kelia tikrą, esamą ir pakankamai didelę grėsmę vienam pagrindinių jos visuomenės interesų. Vis dėlto atliekant reikiamą atskirą tikros, esamos ir pakankamai didelės grėsmės („tikro ir pakankamai rimto pavojaus“) vertinimą pagal Direktyvą 2004/38/EB galima atsižvelgti į ankstesnio sprendimo faktines išvadas ir į veiksnius, kuriais tas sprendimas pagrįstas (315).

ES teisė draudžia imtis ribojamųjų priemonių bendros prevencijos sumetimais  (316). Ribojamųjų priemonių taikymas turi būti pagrįstas konkrečia grėsme, jos negali būti pateisinamos vien bendros rizikos buvimu (317). Ribojamosios priemonės po apkaltinamojo nuosprendžio negali būti taikomos automatiškai – būtina atsižvelgti į nusikalstamą veiką padariusio asmens elgesį ir su juo siejamą grėsmę, kad gali būti pažeisti viešosios tvarkos reikalavimai (318).

Be to, valstybių narių teisės aktuose neturėtų būti jokių nuostatų, kuriomis būtų nustatyta nuosekli ir automatinė sąsaja tarp apkaltinamojo nuosprendžio ir paskesnio išsiuntimo iš šalies. Kompetentingos nacionalinės institucijos taip pat neturėtų automatiškai priimti tokių sprendimų. „Automatiškai“ taikomomis laikomos bet kokios nacionalinės nuostatos, suformuluotos taip, kad nacionalinėms institucijoms ar nacionaliniams teismams visai nepaliekama veiksmų laisvės ar galimybės atsižvelgti į bet kokias asmenines aplinkybes (319). Vis dėlto niekas neturėtų užkirsti kelio valstybei narei nustatyti, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį turi būti ištirtos aplinkybės siekiant įvertinti, ar yra pagrindo imtis priemonių dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių. Nacionalinis teismas gali kartu su apkaltinamuoju nuosprendžiu priimti sprendimą dėl išsiuntimo arba gali būti taip, kad teismas ar administracinė institucija nurodo išsiųsti asmenį iš šalies vėliau, kai jis yra kalėjime ar paleidžiamas iš kalėjimo (320).

Negalima remtis priežastimis, kurios nesusijusios su asmens elgesiu. Pagal Direktyvą 2004/38/EB automatinis išsiuntimas iš šalies neleidžiamas (321).

Asmenų teisės gali būti apribotos tik jeigu jų asmeninis elgesys kelia grėsmę, t. y. yra tikimybė, kad jie savo elgesiu šiurkščiai pažeistų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo reikalavimus.

Į anksčiau priimtą apkaltinamąjį nuosprendį atsižvelgti galima, bet tik tiek, kiek, remiantis aplinkybėmis, dėl kurių priimtas tas nuosprendis, įrodoma, jog dėl to asmens elgesio tebėra grėsmė, kad bus pažeisti viešosios tvarkos reikalavimai (322). Valdžios institucijos savo sprendimą turi pagrįsti atitinkamo asmens būsimo elgesio vertinimu. Atliekant šį vertinimą, ankstesnių apkaltinamųjų nuosprendžių pobūdis ir skaičius turi būti svarbus veiksnys, taip pat reikia ypač atsižvelgti į įvykdytų nusikaltimų sunkumą ir dažnumą. Recidyvo pavojus yra reikšmingas, tačiau vien neapibrėžta naujų nusikaltimų tikimybė nėra pakankamas argumentas (323).

Pavyzdžiai A. ir I. atliko dvejų metų laisvės atėmimo bausmę už apiplėšimą. Institucijos vertina, ar tų dviejų draugų asmeninis elgesys kelia grėsmę, t. y. ar yra tikėtina, kad vėl bus šiurkščiai pažeisti viešosios tvarkos reikalavimai: — A. buvo nuteista pirmą kartą. Kalėjime ji elgėsi gerai, o išėjusi iš kalėjimo susirado darbą. Vertindamos jos elgesį institucijos neįžvelgia nieko, kas keltų tikrą, esamą ir pakankamai didelę grėsmę. — I. buvo nuteistas jau ketvirtą kartą. Jo nusikaltimai ilgainiui vis sunkėjo. Jo elgesys kalėjime tikrai nebuvo pavyzdingas, o du prašymai lygtinai paleisti iš kalėjimo buvo atmesti. Po mažiau nei dviejų savaičių jis suimamas dėl kito apiplėšimo planavimo. Valdžios institucijos padaro išvadą, kad I. elgesys kelia grėsmę viešajai tvarkai.

Grėsmė turi būti esama. Į elgesį praeityje atsižvelgti galima, jeigu yra recidyvo tikimybė (324). Tikros, esamos ir pakankamai didelės grėsmės vienam pagrindinių visuomenės interesų nustatymas apskritai „reiškia, kad yra tikimybė, jog atitinkamo asmens elgesys [ir] ateityje kels tokį pavojų“  (325). Grėsmė, kuri yra tik numanoma, nėra esama grėsmė.

Tačiau „gali būti, kad vien ankstesnė elgsena atiti[nka] tokio [viešosios tvarkos reikalavimų pažeidimo] pavojaus [buvimo] sąlygas“  (326). Tuo atžvilgiu asmens elgesys, iš kurio matyti, kad jo požiūris išlieka priešiškas tokioms pagrindinėms ES vertybėms kaip žmogaus orumas ir žmogaus teisės (tai rodo įvykdyti nusikaltimai ar veikos), gali būti laikomas keliančiu tikrą, esamą ir pakankamai didelę grėsmę vienam pagrindinių visuomenės interesų, net jei mažai tikėtina, kad tokio asmens praeityje įvykdyti nusikaltimai ar veikos galėtų būti pakartoti kitomis aplinkybėmis nei tos specifinės istorinės ir socialinės aplinkybės, kurios buvo susiklosčiusios praeityje (327).

Vertinant grėsmę, bausmės vykdymo atidėjimas yra svarbus veiksnys, nes tai rodo, kad atitinkamas asmuo nebekelia realaus pavojaus.

Grėsmė turi egzistuoti tuo metu, kai ribojamąją priemonę priima nacionalinės institucijos arba nagrinėja teismai (328).

Aplinkybė, kad tuo metu, kai priimamas sprendimas dėl išsiuntimo, atitinkamas asmuo yra kalinamas ir nėra tikėtina, kad jis bus netolimoje ateityje paleistas į laisvę, nepaneigia prielaidos, kad jo elgesys gali reikšti esamą ir tikrą grėsmę vienam pagrindinių priimančiosios valstybės narės visuomenės interesų. Valstybė narė gali priimti sprendimą dėl kalinamo asmens išsiuntimo (329).

Galima atsižvelgti į esamą narystę organizacijoje, kai atitinkamas asmuo dalyvauja tos organizacijos veikloje ir sieja save su jos tikslais ar planais (330). Valstybėms narėms nebūtina uždrausti organizacijos veiklos ar laikyti jos nusikalstama tam, kad galėtų apriboti teises pagal Direktyvą 2004/38/EB, – pakanka, kad būtų imamasi administracinių priemonių prieš tos organizacijos veiksmus. Praeityje palaikyti ryšiai (331) apskritai negali būti laikomi esama grėsme.

Tam tikromis aplinkybėmis nuolatiniai smulkūs nusikaltimai gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nepaisant to, kad vieno atskiro nusikaltimo ar pažeidimo nepakaktų norint pripažinti pakankamai didelę grėsmę, kaip apibūdinta pirmiau. Nacionalinės institucijos turi įrodyti, kad atitinkamo asmens elgesys kelia viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę (332). Vertindamos, ar tokiais atvejais yra grėsmė viešajai tvarkai, institucijos gali atsižvelgti visų pirma į šiuos veiksnius:

— pažeidimų pobūdį; — jų dažnumą; — padarytus nuostolius ar žalą.

Vien tai, kad asmuo yra kelis kartus teistas, nėra pakankamas argumentas.

Vien tai, kad egzistuoja juridinio asmens, priklausančio atitinkamam asmeniui, mokestinė prievolė ar skola, neatsižvelgiant į to asmens elgesį, nėra pakankamas pagrindas pripažinti grėsmės buvimą (333).

Apribojimas, valstybės narės taikomas asmeniui, kuriam praeityje buvo nuspręsta nesuteikti pabėgėlio statuso dėl to, kad būta rimtų priežasčių manyti, kad tas asmuo įvykdė karo nusikaltimą ar nusikaltimą žmoniškumui arba yra kaltas įvykdęs Jungtinių Tautų tikslams ir principams prieštaraujančius veiksmus, gali patekti į viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38/EB, sritį (334).

13.1.3   Proporcingumo vertinimas

Valdžios institucijos, nustačiusios, kad asmens elgesys kelia pakankamai didelę grėsmę, dėl kurios reikia imtis ribojamosios priemonės, turi atlikti proporcingumo vertinimą siekdamos nuspręsti, ar tam asmeniui galėtų būti uždrausta atvykti arba jis galėtų būti išsiųstas iš šalies dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių.

Proporcingumo vertinimas yra skirtas nustatyti, ar konkreti ribojamoji priemonė yra tinkama tikslo, kurio ja siekiama, įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina tam tikslui pasiekti (335).

Nacionalinės institucijos turi išnagrinėti atitinkamos bendrosios ribojamosios priemonės savybes ir, tuo remdamosi, įvertinti jos proporcingumą iš esmės. Tuo tikslu galima atsižvelgti į tokius veiksnius (336):

— Ar ribojamoji priemonė yra tinkama tikslo, kurio ja siekiama, įgyvendinimui užtikrinti ir ar ši priemonė yra būtina tam tikslui pasiekti (pvz., ar draudimas išvykti iš šalies yra tinkamas būdas užtikrinti skolos grąžinimą)? — Ar yra kitų priemonių, kurios būtų ne mažiau veiksmingos siekiant tikslo, tačiau kuriomis nebūtų be reikalo ribojama asmens judėjimo laisvė (pvz., nacionalinėje teisėje numatyti galimi būdai užtikrinti skolos grąžinimą)? — Priemonės taikymo sąlygos: — Ar priemonė taikoma su tam tikromis išimtimis? — Ar priemonė taikoma ribotą laikotarpį? — Ar yra numatyta galimybė, taikant priemonę, reguliariai peržiūrėti faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis ji pagrįsta?

Be to, priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos turi „pasverti, viena vertus, atitinkamo pagrindinio visuomenės intereso apsaugą ir, kita vertus, atitinkamo asmens interesus, susijusius su jo, kaip Sąjungos piliečio, teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje įgyvendinimu ir jo teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“  (337).

Nacionalinės institucijos turi nustatyti atitinkamus visuomenės interesus, kuriuos siekiama apsaugoti. Jos turi išanalizuoti atitinkamos grėsmės ypatumus atsižvelgdamos į tuos interesus. Galima atsižvelgti į tokius veiksnius kaip:

— dėl atitinkamo asmens buvimo tos valstybės narės teritorijoje kylančio socialinio pavojaus dydis; — pažeidimų pobūdis, sunkumas, dažnumas, bendras visų jų keliamas pavojus ir padaryta žala; — dalyvavimo nusikalstamoje veikloje lygis; — ar yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių; — galimos sankcijos ir skiriamos bei atliekamos bausmės; — nuo atitinkamų veikų įvykdymo praėjęs laikas; — recidyvo rizika; — vėlesnis atitinkamo asmens elgesys (Pastaba. Galima atsižvelgti ir į gerą elgesį kalėjime bei galimą lygtinį paleidimą).

Be to, nacionalinės institucijos turi atsižvelgti į pavojų sukliudyti ES piliečio socialinei reabilitacijai priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje jis iš yra tiesų integravęsis, nes tokia reabilitacija atitinka bendruosius Europos Sąjungos interesus (338).

Pagrindinėms teisėms, visų pirma Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatytai teisei į privatų ir šeimos gyvenimą (339), turėtų būti skiriamas deramas dėmesys.

Siekiant nustatyti, ar numatoma priemonė yra tinkama ir neviršija to, kas būtina tikslui pasiekti, ir ar nėra švelnesnių priemonių tam tikslui pasiekti, būtina kruopščiai įvertinti asmeninę ir šeiminę atitinkamo asmens padėtį. Reikėtų atsižvelgti į toliau nurodytus veiksnius (jie pateikti orientaciniame 28 straipsnio 1 dalies sąraše) (340):

— išsiuntimo iš šalies poveikis atitinkamo asmens ekonominei padėčiai, asmeniniam ir šeimos gyvenimui (taip pat kitiems šeimos nariams, kurie turėtų teisę pasilikti priimančiojoje valstybėje narėje); — (kai taikytina) vaiko, kuriam ta priemonė galėtų turėti didelių padarinių, interesai (341); — unkumų, kurių atitinkamo asmens kilmės šalyje grėstų kilti jo sutuoktiniui (-ei) ar partneriui (-ei) ir bet kuriam iš vaikų, pobūdis; — ryšių su kilmės valstybe ir priimančiąja valstybe nare (giminaičiai, apsilankymai, kalbos mokėjimas) stiprumas (pvz., atitinkamas asmuo gimė priimančiojoje valstybėje narėje ar nuo mažens joje gyveno) arba tokių ryšių nebuvimas; — gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje trukmė (turisto padėtis skiriasi nuo asmens, priimančiojoje valstybėje narėje gyvenusio daugelį metų, padėties) ir, kai tinkama, atitinkamo asmens gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje teisėtumas; — amžius ir sveikatos būklė.

Didesnė apsauga nuo išsiuntimo (Direktyvos 2004/38/EB 28 straipsnio 2 ir 3 dalys)

Direktyvoje 2004/38/EB nustatyta sistema, pagal kurią, remiantis atitinkamų asmenų integracijos priimančiojoje valstybėje narėje lygiu, teikiama apsauga nuo išsiuntimo iš šalies priemonių.

Taigi, Direktyvoje 2004/38/EB nustatyti trys apsaugos nuo išsiuntimo lygiai: 1) bazinis apsaugos lygis visiems Direktyvos naudos gavėjams, 2) vidutinis apsaugos lygis, galimas, kai atitinkamas asmuo turi teisę nuolat gyventi šalyje, ir 3) aukštesnis apsaugos lygis, taikomas, kai atitinkamas ES pilietis priimančiojoje valstybėje narėje yra gyvenęs pastaruosius 10 metų.

Vidutinio lygio apsauga, taikoma asmenims, turintiems teisę nuolat gyventi šalyje (28 straipsnio 2 dalis)

ES piliečiai ir jų šeimos nariai, kurie yra nuolatiniai priimančiosios valstybės narės gyventojai (žr. 9 skirsnį Permanent residence (Articles 16 to 21 of Directive 2004/38/EC)), gali būti iš jos išsiųsti tik dėl rimtų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių. Į tokių priežasčių sampratą, įeina, pavyzdžiui, kova su organizuotos grupės vykdomu narkotikų platinimu (342).

Be to, įvykdyti nusikaltimai, dėl kurių gali būti pateisinamas asmens, priimančiojoje valstybėje narėje gyvenusio pastaruosius 10 metų, išsiuntimas (toliau apibūdinta kategorija), gali būti pagrindu išsiųsti ir nuolatinį gyventoją.

Kalinimo priimančiojoje valstybėje narėje po to, kai įgyta teisė joje nuolat gyventi, laikotarpis nedaro poveikio teisei joje nuolat gyventi (343).

Kita vertus, kalinimo priimančiojoje valstybėje narėje dar prieš tai, kai įgyjama teisė joje nuolat gyventi, laikotarpiai negali būti įskaitomi nustatant teisę joje nuolat gyventi. Be to, tokie laikotarpiai „pertraukia“ teisėto gyvenimo šalyje ištisumą. Taigi po kalinimo asmuo, norėdamas įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, turi joje pragyventi ištisinį penkerių metų laikotarpį, skaičiuojamą iš naujo (žr. 9 skirsnį Permanent residence (Articles 16 to 21 of Directive 2004/38/EC)) (344).

Aukštesnio lygio apsauga, taikoma ES piliečiams, kurie gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pastaruosius 10 metų arba yra nepilnamečiai (28 straipsnio 3 dalis)

ES piliečiai, priimančiojoje valstybėje narėje gyvenę pastaruosius 10 metų, ir ES vaikai gali būti išsiunčiami tik dėl privalomų visuomenės saugumo (ne viešosios tvarkos) priežasčių. Turi būti aiškiai skiriamos įprastinės, „rimtos“ ir „privalomos“ (būtinos) galimo išsiuntimo iš šalies priežastys.

Tokiomis nusikalstamomis veikomis kaip tos, kurios nurodytos SESV 83 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje (t. y. terorizmas, prekyba žmonėmis ir seksualinis išnaudojimas, neteisėta prekyba narkotikais, neteisėta prekyba ginklais, pinigų plovimas, korupcija, mokėjimo priemonių klastojimas, kompiuteriniai nusikaltimai ir organizuotas nusikalstamumas), kėsinamasi itin šiurkščiai pažeisti pagrindinius visuomenės interesus, taip sudarant galimybę sukelti tiesioginį pavojų gyventojų rimčiai ir fiziniam saugumui. Dėl to „privalomų visuomenės saugumo priežasčių“, kuriomis gali būti pateisinamas išsiuntimo iš šalies priemonės taikymas didesnės apsaugos gavėjams pagal 28 straipsnio 3 dalį, samprata apima šio pobūdžio nusikalstamas veikas, „jeigu šie pažeidimai buvo padaryti būdu, atitinkančiu ypač sunkių nusikaltimų požymius“  (345).

Kad asmuo galėtų naudotis didesne apsauga nuo išsiuntimo iš šalies, paremta tuo, kad jis joje gyveno pastaruosius 10 metų, tas dešimties metų gyvenimo laikotarpis „iš esmės turi būti nepertraukiamas“ ir „nuo sprendimo išsiųsti šį asmenį iš šalies priėmimo datos turi būti skaičiuojamas atgaline tvarka“  (346).

Šalyje pragyvenus 10 metų suteikiama didesne apsauga nuo išsiuntimo gali pasinaudoti tik ES pilietis, turintis teisę nuolat gyventi toje šalyje (347).

Kalinimo laikotarpiai iš esmės pertraukia gyvenimo šalyje tęstinumą, reikalingą didesnei apsaugai pagal 28 straipsnio 3 dalį įgyti. Vis dėlto negalima laikyti, kad dėl tokių kalinimo laikotarpių savaime (automatiškai) nutrūksta integraciniai ryšiai su priimančiąja valstybe nare. Tokius ryšius turi nustatyti nacionalinės institucijos (348). Tuo tikslu jos turi „bendrai įvertinti suinteresuotojo asmens situaciją konkrečiu momentu, kai iškyla klausimas dėl išsiuntimo. Atliekant šį vertinimą, į įkalinimo laikotarpius reikia atsižvelgti kaip ir į kitus veiksnius, atspindinčius nagrinėjant kiekvieną konkretų atvejį reikšmingų aspektų visumą, tarp kurių gali būti aplinkybė, kad atitinkamas asmuo gyveno priimančiojoje valstybėje narėje dešimt metų iki įkalinimo“  (349).

Nacionalinės institucijos, siekdamos nustatyti, ar išvykimai iš priimančiosios valstybės narės per dešimties metų gyvenimo joje laikotarpį užkerta kelią ES piliečiui pasinaudoti didesne apsauga, turi bendrai įvertinti to asmens situaciją, kai kyla klausimas dėl išsiuntimo, ir patikrinti, ar tie išvykimai reiškia, kad kita valstybė tapo pagrindine asmeninių, šeiminių ar profesinių atitinkamo asmens interesų vieta. Reikia atsižvelgti į visas kiekvienu individualiu atveju reikšmingas aplinkybes, visų pirma į kiekvieno išvykimo trukmę, bendrą išvykimų trukmę ir jų dažnumą, taip pat išvykimų priežastis (350).

13.1.4   Prevencinės priemonės

ES teisėje nėra taisyklių dėl sprendimų išsiųsti ES piliečius ir jų šeimos narius iš šalies vykdymo. Valstybės narės nustato nacionalines tai reglamentuojančias taisykles.

Atitinkami nacionalinės teisės aktai gali būti paremti Grąžinimo direktyvos (351) nuostatomis dėl priemonių, kurių imamasi judžių ES piliečių ir jų šeimos narių, kuriuos nuspręsta išsiųsti iš šalies dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, atžvilgiu siekiant, kad jie per suteiktą savanoriško išvykimo laikotarpį nepasislėptų, ir jų sulaikymo priemonių tuo atveju, jei įsakymas išvykti nevykdomas.

Tačiau kadangi nacionalinėmis nuostatomis, kuriomis nustatomos tokios prevencinės priemonės, yra ribojama judžių ES piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo teisė, jos turi atitikti toliau nurodytas sąlygas ir jas gali reikėti atitinkamai pritaikyti:

—	jos turi atitikti Direktyvos 2004/38/EB nuostatas dėl judėjimo laisvės apribojimų, taikomų dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių (visų pirma 27 straipsnis);

—	jomis turi būti siekiama teisėto tikslo, jos turi būti objektyviai pagrįstos ir proporcingos, ir

—	jos negali būti mažiau palankios nei tos trečiųjų valstybių piliečiams taikomos nacionalinės nuostatos, kuriomis į nacionalinę teisę perkelta Grąžinimo direktyva  (352).

Konkrečiai sulaikymo priemonių, taikomų judiems ES piliečiams ir jų šeimos nariams, neįvykdžiusiems sprendimo dėl išsiuntimo, priimto dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, atveju vertinant ilgiausio jiems taikytino sulaikymo termino proporcingumą ypač svarbu atsižvelgti į tai, kad judžių ES piliečių ir jų šeimos narių padėtis negali būti prilyginama ES pilietybės neturinčių piliečių padėčiai, visų pirma kiek tai susiję su valstybių narių tarpusavio sistemomis, kurių tikslas – palengvinti išsiuntimo organizavimą (353).

13.2   Teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje apribojimai dėl visuomenės sveikatos priežasčių

Kaip nustatyta 27 straipsnio 1 dalyje, valstybės narės gali dėl visuomenės sveikatos priežasčių apriboti ES piliečių judėjimo laisvę. Vis dėlto, pagal 29 straipsnio 1 dalį, judėjimo laisvę ribojančios priemonės gali būti pateisinamos tik dėl ligų, galinčių sukelti epidemiją, apibrėžtų atitinkamuose Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) dokumentuose, ir kitų infekcinių ligų ar užkrečiamųjų parazitinių ligų, jeigu apsaugos nuostatos dėl jų taikomos priimančiosios valstybės narės piliečiams.

Šiuo metu atitinkami PSO dokumentai yra Tarptautinės sveikatos priežiūros taisyklės (2005 m.) (354). Jose nustatyta, kad PSO generalinis direktorius sprendžia, ar tam tikras įvykis yra tarptautinio masto ekstremalioji visuomenės sveikatos situacija, ir konstatuoja tokios ekstremaliosios situacijos pabaigą. Pavyzdžiui, 2020 m. sausio 30 d. PSO paskelbė apie tarptautinio masto ekstremaliąją visuomenės sveikatos situaciją dėl sunkaus ūminio respiracinio sindromo koronaviruso 2 (SARS-CoV-2) sukeliamos ligos COVID-19 pasaulinio protrūkio (355).

Be to, pagal Reglamentą (ES) 2022/2371 dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai Sąjungos lygiu gali būti pripažįstama ir paskelbiama ekstremalioji visuomenės sveikatos situacija (356).

29 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos konkrečios taisyklės dėl ES piliečių ir jų šeimos narių, jau gyvenančių priimančiojoje valstybėje narėje. Pagal 2 dalį ES piliečiai ir jų šeimos nariai, gyvenantys valstybėje narėje ilgiau kaip tris mėnesius, nebegali būti iš gyvenamosios valstybės narės išsiunčiami dėl visuomenės sveikatos priežasčių. Dėl to priimančioji valstybė narė taip pat negali atsisakyti leisti į ją grįžti ES piliečiams ir jų šeimos nariams, jos teritorijoje gyvenusiems ilgiau kaip tris mėnesius, nes kitaip būtų apeitas 29 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas. Siekiant proporcingumo ir administracinio efektyvumo valstybės narės paprastai turėtų leisti į jas grįžti nepriklausomai nuo to, kiek laiko prieš tai gyventa jų teritorijoje (357).

Pagal 29 straipsnio 3 dalį iš tų ES piliečių ir jų šeimos narių, kurie priimančiojoje valstybėje narėje gyvena trumpiau nei tris mėnesius, gali būti reikalaujama – jeigu yra rimtų požymių, kad tai būtina – atlikti sveikatos patikrinimą, skirtą patvirtinti, kad jie neserga 29 straipsnio 1 dalyje nurodytomis ligomis. Tokie patikrinimai, skirti nustatyti, ar dėl visuomenės sveikatos priežasčių turėtų būti atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, turi būti atliekami nemokamai ir jų negali būti reikalaujama atlikti nuolat, nes tai prieštarautų ES piliečių ir jų šeimos narių pagal 8 ir 10 straipsnius privalomų pateikti dokumentų sąrašo baigtinumui.

29 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas dėl individualių priemonių, kurios gali būti taikomos asmenims, jau gyvenantiems tam tikroje valstybėje narėje, būtina skirti nuo išskirtinių bendrųjų visuomenės sveikatos priemonių pagal nacionalinę teisę, kuriomis ribojamas naudojimasis teise laisvai judėti ES, tokių kaip priemonės, kurių imtasi COVID-19 pandemijos metu (358). Judėjimo laisvės apribojimai šiomis aplinkybėmis taip pat gali būti įvairių formų, priklausomai nuo atitinkamos ligos, pavyzdžiui, ES piliečiams ir jų šeimos nariams gali būti keliami reikalavimai pateikti atlikto sveikatos patikrinimo įrodymą, atvykus atlikti karantiną, pateikti keleivio buvimo vietos anketas ar panašius dokumentus prieš kelionę ar po kelionės (359).

Bet kokie šio pobūdžio apribojimai gali būti taikomi tik dėl ligų, patenkančių į taikymo sritį 29 straipsnio 1 dalyje (kaip antai tų ligų, dėl kurių PSO yra paskelbusi apie tarptautinio masto ekstremaliąją visuomenės sveikatos situaciją), ir juos taikant būtina laikytis bendrųjų ES teisės principų, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo. Todėl bet kokių priemonių, kurių imamasi, taikymo sritis ir trukmė turi būti griežtai apribotos (360) ir priemonės neturi viršyti to, kas būtina visuomenės sveikatai apsaugoti (361). Dėl to gali reikėti, pavyzdžiui, taikyti specialias išimtis asmenims, vykstantiems į būtiną kelionę, įskaitant ypatingos svarbos profesijų darbuotojus ar savarankiškai dirbančius asmenis (362), ar tranzitu vykstantiems keleiviams, taip pat pasienio regionuose (363). Visuomenės sveikatos priemonių, kuriomis ribojamas naudojamasis teise laisvai judėti ES, proporcingumas gali priklausyti ir nuo to, ar atitinkama valstybė narė imasi panašių visuomenės sveikatos priemonių savo viduje. Galiausiai, valstybės narės turėtų laiku pateikti aiškią ir išsamią informaciją apie bet kokias šio pobūdžio bendrąsias visuomenės sveikatos priemones.

Vertinant, ar tokios priemonės yra reikalingos, valstybėms narėms taip pat reikia ištirti, ar siekiamo visuomenės sveikatos tikslo nebūtų įmanoma pasiekti alternatyviomis priemonėmis, kuriomis mažiau varžoma laisvo judėjimo teisė (364). Tokiomis aplinkybėmis priemonės, kurių galima imtis, ir potencialios alternatyvios priemonės priklauso nuo konkrečios grėsmės visuomenės sveikatai pobūdžio. Pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos metu testų ar karantino reikalavimai keliautojams paprastai buvo galimos priemonės, mažiau varžančios nei bendras draudimas atvykti ar išvykti (365). Būtina reguliariai pakartotinai vertinti priemonių, kurių imamasi, proporcingumą, taip pat galimą priemonių, kurių ribojamasis poveikis būtų mažesnis, atsiradimą (pvz., dėl naujų mokslo pasiekimų). Vis dėlto kraštutiniu atveju valstybės narės dėl visuomenės sveikatos priežasčių gali atsisakyti leisti į jas atvykti tiems ES piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie jose negyvena. Apskritai bet kokios priemonės, kuriomis dėl visuomenės sveikatos priežasčių ribojama teisė laisvai judėti ES, turi būti panaikintos kuo greičiau (366).

Ypač pandemijos metu valstybės narės gali nustatyti laisvo judėjimo apribojimus dėl tos pačios ligos, kuri patenka į taikymo sritį 29 straipsnio 1 dalyje. Tokiomis aplinkybėmis koordinuojamos pastangos ES lygmeniu gali būti reikalingos siekiant išvengti nekoordinuojamų vienašalių priemonių, dėl kurių kiltų papildomų praktinių kliūčių laisvam judėjimui, net jei atskirai vertinant kiekvieną tokią priemonę būtų nustatyta, kad ji atitinka ES teisę. Tokios pastangos gali apimti teisiškai privalomus aktus (367) ar neprivalomus aktus, tokius kaip rekomendacijos (368).

Apibendrinimas:

Priemonės, kuriomis ribojama judėjimo laisvė, yra pateisinamos tik dėl šių ligų: a) ligų, galinčių sukelti epidemiją, kaip apibrėžta atitinkamuose PSO dokumentuose; b) kitų infekcinių ligų ar užkrečiamųjų parazitinių ligų, jeigu apsaugos nuostatos dėl jų taikomos priimančiosios valstybės narės piliečiams.
ES piliečiai ir jų šeimos nariai, šalyje gyvenantys ilgiau kaip tris mėnesius	— Jie negali būti iš gyvenamosios valstybės narės išsiųsti dėl visuomenės sveikatos priežasčių. — Gyvenamoji valstybė narė negali atsisakyti leisti jiems grįžti į jos teritoriją.
ES piliečiai ir jų šeimos nariai, šalyje gyvenantys trumpiau nei tris mėnesius	— Iš jų gali būti reikalaujama – jeigu yra rimtų požymių, kad tai būtina – atlikti sveikatos patikrinimą, skirtą patvirtinti, kad jie neserga atitinkama liga. — Tokie patikrinimai turi būti atliekami nemokamai ir jų negali būti reikalaujama atlikti nuolat. — Gyvenamoji valstybė narė paprastai neturėtų atsisakyti leisti jiems grįžti į jos teritoriją.
ES piliečiai ir jų šeimos nariai, dar negyvenantys priimančiojoje valstybėje narėje	— Taikant apribojimus būtina laikytis bendrųjų ES teisės principų, visų pirma proporcingumo ir nediskriminavimo. — Bet kokių priemonių, kurių imamasi, taikymo sritis ir trukmė turi būti griežtai apribotos ir priemonės neturi viršyti to, kas būtina visuomenės sveikatai apsaugoti. — Valstybėms narėms reikia ištirti, ar siekiamo visuomenės sveikatos tikslo nebūtų įmanoma pasiekti alternatyviomis priemonėmis, kuriomis mažiau varžoma laisvo judėjimo teisė. — Kraštutiniu atveju gali būti atsisakyta leisti atvykti į šalį.

14   Apribojimai dėl kitų nei viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių (Direktyvos 2004/38/EB 15 straipsnis)

15 straipsnyje numatyti sprendimai dėl išsiuntimo, priimami dėl priežasčių, kurios nėra susijusios su grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai (369). Taigi, pagal 15 straipsnį priimančioji valstybė narė gali iš savo teritorijos išsiųsti ES piliečius ar jų šeimos narius, anksčiau turėjusius teisę joje gyventi iki trijų mėnesių (pagal 6 straipsnį) ar ilgiau kaip tris mėnesius (pagal 7 straipsnį), tačiau nebeatitinkančius teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygų (370). Pavyzdžiui, tai gali būti:

—	šeimos narys, kuris po atitinkamo ES piliečio išvykimo iš priimančiosios valstybės narės nebeturi teisės joje gyventi pagal Direktyvą 2004/38/EB;

—	asmuo, kuris nebėra ES piliečio šeimos narys ir neatitinka sąlygų, kuriomis išlaikoma teisė gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38/EB;

—	ekonomiškai neaktyvus ES pilietis, tapęs nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

Tokiu atveju atitinkamos apsaugos garantijos („saugikliai“), nustatytos Direktyvos 2004/38/EB 30 ir 31 straipsniuose, yra pagal analogiją taikytinos priimant tokį sprendimą dėl išsiuntimo, ir tokiu sprendimu jokiu būdu negali būti nustatytas draudimas atvykti į šalies teritoriją (371).

Kad sprendimas dėl išsiuntimo, priimtas pagal Direktyvos 2004/38/EB 15 straipsnio 1 dalį, ES piliečiui nebeturint teisės gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnį, būtų laikomas visiškai įvykdytu, nepakanka vien to, kad atitinkamas asmuo fiziškai išvyktų iš priimančiosios valstybės narės. Atitinkamas ES pilietis turi būti realiai ir veiksmingai nustojęs gyventi joje pagal 7 straipsnį (372).

Tokie ES piliečiai gali vėl pasinaudoti teise gyventi toje pačioje priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnį tik tada, kai yra realiai ir veiksmingai nustoję joje gyventi, taigi naujo jų gyvenimo joje negalima iš tiesų laikyti ankstesnio gyvenimo jos teritorijoje tąsa (373).

Tokiomis aplinkybėmis kompetentingos nacionalinės institucijos, priimdamos bendru visų aplinkybių įvertinimu pagrįstą sprendimą, ar atitinkamas ES pilietis ir jo šeimos nariai realiai ir veiksmingai nustojo gyventi valstybės narės teritorijoje, turi atsižvelgti į šiuos veiksnius (374):

a)

gyvenimo už tos valstybės narės teritorijos ribų trukmę. Kuo ilgiau atitinkamas asmuo yra išvykęs iš priimančiosios valstybės narės, tuo labiau jo nebuvimas joje rodo, kad jis realiai ir veiksmingai nustojo joje gyventi. O trumpas išvykimas tik kelioms dienoms ar valandoms, priešingai, rodo, kad nenustota joje gyventi;

b)

veiksnius, rodančius atitinkamo asmens ryšių su ta valstybe nare nutrūkimą (pvz., prašymas išbraukti iš gyventojų registro, nuomos sutarties ar viešųjų paslaugų teikimo (kaip antai vandens ar elektros energijos tiekimo) sutarties nutraukimas, persikraustymas į kitą būstą, išsiregistravimas iš įdarbinimo tarnybos ar kitų santykių, rodančių tam tikrą integraciją toje valstybėje narėje, nutraukimas). Institucijos turi įvertinti šių veiksnių reikšmingumą (kuris gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių) atsižvelgdamos į visas konkrečias aplinkybes, susijusias su atitinkamo asmens padėtimi (reikėtų atsižvelgti į tai, kiek asmuo yra integravęsis priimančiojoje valstybėje narėje ir kaip ilgai jis gyveno jos teritorijoje prieš pat sprendimo jį išsiųsti priėmimą, taip pat į jo šeiminę ir ekonominę padėtį);

c)	atitinkamo asmens gyvenimo už priimančiosios valstybės narės teritorijos ribų tuo laikotarpiu, kai jis buvo iš jos išvykęs, pobūdį, siekiant nustatyti, ar tuo laikotarpiu kita valstybė tapo pagrindine asmeninių, profesinių ar šeiminių to asmens interesų vieta.

Neįvykdžius tokio sprendimo dėl išsiuntimo, atitinkama valstybė narė gali remtis šiuo sprendimu, kad priverstų atitinkamą asmenį išvykti iš jos teritorijos, – jai nereikia dėl to priimti naujo sprendimo (375).

Vis dėlto, jeigu, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, ES pilietis gali įvykdyti sąlygas, kuriomis suteikiama teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius pagal 7 straipsnį (pvz., ES pilietis įsidarbina), sprendimas jį išsiųsti iš šalies nustoja galioti ir, nors tas sprendimas neįvykdytas, to ES piliečio gyvenimą tos valstybės narės teritorijoje reikia laikyti teisėtu (376).

Galiausiai, sprendimas dėl išsiuntimo, priimtas pagal Direktyvos 2004/38/EB 15 straipsnio 1 dalį, neužkerta kelio naudotis Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsniu įtvirtinta atvykimo teise, kai atitinkamas ES pilietis į tos valstybės narės teritoriją nori „trumpam atvykti <...> kitais nei gyvenimo šalyje tikslais“. Taigi, sprendimas išsiųsti atitinkamą asmenį negali būti vykdomas, jei jo buvimas priimančiojoje valstybėje narėje yra pateisinamas pagal Direktyvos 2004/38/EB 5 straipsnį (377).

15   Procedūrinės garantijos (Direktyvos 2004/38/EB 30–33 straipsniai)

Direktyvoje 2004/38/EB numatytos procedūrinės garantijos („procedūriniai saugikliai“) turi būti aiškinamos taip, kad būtų laikomasi reikalavimų pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą (378).

Direktyvos 2004/38/EB VI skyriuje numatytos procedūrinės garantijos taikomos visais atvejais, kai teisės atvykti ir gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38/EB yra apribojamos arba atsisakoma jas suteikti (įskaitant atvejus, kai atsisakoma išduoti vizą, atsisakoma leisti atvykti, atmetamas prašymas išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę, atsisakoma išduoti gyventojo pažymėjimą, atimama leidimo gyventi šalyje kortelė ar kt.), nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių taikomos tokios priemonės, kurios gali būti:

—	priemonės kovojant su piktnaudžiavimu ir sukčiavimu (Direktyvos 2004/38/EB 35 straipsnis);

—	priemonės, kurių imamasi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių;

—

priemonės, kurių imamasi dėl visų kitų priežasčių (Direktyvos 2004/38/EB 15 straipsnis), įskaitant atvejus, kai išduoti vizą, patenkinti prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę ar patvirtinti registraciją atsisakoma dėl to, kad prašytojas neatitinka teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygų, arba sprendimai, priimami remiantis tuo, kad asmuo nebeatitinka teisės gyventi šalyje sąlygų (pvz., kai ekonomiškai neaktyvus ES pilietis tampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai) (379).

Apie bet kokią ribojamąją priemonę, išskyrus bendrąsias visuomenės sveikatos priemones pagal nacionalinę teisę, kuriomis apribojama teisė laisvai judėti ES, nesant poreikio nagrinėti konkrečią kiekvieno asmens situaciją (pvz., priemonės, kurių imtasi COVID-19 pandemijos metu, – žr. 13.2 skirsnį Restrictions of the right to move and reside freely on grounds of public health), atitinkamam asmeniui visada turi būti pranešama raštu. Tokiame sprendime turi būti nurodomas teismas ar administracinė institucija, kuriam (-iai) atitinkamas asmuo gali pateikti apeliacinį skundą, ir apeliacijos terminas.

Sprendimai turi būti visiškai pagrįsti ir juose turi būti surašyti visi konkretūs faktiniai ir teisiniai jų priėmimo pagrindai, kad atitinkamas asmuo galėtų imtis efektyvių veiksmų savo gynybai užtikrinti (380), o nacionaliniai teismai gali peržiūrėti bylą atsižvelgdami į teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kuri yra viena pagrindinių teisių pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį (381). Pranešimo apie sprendimą formos gali būti naudojamos šiomis aplinkybėmis, tačiau jas naudojant turi būti visada įmanoma išsamiai išdėstyti motyvus, kuriais remiantis priimtas sprendimas (nepakanka vien nurodyti vieną ar daugiau variantų pažymint atitinkamus langelius).

Pagal teisių gynimo procedūras turi būti suteikiama galimybė peržiūrėti sprendimų, kuriais apribota judėjimo laisvė, teisėtumą faktinių aplinkybių ir teisiniu atžvilgiais ir įsitikinti, kad atitinkamas sprendimas nėra neproporcingas (382).

Nors Direktyvoje 2004/38/EB nenurodyti apskundimo teismine tvarka procedūros terminai, Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje reikalaujama, kad byla būtų teisingai ir viešai išnagrinėta „per kiek įmanoma trumpesnį laiką“.

Teismui panaikinus sprendimą neišduoti ES piliečio šeimos nariui leidimo gyventi šalyje kortelės, kompetentinga nacionalinė institucija privalo priimti naują sprendimą per pagrįstą terminą, kuris bet kokiu atveju negali būti ilgesnis nei Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas (6 mėnesiai nuo prašymo pateikimo dienos) (383). Kaip pažymėjo Teismas, „teisme panaikinus sprendimą neišduoti leidimo gyventi šalyje kortelės, naujo šešių mėnesių termino suteikimas yra neproporcingas atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinės procedūros ir šios direktyvos tikslą“  (384).

Direktyvos 2004/38/EB 30 straipsniu valstybės narės įpareigotos imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad atitinkamas asmuo suprastų pagal 27 straipsnį priimto sprendimo turinį ir padarinius, tačiau nereikalaujama, kad apie sprendimą jam būtų pranešta kalba, kurią jis supranta arba pagrįstai turėtų suprasti, jei asmuo to konkrečiai neprašė (385).

Pagal 30 straipsnio 3 dalį, išskyrus tinkamai pagrįstus skubos („neatidėliotinus“) atvejus, terminas, per kurį asmuo turi išvykti iš šalies teritorijos, turi būti ne trumpesnis kaip vienas mėnuo. Skubaus išsiuntimo iš šalies pagrindas turi būti realus ir proporcingas (386). Vertindamos poreikį skubos atvejais šį terminą sutrumpinti, institucijos turi atsižvelgti į iškart vykdomo ar skubaus išsiuntimo poveikį atitinkamo asmens asmeniniam ir šeimos gyvenimui (pvz., poreikį įspėti darbdavį, nutraukti nuomos sutartį, organizuoti asmeninių daiktų siuntimą į naują gyvenamąją vietą, vaikų mokslus ir kt.). Tai, kad išsiuntimo iš šalies priemonės imamasi dėl privalomų ar rimtų priežasčių, nebūtinai reiškia, kad ji vykdytina skubos tvarka. Skubos poreikio vertinimas turi būti aiškiai ir atskirai pagrįstas.

Kartu su sprendimu dėl išsiuntimo, priimamu dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, draudimas sugrįžti (387) gali būti nustatomas tik tais atvejais, kai įrodoma, kad atitinkamas asmuo tikriausiai ir ateityje kels didelę ir realią grėsmę vienam pagrindinių visuomenės interesų. Toks draudimas negali būti automatiškai nustatomas po apkaltinamojo nuosprendžio (388). Asmenys, kuriems uždrausta sugrįžti į šalį, gali po pagrįsto laikotarpio prašyti, kad tas draudimas būtų panaikintas (389).

Nors sprendimai dėl išsiuntimo ir draudimai sugrįžti gali būti priimami vienu metu, abu sprendimai ir juos pagrindžiantys motyvai turėtų būti aiškiai atskirti. Vis dėlto bet koks priimamas sprendimas dėl išsiuntimo gali praktiškai paskatinti įvertinti, ar reikalingas draudimas sugrįžti.

Piktnaudžiavimo laisvo judėjimo teise ar jos įgijimo apgaulės būdu atvejais tai, ar atitinkamą asmenį galima laikyti keliančiu didelę grėsmę viešajai tvarkai (dėl kurios tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas draudimas sugrįžti į šalį), priklauso nuo pažeidimo sunkumo.

Nors valstybių narių teisės sistemose taip pat gali būti taikomos baudžiamosios ar administracinės sankcijos už sukčiavimą socialinės apsaugos srityje, tai savaime nereiškia, kad piktnaudžiavimas ar sukčiavimas yra susijęs su laisvu judėjimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38/EB 35 straipsnį. Vis dėlto, kai teisėtai šalyje gyvenantis judus ES pilietis gauna socialinę išmoką apgaulės būdu, remdamasis melagingais pareiškimais, pagal bendrąsias Direktyvos 2004/38/EB taisykles jo išsiuntimas iš šalies ir draudimas sugrįžti yra galimas, jeigu, laikantis minėto proporcingumo principo, galima laikyti, kad tas ES pilietis kelia didelę grėsmę viešajai tvarkai.

Kai sprendimai dėl išsiuntimo priimami remiantis visais kitais pagrindais (Direktyvos 2004/38/EB 15 straipsnis), tokiu sprendimu jokiais atvejais negali būti nustatomas draudimas sugrįžti į šalies teritoriją (390).

16   Sukčiavimas ir piktnaudžiavimas (Direktyvos 2004/38/EB 35 straipsnis)

16.1   Bendrieji aspektai

Piktnaudžiavimo atveju negali būti remiamasi ES teise  (391). Pagal 35 straipsnį valstybės narės gali imtis veiksmingų ir būtinų priemonių kovoti su piktnaudžiavimu ir sukčiavimu tose srityse, kurios patenka į ES teisės, susijusios su laisvu asmenų judėjimu, materialinę taikymo sritį, piktnaudžiavimo teisėmis ar sukčiavimo (pvz., fiktyvių santuokų) atvejais atsisakydamos suteikti bet kokią teisę pagal Direktyvą arba panaikindamos ar atimdamos tokią teisę. Bet kokia šio pobūdžio priemonė turi būti proporcinga ir kartu su ja taikomos Direktyvoje numatytos procedūrinės garantijos (392).

Pagal ES teisę skatinamas ES piliečių judumas ir teikiama apsauga asmenims, kurie tuo naudojasi  (393). Tais atvejais, kai ES piliečiai ir jų šeimos nariai pagal ES teisę įgyja teisę gyventi kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios pilietybę turi atitinkamas ES pilietis, piktnaudžiavimo nėra, nes jie naudojasi su laisvo judėjimo teise, saugoma pagal Sutartį, susijusia privilegija (394), nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu persikeliama į tą valstybę narę (395).

Vien keistas ar neįprastas elgesys nereiškia piktnaudžiavimo ar sukčiavimo.

Vadove dėl fiktyvių santuokų (396) pateikta išsamių gairių (įskaitant veiksmų gaires) dėl to, kaip kovoti su piktnaudžiavimu ir sukčiavimu, ir dėl taikytinos prievolės įrodyti. Srityje, susijusioje su prašymais išduoti vizą, Vizų vadovo III dalies 5 skirsnyje yra pateikta veiklos nurodymų, kurie yra tiesiogiai pagrįsti Direktyvos 2004/38/EB 35 straipsniu ir yra aktualūs visoms ES valstybėms narėms.

16.2   Sukčiavimas

Pagal Direktyvą 2004/38/EB sukčiavimas gali būti apibrėžiamas kaip asmens, kuris siekia pažeisti įstatymus pateikdamas apgaulės būdu gautus dokumentus, kuriuose teigiama, kad oficialios sąlygos yra tinkamai įvykdytos, arba kurie yra gauti remiantis esminių faktinių aplinkybių, susijusių su teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygomis, iškraipymu, elgesys. Pavyzdžiui, jeigu siekiant įgyti teisę atvykti ir gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38/EB pateikiama santuokos liudijimo klastotė, tai yra sukčiavimo, o ne piktnaudžiavimo atvejis, nes jokios santuokos iš tiesų sudaryta nebuvo.

Asmenims, kuriems teisę gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas išduotas tik dėl jų neteisėtos veiklos, dėl kurios jie vėliau nuteisti, gali būti atsisakyta suteikti teises pagal Direktyvą arba tokios teisės gali būti panaikintos ar atimtos (397) (žr. 16.6 skirsnį Measures and sanctions against abuse and fraud).

16.3   Piktnaudžiavimas

Pagal Direktyvą 2004/38/EB piktnaudžiavimas gali būti apibrėžiamas kaip apsimestinis elgesys, kurio vienintelis tikslas yra įgyti teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje pagal ES teisę ir kuris, nors formaliai atitinka ES taisyklėmis nustatytas sąlygas, neatitinka šių taisyklių tikslo (398).

Aiškinant piktnaudžiavimo sąvoką Direktyvos 2004/38/EB taikymo aplinkybėmis, būtina deramai atsižvelgti į ES piliečio statusą. Laikantis ES teisės viršenybės principo, vertinimas, ar piktnaudžiauta ES teise, turi būti atliekamas remiantis ES teise, o ne nacionaliniais migracijos įstatymais. Direktyva 2004/38/EB neužkerta kelio valstybėms narėms tirti individualių atvejų, kai yra pagrįstų įtarimų piktnaudžiavimu, tačiau pagal ES teisę draudžiama tikrinimus atlikti sistemiškai (399). Valstybės narės gali remtis ankstesnėmis analizėmis ir patirtimi, iš kurių būtų matoma aiški sąsaja tarp įrodytų piktnaudžiavimo atvejų ir tam tikrų tokių atvejų ypatumų.

16.4   Fiktyvios santuokos

Pagal ES laisvo judėjimo taisykles „fiktyvi santuoka“ suprantama kaip santuoka, kuri sudaroma vieninteliu tikslu, kad teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje pagal ES teisės nuostatas dėl laisvo ES piliečių judėjimo įgytų sutuoktinis, kuris kitaip tokios teisės neturėtų (400). Pačių santykių kokybė 35 straipsnio taikymui reikšmės neturi.

Piktnaudžiavimas iš esmės gali įgyti ir kitokių fiktyvių santykių formą, tačiau tokiais atvejais gali būti mutatis mutandis taikomos visos rekomendacijos dėl fiktyvių santuokų atvejų. Tokių fiktyvių santykių pavyzdžiai yra fiktyvi (registruota) partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba atvejai, kai ES pilietis pareiškia esąs ES pilietybės neturinčio vaiko tėvas tam, kad vaikas ir jo (jos) motina įgytų šalies pilietybę ir teisę joje gyventi (nors jis žino, kad nėra tėvas, ir nenori prisiimti tėvų pareigų); taip pat fiktyvi išlaikytinio padėtis.

Šeimos narių, kurie nėra ES piliečiai, teisių pagal Direktyvą 2004/38/EB ribojimas, kaip antai draudimas dirbti, paso paėmimas ar leidimo gyventi šalyje kortelės neišdavimas per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos, negali būti pateisinamas tuo, kad atliekamas įtariamų fiktyvių santuokų atvejų tyrimas. Tos teisės gali būti bet kada atimamos remiantis vėliau atliktų tyrimų išvadomis.

16.5   Į valstybę narę grįžtančių jos piliečių piktnaudžiavimas

Žr. 18 skirsnį Right of residence of the family members of returning nationals.

16.6   Kovos su piktnaudžiavimu ir sukčiavimu priemonės ir sankcijos

Priemonės, kurių nacionalinės institucijos imasi pagal Direktyvos 2004/38/EB 35 straipsnį, turi būti grindžiamos individualiu konkretaus atvejo tyrimu. Tai reiškia, kad Direktyvos 2004/38/EB nuostatos negali būti netaikomos dėl priemonių, kurių tikslas yra bendra paplitusių piktnaudžiavimo teisėmis ar sukčiavimo atvejų prevencija (401).

35 straipsniu valstybėms narėms suteikiama teisė imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimo teisėmis ar sukčiavimo atvejais. Šių priemonių gali būti imamasi bet kuriuo metu ir jos gali apimti:

—	atsisakymą suteikti teises (pvz., išduoti atvykimo vizą ar leidimo gyventi šalyje kortelę) pagal ES teisės nuostatas dėl laisvo judėjimo;

—	teisių pagal ES teisės nuostatas dėl laisvo judėjimo panaikinimą ar atėmimą (pvz., sprendimas nutraukti leidimo gyventi šalyje kortelės galiojimą ir išsiųsti iš šalies atitinkamą asmenį, kuris įgijo teises piktnaudžiaudamas ar sukčiaudamas).

ES teisėje šiuo metu nenumatyta konkrečių sankcijų, kurių valstybės narės galėtų imtis kovodamos su piktnaudžiavimu ar sukčiavimu. Valstybės narės gali nustatyti sankcijas pagal civilinę teisę (pvz., santuokos, kurios fiktyvumas įrodytas, poveikio teisei gyventi šalyje panaikinimas), administracinę ar baudžiamąją teisę (bauda ar laisvės atėmimas), jei tos sankcijos yra veiksmingos, nediskriminacinės ir proporcingos.

17   Viešumas ir informacijos atskleidimas (Direktyvos 2004/38/EB 34 straipsnis)

Direktyvos 2004/38/EB 34 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės skleistų informaciją apie ES piliečių ir jų šeimos narių teises ir pareigas Direktyvoje 2004/38/EB numatytose srityse. Tai, visų pirma, apima informuotumo didinimo kampanijas, vykdomas per nacionalinę ir vietos žiniasklaidą ir kitomis komunikacijos priemonėmis.

Siekiant, kad būtų galima veiksmingai naudotis teisėmis, itin svarbu užtikrinti, kad ES piliečiams ir jų šeimos nariams būtų prieinama teisinga informacija.

Geriausios praktikos pavyzdžiai — Informacijos teikimas vienoje interneto svetainėje, vengiant išskaidyti ir dubliuoti informacijos šaltinius, kad nebūtų informacijos prieštaringumo ar painiavos. Jei visa aktuali informacija yra prieinama naudojantis vienu informacijos kanalu, piliečiams yra lengviau susirasti išsamią informaciją, o nacionalinėms institucijoms – užtikrinti, kad būtų prieinama nuosekli informacija ir ji būtų atnaujinama. — Dažnai užduodamų klausimų (DUK) rengimas ir atnaujinimas.

Be to, Reglamentu (ES) 2018/1724 (402), kuriuo sukuriami bendrieji skaitmeniniai vartai („Jūsų Europa“), yra nustatyta pareiga užtikrinti informacijos prieinamumą: pagal jį valstybės narės ir Komisija privalo užtikrinti, kad piliečiams ir verslininkams būtų lengvai internetu prieinama informacija apie teises, pareigas ir taisykles to reglamento I priede nurodytose srityse. Tos sritys apima:

—	dokumentus, kuriuos, ES kirsdami valstybių narių sienas, privalo turėti ES piliečiai, jų šeimos nariai ne ES piliečiai, vieni keliaujantys nepilnamečiai ir ES nepriklausančių šalių piliečiai (tapatybės kortelė, viza, pasas);

—	gyvenimą kitoje valstybėje narėje, įskaitant informaciją apie persikėlimą į kitą valstybę narę gyventi laikinai ar visam laikui ir apie reikalavimus ES piliečiams ir jų šeimos nariams dėl teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų.

Interneto svetainėje „Jūsų Europa“  (403) ES piliečiai ir jų šeimos nariai gali rasti informacijos apie savo teises pagal Direktyvą 2004/38/EB ir gauti konkrečių patarimų iš tokių ES paramos tarnybų kaip SOLVIT.

SOLVIT (404) yra visos ES nacionalinių administracijų tinklas, kuriame siekiama išspręsti tarpvalstybines problemas, susijusias su ES bendrąja rinka, įskaitant Direktyvą 2004/38/EB. Šiame tinkle valstybės narės gali nemokamai bendradarbiauti, išvengdamos teismo procesų, ir išspręsti problemas, kurių kyla, kai valdžios institucijos pažeidžia ES teisę.

SOLVIT nustačius pasikartojančių su tinkamu Direktyvos 2004/38/EB taikymu susijusių problemų, apie jas pranešama Komisijai, kad būtų galima imtis veiksmų siekiant pašalinti problemos atsiradimo priežastis. Taigi, SOLVIT centrai dirba išvien su nacionalinėmis institucijomis spręsdami individualias problemas ir padėdami tinkamai taikyti Direktyvą 2004/38/EB.

18   Teisė gyventi šalyje, kurią turi į valstybę narę grįžtančių jos piliečių šeimos nariai

Teismas išaiškino, kad teises, pagal ES teisę suteikiamas ES piliečiams, kurie naudojasi savo teise laisvai judėti ir gyventi kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje, turi ir tie ES piliečiai, kurie po to, kai pasinaudojo savo laisvo judėjimo teise apsigyvenę kitoje valstybėje narėje, grįžta į savo pilietybės valstybę narę (405).

Taigi, ES piliečių, grįžtančių į savo valstybę narę, šeimos nariams pagal laisvo asmenų judėjimo taisykles gali būti suteikiama išvestinė teisė gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi atitinkamas ES pilietis. Direktyva 2004/38/EB tokiais atvejais taikoma pagal analogiją (406).

Vis dėlto, kaip nustatyta Teismo praktikoje, ši galimybė suteikiama tik tokiomis sąlygomis:

a)   Dėl gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje, iš kurios grįžta ES pilietis

—   ES pilietis turi būti iš tiesų apsigyvenęs toje valstybėje narėje pagal Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ar 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas

ES pilietis ir jo šeimos narys iš esmės atitinka šią sąlygą, jei gyvendamas priimančiojoje valstybėje narėje ES pilietis:

—	buvo darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo;

—	turėjo pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą (įskaitant studentus, kaip numatyta 7 straipsnio 1 dalies c punkte);

—	buvo kito šias sąlygas atitinkančio ES piliečio šeimos narys arba

—	jau buvo įgijęs (besąlyginę) teisę nuolat gyventi šalyje (kuriai jau netaikoma jokia sąlyga).

Keliems trumpiems gyvenimo šalyje laikotarpiams (pvz., lankymasis šalyje kelis kartus savaitgaliais ar atostogų metu), net juos susumavus, taikomas Direktyvos 2004/38/EB 6 straipsnis ir jie neatitinka tų sąlygų (407).

Kaip patvirtino Teismas, gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje pagal pirmiau nurodytas sąlygas ir laikantis tų sąlygų „iš principo reiškia įsikūrimą, taigi ir faktinį Sąjungos piliečio gyvenimą šioje [priimančiojoje] valstybėje narėje, o kartu galimas ir šeimos gyvenimo tęsimas ar pradėjimas šioje valstybėje narėje“  (408).

Šiuo atžvilgiu svarbu, kad priimančiojoje valstybėje narėje būtų laikytasi atitinkamų sąlygų, nepriklausomai nuo to, ar turėtas teisę gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas (409).

Vien dėl to, kad ES pilietis išlaiko tam tikrus ryšius su savo pilietybės valstybe nare, negalima daryti išvados, kad nebuvo realiai ir faktiškai gyvenama priimančiojoje valstybėje narėje, ypač jei to ES piliečio padėtis priimančiojoje valstybėje narėje nėra stabili (pvz., terminuota darbo sutartis).

—   ES pilietis turi būti pradėjęs ar tęsęs gyvenimą šeimoje su atitinkamu šeimos nariu toje valstybėje narėje

Atitinkamas ES piliečio šeimos narys turi būti taip pat gyvenęs priimančiojoje valstybėje narėje atitinkamai pagal Direktyvos 2004/38/EB 7 ar 16 straipsnį ir kaip nustatyta tame straipsnyje (410).

Pavyzdžiai 1 pavyzdys J. grįžta namo iš kitos valstybės narės su savo sutuoktine S., ne ES piliete, toje valstybėje narėje kartu su S. pragyvenęs pusantrų metų kaip darbuotojas. Į valstybę narę grįžtančio jos piliečio J. sutuoktinė S. pagal ES teisę įgyja išvestinę teisę gyventi jo pilietybės valstybėje narėje. Pagal Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnį, kuris taikomas pagal analogiją, jo sutuoktinė S., ne ES pilietė, gali prašyti išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę ir ta kortelė turėtų būti jai išduota per šešis mėnesius. Nesvarbu tai, kad S., prieš porai persikeliant į kitą valstybę narę, du kartus nesėkmingai bandė gauti leidimą gyventi toje J. valstybėje narėje. 2 pavyzdys J. grįžta į savo pilietybės valstybę narę su savo sutuoktine S., ne ES piliete. J. tuo laikotarpiu, kuriuo teigia gyvenęs kitoje valstybėje narėje, tebedirbo savo pilietybės valstybėje narėje. Valdžios institucijos, susisiekusios su priimančiosios valstybės narės institucijomis, sužino, kad J. grįžo namo tik po trijų savaičių. Pora gyveno turistiniame viešbutyje, iš anksto sumokėjusi už tris savaites jame. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, J. ir S. negali naudotis pagal analogiją taikomomis Direktyvos 2004/38/EB nuostatomis.

b)   Dėl gyvenimo toje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi ES pilietis

Kadangi grįžtantys asmenys yra valstybės narės piliečiai, gyvenę kitoje valstybėje narėje ir po to vėl apsigyvenę pirmojoje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi, jų padėčiai taikomas SESV 21 straipsnis, pagal kurį jie turi teisę gyventi normalų šeimos gyvenimą su savo šeimos nariais savo pilietybės valstybėje narėje.

Teismo sprendimu, ES teisė neužkerta kelio valstybei narei atsisakyti suteikti ES piliečio, kuris grįžta namo, pagyvenęs kitoje valstybėje narėje, šeimos nariui teisę joje gyventi, jei tas šeimos narys nėra atvykęs į valstybę narę, kurios pilietybę turi atitinkamas ES pilietis, arba nėra pateikęs prašymo išduoti teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, kai tai būtų to ES piliečio grįžimo į savo pilietybės valstybę narę proceso „natūrali tąsa“. Tačiau šiuo atveju atliekant bendrą vertinimą būtina atsižvelgti ir į kitus svarbius veiksnius, kurie gali rodyti, kad, nepaisant laiko, praėjusio nuo ES piliečio grįžimo į tą valstybę narę iki to šeimos nario atvykimo į ją, priimančiojoje valstybėje narėje pradėtas ir tęstas šeimos gyvenimas nesibaigė (411).

Pavyzdys J. yra A valstybės narės pilietis. Pagyvenęs B valstybėje narėje su savo sutuoktine T., ne ES piliete, J. grįžta į A valstybę narę. T. jo nelydi ir pasilieka B valstybėje narėje baigti studijų universitete. Vėliau T. siekia A valstybėje narėje prisijungti prie J. Nustatant, ar T. turi išvestinę teisę gyventi A valstybėje narėje, galima atsižvelgti į tai, kad nuo J. grįžimo į A valstybę narę praėjo nemažai laiko, tačiau taip pat būtina įvertinti, ar šeimos gyvenimas tęsiasi.

Teismas patvirtino, kad jo praktika dėl į valstybę narę grįžtančių asmenų taikoma 3 straipsnio 2 dalyje numatytiems „išplėstinės šeimos nariams“, taigi šie turi teisę į tai, kad jiems grįžtant būtų palengvintos sąlygos įgyti teisę atvykti ir gyventi toje valstybėje narėje (412).

Galiausiai išaiškinta, kad ši Teismo praktika taikoma ir tos pačios lyties sutuoktiniams, kurių santuoka sudaryta ES. Taigi, jie gali grįžti į atitinkamo ES piliečio pilietybės valstybę narę nepriklausomai nuo to, ar toje valstybėje narėje yra įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka (413). Teismas išaiškino, kad priimant šį sprendimą nebūtina, jog tos pačios lyties asmenų santuoka būtų įteisinta pilietybės valstybės narės nacionalinės teisės aktuose, tačiau joje turi būti pripažįstamos santuokos, sudarytos kitoje valstybėje narėje, tuo tikslu, kad galėtų būti naudojamasi šeimos nario teise atvykti ir gyventi joje ir visomis teisėmis, kylančiomis iš ES teisės (414).

c)   Piktnaudžiavimo nebuvimas

Kad tam tikras elgesys būtų laikomas piktnaudžiavimu, turi būti (415):

—	objektyvios aplinkybės, rodančios, kad ES taisyklių tikslas nebuvo pasiektas, nepaisant to, kad buvo formaliai laikomasi šiomis taisyklėmis nustatytų sąlygų;

—	subjektyvus elementas, kurį sudaro ketinimas įgyti pranašumą pagal ES taisykles dirbtinai sukuriant sąlygas, nustatytas tokiam pranašumui gauti.

Teismas dar nėra turėjęs galimybės išaiškinti, kokias dar piktnaudžiavimo formas, be fiktyvių santuokų, galėtų apimti „piktnaudžiavimo“ sąvoka (416).

Teismas nuosekliai sprendžia, kad ES piliečio (ekonomiškai aktyvaus ar neaktyvaus) naudojimosi laisvo judėjimo teise motyvai reikšmės neturi, jei tas asmuo atitinka gyvenimo šalyje sąlygas pagal ES laisvo judėjimo teisės nuostatas (417). Iš to išplaukia, kad tais atvejais, kai ES piliečio šeimos nariai negali prie jo prisijungti jo kilmės valstybėje narėje dėl to, kad tam užkerta kelią nacionalinių migracijos taisyklių taikymas, piktnaudžiavimu nelaikoma tai, kad ES pilietis pasinaudoja savo teise laisvai persikelti į kitą valstybę narę turėdamas vienintelį tikslą, kad vėliau grįždamas į savo pilietybės valstybę narę galėtų pasinaudoti savo teisėmis kaip į ją grįžtantis pilietis pagal ES teisę (418). Tačiau taip yra tik jeigu atitinkami asmenys atitinka taisyklių, skirtų į valstybę narę grįžtantiems asmenims, taikymo sąlygas.

Todėl svarbu, kad nacionalinės institucijos, priimdamos sprendimus, kuriais atsisakoma suteikti teises, skirtų atvejus, kai sąlygos nėra įvykdytos, nuo piktnaudžiavimo atvejų.

Grįžtančių piliečių piktnaudžiavimas iš esmės gali būti nustatytas tik toje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi grįžtantis ES pilietis.

19   Teismo praktika byloje Ruiz Zambrano

Direktyva 2004/38/EB taikoma ES piliečiams, persikeliantiems į kitą valstybę narę arba gyvenantiems kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra, ir jų šeimos nariams, kurie juos lydi į tą valstybę narę arba joje prie jų prisijungia.

Direktyva 2004/38/EB netaikoma ES piliečiams, kurie niekada nesinaudojo savo laisvo judėjimo teise ir visada gyveno toje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi (419), taigi jie laikomi „nejudžiais“ ES piliečiais. Direktyva netaikoma ir jų šeimos nariams, nes šeimos nariams suteikiamos teisės yra ne autonominės, o išvestinės teisės, įgyjamos dėl jų, kaip judaus ES piliečio šeimos narių, statuso (420).

Tuo remiantis, Direktyva 2004/38/EB netaikoma „nejudžių“ ES piliečių šeimos nariams ne ES piliečiams ir todėl jie negali įgyti išvestinės teisės gyventi šalyje pagal Direktyvą 2004/38/EB.

Tačiau Teismas pripažino, kad tais atvejais, kai Direktyvos 2004/38/EB sąlygos nėra įvykdytos, tokie ne ES piliečiai galėtų konkrečiai apibrėžtomis aplinkybėmis dėl „nejudaus“ ES piliečio įgyti išvestinę teisę gyventi šalyje. Teismas pripažino šią teisę remdamasis SESV 20 straipsniu, kuriuo nustatyta ES pilietybė. Teismas laiko ES pilietybę esminiu valstybių narių piliečių statusu (421).

Teismas pirmą kartą pripažino šią teisę byloje Ruiz Zambrano  (422) ne ES piliečio, kuris yra nepilnamečių ES vaikų tėvas, atžvilgiu.

Teismas nusprendė, kad valstybė narė turi suteikti teisę joje gyventi ne ES piliečiui, išlaikančiam savo nepilnamečius vaikus, turinčius ES pilietybę, kurie niekada nesinaudojo savo laisvo judėjimo teise, jeigu atsisakius suteikti tokią teisę tie vaikai būtų priversti išvykti iš ES teritorijos kartu su tėvais (423). Tomis aplinkybėmis tie ES piliečiai negalėtų realiai naudotis savo esminėmis teisėmis, kaip ES piliečiai, pagal SESV 20 straipsnį (424).

Direktyva 2004/38/EB nėra pagal analogiją taikoma tokiais atvejais. Tai reiškia, visų pirma, kad valstybės narės Direktyvos 2004/38/EB 10 ir 20 straipsniuose numatytų leidimo gyventi šalyje kortelių negali išduoti teisių gavėjams pagal Teismo praktiką byloje Ruiz Zambrano. Vietoj to jiems išduodami leidimai gyventi šalyje pagal Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002. Kai leidimą gyventi šalyje išduoda valstybė narė, prisijungusi prie Šengeno erdvės (425), turint pagal Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002 išduotą leidimą gyventi šalyje atleidžiama nuo reikalavimo turėti vizą vykstant į valstybes nares, kurios yra prisijungusios prie Šengeno erdvės.

Leidimu gyventi šalyje, išduodamu teisių gavėjams pagal Teismo praktiką byloje Ruiz Zambrano, jiems turi būti suteikta teisė dirbti (426).

19.1   Realus naudojimasis esminėmis ES piliečių teisėmis

Teismas pripažįsta ES piliečių šeimos narių ne ES piliečių teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, jeigu atsisakius suteikti tokią teisę tie ES piliečiai negalėtų realiai naudotis savo esminėmis teisėmis, įgytomis su ES pilietybe.

Tai būtų taikoma tokiomis aplinkybėmis:

—	kai ES piliečiui lydint šeimos narį ne ES pilietį tektų išvykti ne tik iš valstybės narės, kurios pilietybę turi tas ES pilietis, bet ir iš ES teritorijos (427);

—

kai kitaip būtų užkirstas kelias veiksmingai naudotis ES pilietybe. Šiomis aplinkybėmis, kad būtų užtikrinta galimybė veiksmingai naudotis ES pilietybe, valstybės narės privalo svarstyti prašymus suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje net jeigu yra nustatytas draudimas atitinkamam ne ES piliečiui atvykti į šalį (428). Taip pat valstybės narės negali automatiškai atmesti tokių prašymų vien dėl to, kad atitinkamas ES pilietis neturi pakankamai išteklių (429).

Tačiau ES piliečio šeimos nario ne ES piliečio išvestinė teisė gyventi šalyje nebūtų pripažįstama vien dėl atitinkamo ES piliečio pageidavimo, kad jo šeimos narys ne ES pilietis galėtų kartu su tuo ES piliečiu gyventi ES teritorijoje dėl ekonominių priežasčių arba tam, kad būtų išsaugota neišskirta šeima Sąjungoje (430).

Be to, Teismas nutarė, kad SESV 20 straipsnis nereiškia, kad nepilnamečio vaiko, Europos Sąjungos piliečio, turinčio valstybės narės pilietybę, nuo gimimo niekada negyvenusio ES teritorijoje, vienas iš tėvų, neturintis ES pilietybės, negali pasinaudoti SESV 20 straipsniu grindžiama išvestine teise gyventi šalyje, su sąlyga, kad įrodyta, jog tas vaikas atvyks į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvens kartu su šiuo vienu iš tėvų. Kita vertus, tuo atveju, kai vienas iš tėvų, neturintis ES pilietybės, turi gyventi ES, kol tas vaikas turi likti trečiojoje šalyje, sprendimas, kuriuo iš to tėvo atimama teisė gyventi ES, neturės poveikio tam, kaip vaikas naudojasi savo teisėmis, įgytomis su ES pilietybe (431).

Be to, valstybės narės vis dar gali dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių atsisakyti suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį (432) (žr. 19.4 skirsnį The possibility of limiting a derived right of residence based on Article 20 TFEU).

19.2   Priklausomumo ryšys

Sprendžiant, ar reikėtų suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, esminis veiksnys yra šeimos narius ne ES pilietį ir ES pilietį saistančių tarpusavio priklausomumo ryšių buvimas. Šie ryšiai turi būti tokio pobūdžio, kad ES pilietis privalėtų lydėti ne ES pilietį ir dėl to būtų priverstas išvykti iš ES teritorijos (433).

Priklausomumo ryšiai dažniausiai sieja vaikus, turinčius ES pilietybę, su jų tėvais ne ES piliečiais. Suaugęs asmuo paprastai geba savarankiškai gyventi atskirai nuo savo šeimos narių. Tuo remiantis, priklausomumo ryšiai tarp ne ES piliečio ir suaugusio ES piliečio, kurių pagrindu suteiktina išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, būtų pripažįstami tik išimtiniais atvejais, kai atitinkamas ES pilietis negalėtų niekaip atsiskirti nuo savo šeimos nario ne ES piliečio (434).

Priklausomumo ryšių buvimui svarbus veiksnys yra ES piliečio emocinė, teisinė ar finansinė priklausomybė nuo ne ES piliečio. Esant tokioms aplinkybėms, kraujo giminystės ryšys nebūtinas (435). Be to, vien šeimos ryšio (biologinio ar teisinio) su ne ES piliečiu buvimo nepakanka tokiam priklausomumo ryšiui įrodyti (436). Tai, kad vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, turi išimtines nepilnamečio vaiko globos teises, yra svarbus, bet ne lemiamas veiksnys (437). Sutuoktinių teisinė prievolė gyventi kartu taip pat nelemia tarpusavio priklausomumo ryšių (438).

Yra įvairių veiksnių, galinčių padėti nustatyti priklausomumo ryšio tarp ES pilietybę turinčio vaiko ir to iš tėvų, kuris neturi ES pilietybės, buvimą. Tarp tokių veiksnių yra vaiko amžius, vaiko fizinis ir emocinis išsivystymas, emocinio ryšio su tuo iš tėvų, kuris yra ES pilietis, ir tuo iš tėvų, kuris nėra ES pilietis, laipsnis ir grėsmė, kurią išsiskyrimas su tuo iš tėvų, kuris nėra ES pilietis, keltų to vaiko raidai (439). Itin svarbu, vadovaujantis vaiko interesais, atsižvelgti į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (440).

Dėl būtinybės atsižvelgti į geriausius vaiko interesus Teismas pateikė tam tikrus išaiškinimus dėl šios pareigos aprėpties. Nagrinėdamos prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į geriausius atitinkamo vaiko interesus tik siekdamos įvertinti priklausomumo ryšį arba pasekmes, kurių sukeltų šiame straipsnyje numatytos išvestinės teisės gyventi šalyje nesuteikimas dėl visuomenės saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių. Tais geriausiais vaiko interesais „galima remtis ne siekiant atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje, bet, priešingai, neleisti priimti sprendimo, įpareigojančio šį vaiką išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos“. Taigi kompetentingos institucijos negali nustatyti, ar vaiko išvežimas į valstybę narę, kurios pilietis jis (ji) yra, atitinka geriausius šio vaiko interesus. Taigi, jos negali atmesti trečiosios šalies piliečio, nuo kurio nepilnametis vaikas, ES pilietis, yra priklausomas, pateikto prašymo suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, motyvuodamos tuo, kad vaiko išvežimas į jo pilietybės valstybę narę realiai ar tikėtinai neatitinka šio vaiko interesų (441).

Bet kokiu atveju, ES pilietybę turintį vaiką su jo šeimos nariu ne ES piliečiu gali sieti priklausomumo ryšys, net jei kitas iš tėvų, ES pilietis, gali ir nori vienas prisiimti visą atsakomybę rūpintis vaiku, o tas iš tėvų, kuris nėra ES pilietis, su tuo ES vaiku negyvena (442).

Teismas konstatavo, kad galima daryti nuginčijamą priklausomumo ryšio buvimo prielaidą tokiomis aplinkybėmis, kai ES pilietybę turintis vaikas nėra naudojęsis savo laisvo judėjimo teise, o tas iš jo tėvų, kuris nėra ES pilietis, nuolat gyvena su kitu iš tėvų, ES piliečiu, ir abu tėvai dalijasi kasdienės to vaiko priežiūros užduotis ir teisinę, emocinę bei finansinę atsakomybę už vaiką. Prielaida, kad yra priklausomumo ryšys, gali būti daroma neatsižvelgiant į tai, kad kitas iš tėvų turi besąlyginę teisę pasilikti toje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi (443).

Siekdamos įvertinti, ar egzistuoja priklausomumo ryšys, kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į situaciją, esančią tuo metu, kai jos turi priimti sprendimą (netgi nacionaliniai teismai, kurie turi priimti sprendimą dėl tų institucijų priimto sprendimo apskundimo, turi atsižvelgti į faktines aplinkybes, atsiradusias priėmus minėtą sprendimą) (444). Taigi aplinkybė, kad vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, kasdien nesirūpino vaiku ilgą laiką, negali būti laikoma lemiama, nes ta situacija jau gali būti pasikeitusi, ir tuo metu, kai nacionalinės institucijos nagrinėja prašymą suteikti teisę gyventi šalyje arba kai teismai nagrinėja susijusį skundą, tas tėvas iš tiesų prisiėmė atsakomybę už tą priežiūrą (445).

Teismas taip pat nagrinėjo ES pilietybės neturinčio nepilnamečio vaiko, kuris yra nepilnamečio ES piliečio brolis ar sesuo tokiomis aplinkybėmis, kai jį prižiūrintis vienas iš tėvų, neturintis ES pilietybės, gali įgyti teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, padėtį. Teismas nusprendė, kad priklausomumo ryšys, kuriuo gali būti pagrįstas išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimas ES pilietybės neturinčiam nepilnamečiui vaikui, kurio vienas iš tėvų yra ES piliečio, niekada nesinaudojusio savo laisvo judėjimo teise, sutuoktinis, neturintis ES pilietybės, egzistuoja, kai i) to ES piliečio ir jo sutuoktinio ne ES piliečio santuokoje yra gimęs vaikas, turintis ES pilietybę, ir tas vaikas dar nėra naudojęsis laisvo judėjimo teisėmis, ir ii) ES pilietybę turintis vaikas būtų priverstas išvykti iš ES teritorijos tuo atveju, jei atitinkamas nepilnametis vaikas, neturintis ES pilietybės, būtų priverstas išvykti iš atitinkamos valstybės narės teritorijos.

Vaikus prižiūrintis vienas iš tėvų, neturintis ES pilietybės, tokiomis aplinkybėmis iš tiesų gali būti priverstas lydėti vaiko ES piliečio nepilnametį brolį ar seserį, neturintį ES pilietybės, o dėl to vaikas ES pilietis taip pat gali būti priverstas išvykti iš tos šalies teritorijos (446).

Pavyzdžiai 1 pavyzdys M. yra ne ES pilietė, gyvenanti A valstybėje narėje. Ji yra vieniša motina ir viena prižiūri savo nepilnametę dukrą D., kuri yra A valstybės narės pilietė, niekada nesinaudojusi savo laisvo judėjimo teisėmis. D. su M. sieja priklausomumo ryšys, tad jei būtų atsisakyta suteikti M. teisę gyventi šalyje, D. būtų priversta išvykti iš ES teritorijos kartu su motina. Tokiu atveju M. turi teisę gyventi ir dirbti A valstybėje narėje pagal Teismo praktiką byloje „Ruiz Zambrano“. 2 pavyzdys W. yra ne ES pilietė, anksčiau gyvenusi A valstybėje narėje pagal nacionalinę teisę. Dėl su nacionaline teise susijusių priežasčių jos teisėto gyvenimo toje šalyje laikotarpis yra pasibaigęs. Ji susituokia su A valstybės narės piliečiu H., kuris niekada nesinaudojo savo laisvo judėjimo teisėmis. Sutuoktiniai norėtų pasilikti gyventi A valstybėje narėje, nes H. joje turi nuosavą namą ir ten gyventi būtų pigiau. Vien tai, kad H. dėl ekonominių priežasčių pageidautų, kad W. galėtų su juo gyventi ES, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad, nesuteikus tokios teisės, H. būtų priverstas išvykti iš ES. Taigi, nėra pagrindo suteikti W. išvestinę teisę gyventi A valstybėje narėje remiantis Teismo praktika byloje „Ruiz Zambrano“. Be to, kadangi suaugęs asmuo iš esmės gali gyventi savarankišką gyvenimą atskirai nuo savo šeimos narių, priklausomumo ryšys tarp dviejų suaugusių šeimos narių, kuriuo remiantis galėtų būti suteikiama išvestinė teisė gyventi šalyje pagal Teismo praktiką byloje „Ruiz Zambrano“, būtų pripažįstamas tik išimtiniais atvejais, kai, atsižvelgiant į visas aktualias aplinkybes, atitinkamo asmens nebūtų įmanoma atskirti nuo šeimos nario, nuo kurio tas asmuo yra priklausomas. Taip yra nepriklausomai nuo kitų teisių, kurias W. gali turėti pagal nacionalinę teisę. 3 pavyzdys M. yra ne ES pilietė. Ji yra susituokusi su A valstybės narės piliečiu F., kuris niekada nesinaudojo savo laisvo judėjimo teisėmis. Jie gyvena A valstybėje narėje. Jie turi nepilnametę dukrą D., kuri taip pat yra A valstybės narės pilietė, niekada nesinaudojusi savo laisvo judėjimo teisėmis. — D. nuolat gyvena su abiem tėvais, taigi abu tėvai dalijasi D. kasdienės priežiūros užduotis ir teisinę, emocinę bei finansinę atsakomybę už ją. Tokiu atveju daroma nuginčijama prielaida, kad tarp motinos M., neturinčios ES pilietybės, ir dukros D. yra priklausomumo ryšys, dėl kurio, remiantis Teismo praktika byloje „Ruiz Zambrano“, M. gali būti suteikiama išvestinė teisė gyventi valstybėje narėje A. Tai negali būti ginčijama vien dėl to, kad tėvas F., būdamas A valstybės narės pilietis, turi besąlyginę teisę pasilikti toje valstybėje narėje. — Institucijos pripažįsta išvestinę M. teisę gyventi šalyje, kadangi, jei M. išvyktų, D. dėl savo priklausomumo ryšio su M. taip pat būtų praktiškai priversta išvykti iš ES.

19.3   Buvimas šalyje pagal SESV 20 straipsnį ir nuolatinio gyventojo statuso įgijimas

Teismas išnagrinėjo (447) galimybę, būnant šalyje pagal SESV 20 straipsnį, įgyti teisę nuolat joje gyventi pagal Direktyvą 2003/109/EB dėl ne ES piliečių (trečiųjų valstybių piliečių), kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (448).

Teismas nusprendė, kad „negalima konstatuoti, kad trečiosios šalies piliečio gyvenimas valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį yra gyvenimas šalyje „tiktai laikinais pagrindais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą“.

Tada Teismas išaiškino, kad ne ES pilietis, gyvenantis valstybėje narėje pagal SESV 20 straipsnį, norėdamas įgyti ilgalaikio gyventojo statusą pagal Direktyvą 2003/109/EB, turi atitikti tos direktyvos 4 straipsnio (gyvenimo šalyje trukmė) ir 5 straipsnio (pakankami ištekliai ir sveikatos draudimas, taip pat integracijos toje valstybėje narėje įrodymas, jei to reikalaujama pagal priimančiosios valstybės narės nacionalinę teisę) sąlygas (449).

19.4   Galimi išvestinės teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį apribojimai

Valstybė narė gali išimties tvarka dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių riboti teisę atvykti ar gyventi pagal SESV 20 straipsnį (450).

Tačiau kompetentingos institucijos, vertindamos vaiką prižiūrinčio vieno iš tėvų, neturinčio ES pilietybės, padėtį, privalo atsižvelgti į teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, nustatytą Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, kartu su Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalyje pripažinta pareiga atsižvelgti į vaiko interesus.

Šis vertinimas turi būti atliekamas ir kai nacionalinės institucijos svarsto priimti sprendimą, kuriuo draudžiama leisti atvykti ir likti gyventi trečiosios šalies pilietybę turinčiam vienam iš prižiūrinčių tėvų, ir kai jo poveikis yra europinio masto. Iš tiesų, tuo sprendimu iš trečiosios šalies pilietybę turinčio vieno iš prižiūrinčių tėvų atimama teisė gyventi visų valstybių narių teritorijose (451).

Be to, kaip ir Direktyvos 2004/38/EB taikymo aplinkybėmis (žr. 13 skirsnį Restrictions on the right to move and reside freely on grounds of public policy, public security or public health (Articles 27, 28 and 29 of Directive 2004/38/EC)), „viešosios tvarkos“ ir „visuomenės saugumo“, kuriais gali būti pateisinama ES piliečių ar jų šeimos narių teisės gyventi šalyje išimtis, sąvokos turi būti aiškinamos siaurai, taigi jų turinio valstybės narės negali nustatyti vienašališkai, be ES institucijų priežiūros. „[S]ąvoka „viešoji tvarka“ bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, turi kilti tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Dėl sąvokos „visuomenės saugumas“ pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad ši sąvoka apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų tarnybų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo pavojus ir grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą“  (452).

---

(1)  Iš pradžių Sprendime Grzelczyk, C-184/99, ECLI:EU:C:2001:458, 31 punkte.

(2)   2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (OL L 158, 2004 4 30, p. 77).

(3)  Komisijos ataskaita Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „2020 m. ES pilietybės ataskaita. Galių piliečiams suteikimas ir jų teisių apsauga“, COM(2020) 730 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A52020DC0730.

(4)  Sprendimas Ruiz Zambrano, C-34/09, ECLI:EU:C:2011:124.

(5)  Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių, KOM(2009) 313 galutinis, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A52009DC0313&qid=1674553368591.

(6)  COM(2013) 837 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A52013DC0837.

(7)  COM(1999) 372 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A51999DC0372.

(8)  Žr., pvz., sprendimus šiose bylose:

—	, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 47–50 punktus;

—	SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 64–67 punktus;

—	Orfanopoulos ir Oliveri, sujungtos bylos C-482/01 ir C-493/01, ECLI:EU:C:2004:262, 97 ir 98 punktus, ir

—	Metock, C-127/08, ECLI:EU:C:2008:449, 79 punktą.

(9)   2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL L 180, 2000 7 19, p. 22).

(10)  COM(2020) 565 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A52020DC0565.

(11)  COM(2020) 620 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/ALL/?uri=COM:2020:620:FIN.

(12)   2021 m. kovo 12 d. Tarybos rekomendacija dėl romų lygybės, įtraukties ir dalyvavimo, OL C 93, 2021 3 19, p. 1, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=OJ%3AJOC_2021_093_R_0001.

(13)  Lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai, nebinarinio lytiškumo, intereseksualūs ir queer asmenys.

(14)  COM(2020) 698 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX:52020DC0698.

(15)   2007 m. gruodžio 7 d. EEE jungtinio komiteto sprendimas Nr. 158/2007 (OL L 124, 2008 5 8, p. 20).

(16)  3 straipsnio 1 dalis.

(17)  Žr. 19 skirsnį (Ruiz Zambrano case law).

(18)  Sprendimas Singh, C-370/90, ECLI:EU:C:1992:296, ir Sprendimas Eind, C-291/05, ECLI:EU:C:2007:771.

(19)  Sprendimas Carpenter, C-60/00, ECLI:EU:C:2002:434.

(20)  Sprendimas Singh, C-370/90, ECLI:EU:C:1992:296; Sprendimas D'Hoop, C-224/98, ECLI:EU:C:2002:432; Sprendimas Akrich, C-109/01, ECLI:EU:C:2003:491; Sprendimas Eind, C-291/05, ECLI:EU:C:2007:771; Sprendimas O. & B, C-456/12, ECLI:EU:C:2014:135; Sprendimas Banger, C-89/17, ECLI:EU:C:2018:570 arba Sprendimas Deha Altiner ir Ravn, C-230/17, ECLI:EU:C:2018:497.

(21)  Sprendimas Carpenter, C-60/00, ECLI:EU:C:2002:434.

(22)  Sprendimas S. ir G., C-457/12, ECLI:EU:C:2014:136.

(23)  Sprendimas S. ir G., C-457/12, ECLI:EU:C:2014:136, 40 punktas.

(24)  Sprendimas S. ir G., C-457/12, ECLI:EU:C:2014:136, 42 punktas.

(25)  Sprendimas S. ir G., C-457/12, ECLI:EU:C:2014:136, 42 punktas.

(26)  Žr., pvz., sprendimus natūralizacijos bylose: Lounes, C-165/16, ECLI:EU:C:2017:862, 51, 52 ir 61 punktus, taip pat Freitag, C-541/15, ECLI:EU:C:2017:432, 34 punktą.

(27)  Sprendimas Freitag, C-541/15, ECLI:EU:C:2017:432, 34 punktas, kuriame Teismas nustatė atvejų, kai vienos valstybės narės piliečiai teisėtai gyvena kitos valstybės narės, kurios pilietybę jie taip pat turi, teritorijoje, ryšį su ES teise.

(28)  Sprendimas Freitag, C-541/15, ECLI:EU:C:2017:432, 34 punktas, aiškinamas kartu su:

—	Sprendimo Lounes, C-165/16, ECLI:EU:C:2017:862, 51 ir 61 punktais,

—	Sprendimu Ziolkowski ir Szeja, sujungtos bylos C-424/10 ir C-425/10, ECLI:EU:C:2011:866, ir

—	Sprendimu Czop ir Punakova, sujungtos bylos C-147/11 ir C-148/11, ECLI:EU:C:2012:538.

(29)  Sprendimas Ziolkowski ir Szeja, sujungtos bylos C-424/10 ir C-425/10, ECLI:EU:C:2011:866, ir Sprendimas Czop ir Punakova, sujungtos bylos C-147/11 ir C-148/11, ECLI:EU:C:2012:538.

(30)  Sprendimas Lounes, C-165/16, ECLI:EU:C:2017:862, 51 ir 61 punktai.

(31)  Sprendimas McCarthy, C-434/09, ECLI:EU:C:2011:277, 36–43 punktai.

(32)  Žr. Direktyvos 2004/38/EB 5 ir 6 konstatuojamąsias dalis.

(33)  Vis dėlto žr. 2.1 skirsnį The EU citizen, kuriame paaiškintos kitos situacijos, kada Direktyva 2004/38/EB gali būti taikoma.

(34)  Sprendimas Dafeki, C-336/94, ECLI:EU:C:1997:579, 19 punktas, ir Sprendimas Caisse nationale d’assurance pension, C-731/21, ECLI:EU:C:2022:969.

(35)  Generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:296, 160 punktas.

(36)  Tačiau registruotai partnerystei taikomos specialios taisyklės. Direktyva 2004/38/EB taikoma registruotos partnerystės santykiams tuo atveju, jei registruota partnerystė priimančiosios valstybės narės teisės aktuose yra traktuojama kaip lygiavertė santuokai ir laikantis sąlygų, nustatytų priimančiosios valstybės narės atitinkamuose teisės aktuose.

(37)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008.

(38)  Sprendimas Depesme ir kiti, sujungtos bylos C-401/15 – C-403/15, ECLI:EU:C:2016:955, 51 punktas.

(39)   2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011 5 27, p. 1).

(40)  Be kita ko, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnio 2 dalis arba Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 16 straipsnio 1 dalies b punktas.

(41)  Pažymėtina, kad 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytas „sutuoktinis“ (vienaskaita).

(42)   1992 m. sausio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Alilouch El Abasse prieš Nyderlandus pagal peticiją Nr. 14501/89.

(43)  Sprendimas Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 35, 48–51 ir 56 punktai.

(44)  Sprendimas Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 45 punktas.

(45)  Daugiau informacijos pateikta 10 skirsnyje Right to work (Article 23 of Directive 2004/38/EC) ir 11 skirsnyje Right to equal treatment (Article 24 of Directive 2004/38/EC).

(46)  Sprendimas Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 50 punktas.

(47)  Sprendimas Diatta, 267/83, ECLI:EU:C:1985:67, 18 punktas, Sprendimas Iida, C-40/11, ECLI:EU:C:2012:691, 58 punktas, ir Sprendimas Ogieriakhi, C-244/13, ECLI:EU:C:2014:2068, 37 punktas.

(48)  Sprendimas Diatta, 267/83, ECLI:EU:C:1985:67, 20 punktas, Sprendimas Iida, C-40/11, ECLI:EU:C:2012:691, 58 punktas, ir Sprendimas Ogieriakhi, C-244/13, ECLI:EU:C:2014:2068, 37 punktas.

(49)  https://europa.eu/youreurope

(50)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 54 punktas.

(51)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 47–49, 52, 57, 67 ir 68 punktai.

Kadangi tam tikrose srityse, kurių neapima „iš ES teisės kylančių teisės“ (pvz., paveldėjimo, priežiūros ir kt. klausimais), dėl nepripažinimo gali kilti sunkumų, 2022 m. gruodžio 7 d. Komisija priėmė Reglamento, kuriuo siekiama ES lygmeniu suderinti su tėvyste susijusias tarptautinės privatinės teisės taisykles, pasiūlymą (COM(2022) 695 final https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=celex%3A52022PC0695). Šis pasiūlymas grindžiamas SESV 81 straipsnio 3 dalimi, susijusia su priemonėmis dėl tarpvalstybinio pobūdžio šeimos teisės.

(52)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 52 punktas.

(53)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 59 punktas.

(54)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 65 punktas.

(55)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 56 punktas.

(56)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 57 punktas.

(57)  Sprendimas Casagrande, 9/74, ECLI:EU:C:1974:74.

(58)  Sprendimas Matteucci, 235/87, ECLI:EU:C:1988:460.

(59)  Sprendimas Cristini, 32/75, ECLI:EU:C:1975:120. Kitos teisės gali kilti iš teisės į vienodą požiūrį, susijusį su socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kurias ES vaikai ar ES pilietybę turintys jų tėvai gauna naudodamiesi laisvo judėjimo teise (žr. 11 skirsnį Right to equal treatment (Article 24 of Directive 2004/38/EC)).

(60)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 57 punktas.

(61)  Sprendimas Lebon, 316/85, ECLI:EU:C:1987:302, 22 punktas, ir Sprendimas Jia, C-1/05, ECLI:EU:C:2007:1, 36 ir 37 punktai, taip pat Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 21 punktas.

(62)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 23 punktas.

(63)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 28 ir 33 punktai.

(64)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 22 punktas, ir Sprendimas Jia, C-1/05, ECLI:EU:C:2007:1, 37 ir 43 punktai.

(65)  Sprendimas Oulane, C-215/03, ECLI:EU:C:2005:95, 53 punktas, ir Sprendimas Jia, C-1/05, ECLI:EU:C:2007:1, 41 ir 42 punktai.

(66)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 27 punktas.

(67)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 24 punktas.

(68)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 28 punktas.

(69)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 22 punktas.

(70)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 33 punktas. Teismas byloje C-607/21 (Belgijos valstybė) gali pateikti papildomą su tuo susijusį išaiškinimą.

(71)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 31 ir 32 punktai. Pažymėtina, kad Teismas byloje Chief Appeals Officer ir kiti, C-488/21, gali pateikti papildomą su tuo susijusį išaiškinimą.

(72)  Sprendimas Zhu ir Chen, C-200/02, ECLI:EU:C:2004:639, 20 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika.

(73)  Sprendimas Zhu ir Chen, C-200/02, ECLI:EU:C:2004:639, 45 ir 46 punktai.

(74)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 18 ir 19 punktai.

(75)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 18 punktas.

(76)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 21 punktas.

(77)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 21–24 punktai.

(78)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 24 punktas, Sprendimas Banger, C-89/17, ECLI:EU:C:2018:570, 40 punktas, taip pat Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 63 punktas.

(79)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 64–67 punktai.

(80)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 68 punktas.

(81)  Sprendimas Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 35 punktas.

(82)  Sprendimas Banger, C-89/17, ECLI:EU:C:2018:570, 52 punktas.

(83)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 23 punktas.

(84)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 30 ir 43 punktai.

(85)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 23 punktas.

(86)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 38 punktas.

(87)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 39 punktas.

(88)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 35 punktas.

(89)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 33 ir 35 punktai. Teismas byloje Belgijos valstybė, C-607/21, gali pateikti papildomų su tuo susijusių išaiškinimų.

(90)  Sprendimas Rahman, C-83/11, ECLI:EU:C:2012:519, 33 ir 35 punktai.

(91)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 31 ir 32 punktai. Teismas byloje Chief Appeals Officer ir kiti, C-488/21, gali pateikti papildomų su tuo susijusių išaiškinimų.

(92)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 30 punktas.

(93)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 26 punktas.

(94)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 27 punktas.

(95)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 27 punktas.

(96)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 28 punktas.

(97)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 29 punktas.

(98)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 22 punktas.

(99)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 56 ir 57 punktai.

(100)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 68 punktas.

(101)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 69–73 punktai.

(102)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 69 punktas.

(103)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 70 punktas.

(104)   1996 m. spalio 19 d. Hagoje pasirašyta Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje.

(105)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 70 punktas.

(106)  Sprendimas SM, C-129/18, ECLI:EU:C:2019:248, 70 punktas.

(107)  Sprendimas Minister for Justice and Equality, C-22/21, ECLI:EU:C:2022:683, 23 punktas.

(108)  6 konstatuojamoji dalis.

(109)  Žr. pagal analogiją Sprendimą ZW, C-454/19, ECLI:EU:C:2020:947, 36, 40 ir 42 punktus.

(110)  Generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:296, 160 punktas.

(111)   2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/1191, kuriuo skatinamas laisvas piliečių judėjimas supaprastinant tam tikrų viešųjų dokumentų pateikimo Europos Sąjungoje reikalavimus ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 (OL L 200, 2016 7 26, p. 1).

(112)  Sprendimas Grunkin ir Paul, C-353/06, ECLI:EU:C:2008:559, 39 punktas.

(113)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 44 punktas.

(114)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 69 punktas.

(115)  Sprendimas VMA, C-490/20, ECLI:EU:C:2021:1008, 50 punktas.

(116)   2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2252/2004 dėl valstybių narių išduodamų pasų ir kelionės dokumentų apsauginių savybių ir biometrikos standartų (OL L 385, 2004 12 29, p. 1).

(117)   2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/1157 dėl Sąjungos piliečių tapatybės kortelių ir Sąjungos piliečiams bei jų šeimos nariams, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise, išduodamų teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų saugumo didinimo (OL L 188, 2019 7 12, p. 67).

(118)  Reglamentas (ES) 2019/1157 yra svarbus EEE ir turi būti įtrauktas į EEE susitarimą (šis procesas tebevyksta).

(119)  Reglamentu (ES) 2019/1157, kaip nurodyta jo 11 konstatuojamojoje dalyje, nereikalaujama, kad valstybės narės pradėtų naudoti tapatybės korteles, jei tai nenumatyta pagal nacionalinę teisę.

(120)  Vis dėlto 5 straipsnio 2 dalyje numatytos dvi nukrypti leidžiančios nuostatos. Tapatybės kortelės, kurios neatitinka ICAO dokumento Nr. 9303 2 dalyje nustatytų minimaliųjų saugumo standartų arba kuriose nėra veikiančios mašininio nuskaitymo zonos, nustoja galioti pasibaigus jų galiojimo laikotarpiui arba ne vėliau kaip 2026 m. rugpjūčio 3 d., nelygu, kuri data ankstesnė. Asmenų, kurie 2021 m. rugpjūčio 2 d. yra 70 metų amžiaus ir vyresni, tapatybės kortelės, atitinkančios ICAO dokumento Nr. 9303 2 dalyje išdėstytus minimaliuosius saugumo standartus ir kuriose yra veikianti mašininio nuskaitymo zona, nustoja galioti pasibaigus jų galiojimo laikotarpiui.

(121)  Visos ES valstybės narės, išskyrus Airiją, taip pat Norvegija, Islandija, Šveicarija ir Lichtenšteinas.

(122)  Komisijos rekomendacija, kuria nustatomas bendras „Praktinis sienos apsaugos pareigūnų vadovas (Šengeno vadovas)“, skirtas valstybių narių kompetentingoms institucijoms naudoti vykdant asmenų kontrolę pasienyje, ir pakeičiama Rekomendacija C(2019) 7131 final (C(2022) 7591 final), https://ec.europa.eu/transparency/documents-register/detail?ref=C(2022)7591&lang=lt.

(123)  Nors Direktyva 2004/38/EB netaikoma Šveicarijoje, pastaroji valstybė taip pat atleidžia nuo reikalavimo turėti vizą, kai turima valstybės narės išduota leidimo gyventi šalyje kortelė (išskyrus Bulgarijos, Airijos, Kipro ar Rumunijos išduotas korteles).

(124)  Leidimo gyventi šalyje kortelės išduodamos gavėjams pagal Direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį.

(125)  Sprendimas Ryanair Designated Activity Company, C-754/18, ECLI:EU:C:2020:478, 55 punktas.

(126)  Sprendimas Sean McCarthy ir kiti, C-202/13, ECLI:EU:C:2014:2450, 41 punktas.

(127)  Visos valstybės narės, išskyrus Bulgariją, Airiją, Kiprą ir Rumuniją.

(128)  Sprendimas Ryanair Designated Activity Company, C-754/18, ECLI:EU:C:2020:478, 41–47 punktai.

(129)  Šiuose pavyzdžiuose minimos valstybės narės, neprisijungusios prie Šengeno erdvės, – Bulgarija, Airija, Kipras ir Rumunija.

(130)   2002 m. birželio 13 d. Reglamentas (EB) Nr. 1030/2002, nustatantis vienodą leidimų apsigyventi trečiųjų šalių piliečiams formą (OL L 157, 2002 6 15, p. 1).

(131)   2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 77, 2016 3 23, p. 1), 6 straipsnis.

(132)   2018 m. lapkričio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1806, nustatantis trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (OL L 303, 2018 11 28, p. 39).

(133)  Sprendimas Komisija / Ispanija, C-503/03, ECLI:EU:C:2006:74, 42 punktas.

(134)  Belgija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Kroatija, Italija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Slovėnija, Slovakija, Suomija ir Švedija.

(135)  Komisijos įgyvendinimo sprendimo, kuriuo Komisijos sprendimas C(2010) 1620 final iš dalies keičiamas pakeičiant Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir išduotų vizų keitimo vadovą (Vizų kodekso I vadovas), C(2020) 395 final, priedas.

https://ec.europa.eu/home-affairs/system/files/2020-06/visa_code_handbook_consolidated_en.pdf

(136)  Sprendimas G. M. A, C-710/19, ECLI:EU:C:2020:1037, 28, 35 ir 36 punktai.

(137)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 89 punktas.

(138)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 100 punktas.

(139)  Sprendimas LN, C-46/12, ECLI:EU:C:2013:97.

(140)  Žr. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Daugiakalbystė –Europos turtas ir bendras rūpestis“, KOM(2008) 566 galutinis.

(141)  Pvz., Sprendimas Lawrie-Blum, 66/85, ECLI:EU:C:1986:284.

(142)  Sprendimas Kempf, 139/85, ECLI:EU:C:1986:223.

(143)  Sprendimas Collins, C-138/02, ECLI:EU:C:2004:172, 26 punktas; Sprendimas Trojani, C-456/02, ECLI:EU:C:2004:488, 15 punktas, arba Sprendimas LN, C-46/12, ECLI:EU:C:2013:97, 40–42 punktai.

(144)  Žr., pvz., Sprendimą Kempf, 139/85, ECLI:EU:C:1986:223; Sprendimą Bettray,, 344/87, ECLI:EU:C:1989:226; Sprendimą Rinner-Kühn, 171/88, ECLI:EU:C:1989:328; Sprendimą Birden, C-1/97, ECLI:EU:C:1998:568; Sprendimą Ruzius-Wilbrink, 102/88, ECLI:EU:C:1989:639.

(145)  Sprendimas Sotgiu, 152/73, ECLI:EU:C:1974:13; Sprendimas Steymann, 196/87, ECLI:EU:C:1988:475; Sprendimas Bettray, 344/87, ECLI:EU:C:1989:226 ir Sprendimas Nadin, C-151/04, ECLI:EU:C:2005:775.

(146)  Žr., pvz., Sprendimą Steymann, 196/87, ECLI:EU:C:1988:475; Sprendimą Bettray, 344/87, ECLI:EU:C:1989:226; Sprendimą Hostellerie Le Manoir, C-27/91, ECLI:EU:C:1991:441 ir Sprendimą Haralambidis, C-270/13, ECLI:EU:C:2014:2185.

(147)  Komisijos komunikatas Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Teisės ir pagrindiniai pokyčiai“, 2010 m. liepos 13 d., KOM(2010)373 galutinis, https://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:0373:FIN:LT:PDF

(148)  Sprendimas Jany, C-268/99, ECLI:EU:C:2001:616.

(149)  Sprendimas Saint Prix, C-507/12, ECLI:EU:C:2014:2007, 38 punktas; Sprendimas Dakneviciute, C-544/18, ECLI:EU:C:2019:761, 28 punktas.

(150)  Sprendimas Tarola, C-483/17, ECLI:EU:C:2019:309, 54 punktas.

(151)  Sprendimas Alimanovic, C-67/14, ECLI:EU:C:2015:597, 52 ir 56 punktai.

(152)  Sprendimas Alimanovic, C-67/14, ECLI:EU:C:2015:597, 58 punktas.

(153)  Žr., pvz., Sprendimą Gardella, C-233/12, ECLI:EU:C:2013:449.

(154)  Žr. Sprendimą Alevizos, C-392/05, ECLI:EU:C:2007:251.

(155)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 55 punktas, taip pat Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 63 punktas.

(156)  Sprendimas The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 78 punktas; taip par žr. 11.1 skirsnį Entitlement to equal access to social assistance: content and conditions.

(157)  Sprendimas Dano, C-333/13, ECLI:EU:C:2014:2358, 80 punktas, taip pat Sprendimas The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 79 punktas.

(158)  Sprendimas Dano, C-333/13, ECLI:EU:C:2014:2358, 76 punktas.

(159)  Sprendimas Brey, C-140/12, ECLI:EU:C:2013:565, 63 punktas.

(160)  Tačiau žr. Sprendimą Bajratari, C-93/18, ECLI:EU:C:2019:809, 42 punktą.

(161)  Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė, C-308/14, ECLI:EU:C:2016:436, 81 ir 82 punktai.

(162)  Sprendimas Komisija / Jungtinė Karalystė, C-308/14, ECLI:EU:C:2016:436, 83 ir 84 punktai.

(163)  Sprendimas Brey, C-140/12, ECLI:EU:C:2013:565, 70 punktas.

(164)  Sprendimas Brey, C-140/12, ECLI:EU:C:2013:565, 70 punktas, taip pat Sprendimas Bajratari, C-93/18, ECLI:EU:C:2019:809, 35 punktas.

(165)  Sprendimas Brey, C-140/12, ECLI:EU:C:2013:565, 71 punktas.

(166)  Sprendimas Grzelczyk, C-184/99, ECLI:EU:C:2001:458, 44 punktas.

(167)  Sprendimas Komisija / Italija, C-424/98, ECLI:EU:C:2000:287, 37 punktas.

(168)  Sprendimas Singh ir kiti, C-218/14, ECLI:EU:C:2015:476, 74 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika.

(169)  Sprendimas Bajratari, C-93/18, ECLI:EU:C:2019:809, 30 punktas; taip pat žr. Sprendimą C-218/14, Singh ir kiti, ECLI:EU:C:2015:476, 74 punktą; Sprendimą Rendón Marín, C-165/14, ECLI:EU:C:2016:675, 48 punktą, ir Sprendimą Alokpa, C-86/12, ECLI:EU:C:2013:645, 27 punktą.

(170)  Žr., pvz., Sprendimą Komisija prieš Belgiją, C-408/03, ECLI:EU:C:2006:192, 40 et seq. punktus; Sprendimą Singh ir kiti, C-218/14, ECLI:EU:C:2015:476; Sprendimą Zhu ir Chen, C-200/02, ECLI:EU:C:2004:639; Sprendimą Alokpa, C-86/12, ECLI:EU:C:2013:645 ir Sprendimą Rendón Marín, C-165/14, ECLI:EU:C:2016:675.

(171)  Sprendimas Bajratari, C-93/18, ECLI:EU:C:2019:809.

(172)  Tačiau dėl galimybės gauti socialinę paramą Teismas pripažino, kad vertinant naštą, galinčią susidaryti dėl socialinės paramos prašymo, atitinkamai valstybei narei gali nesusidaryti „ nepagrįsta našta “ „po to, kai pateiktas individualus prašymas “, tačiau tokia našta susidarytų „ sudėjus visus jai pateiktus individualius prašymus“ (žr. Sprendimą Alimanovic, C-67/14, ECLI:EU:C:2015:597, 62 punktą, taip pat Sprendimą García-Nieto, C-299/14, ECLI:EU:C:2016:114, 50 punktą).

(173)  Pagal Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

(174)  14 straipsnio 3 dalis ir 16 konstatuojamoji dalis.

(175)  Žr. 14 straipsnio 4 dalies b punktą, taip pat žr. Sprendimą Antonissen, C-292/89, ECLI:EU:C:1991:80, 22 punktą, Sprendimą Jobcenter Krefeld, C-181/19, ECLI:EU:C:2020:794, 69 punktą, ir Sprendimą G. M. A., C-710/19, ECLI:EU:C:2020:1037, 33 punktą.

(176)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 55 punktas, taip pat Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 63 punktas.

(177)  Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 67 punktas.

(178)  Sprendimas Baumbast, C-413/99, ECLI:EU:C:2002:493, 89–94 punktai.

(179)  Pensininkai, drausti privačiu draudimu pagal privalomojo draudimo sistemą (kaip yra patvirtinęs draudikas), taip pat atitinka šią sąlygą tais atvejais, kai toks piliečių ar tam tikrų piliečių grupių draudimas įeina į valstybės narės bendrąją sveikatos politiką.

(180)   2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004 4 30, p. 1) 17, 23, 24 ir 25 straipsniai.

(181)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 50 ir 51 punktai.

(182)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 58 punktas.

(183)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 59 punktas, taip pat Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 69 punktas.

(184)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 59 punktas.

(185)  Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 69 punktas.

(186)  Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 59 ir 60 punktai.

(187)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 55 punktas, ir Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 63 punktas.

(188)  Žr., pvz., Sprendimą Bajratari, C-93/18, ECLI:EU:C:2019:809, 30 ir 31 punktus, taip pat Sprendimą Rendón Marín, C-165/14, ECLI:EU:C:2016:675, 48 punktą.

(189)  Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 67 punktas.

(190)  Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 59 ir 60 punktai.

(191)  Panašios taisyklės taikomos ES piliečių tėvams, kurių teisė gyventi šalyje grindžiama Reglamento (ES) Nr. 492/2011 10 straipsniu ir susijusia Teismo praktika (išsamiau žr. Sprendimą Alarape, C-529/11, ECLI:EU:C:2013:290).

(192)  8 straipsnio 3 ir 5 dalys ir 14 konstatuojamoji dalis.

(193)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 69 punktas.

(194)  Sprendimas Huber, C-524/06, ECLI:EU:C:2008:724, 58 punktas.

(195)  Laisvo judėjimo teisė suteikta tiesiogiai Sutartimi ir nesiejama su jokių formalumų įvykdymu. Dėl gyvenamosios vietos dokumentų žr., pvz., Sprendimą Dias, C-325/09, ECLI:EU:C:2011:498, 48, 49 ir 54 punktus, ir Sprendimą Diallov, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 48 ir 49 punktus, C-456/12. Sprendimą O. ir B., C-456/12, ECLI:EU:C:2014:135, 60 punktą. Laisvo darbuotojų bei paslaugų judėjimo ir įsisteigimo laisvės kontekste žr. Sprendimą Royer, 48/75, ECLI:EU:C:1976:57.

(196)  Žr., pvz., Sprendimą Meints, C-57/96, ECLI:EU:C:1997:564, 44 ir 45 punktus.

(197)  Žr. 14 straipsnio 4 dalies b punktą, taip pat Sprendimą Antonissen, C-292/89, ECLI:EU:C:1991:80, 22 punktą, Sprendimą Jobcenter Krefeld, C-181/19, ECLI:EU:C:2020:794, 69 punktą, ir Sprendimą G. M. A., C-710/19, ECLI:EU:C:2020:1037, 33 punktą.

(198)  Sprendimas G. M. A., C-710/19, ECLI:EU:C:2020:1037, 51 punktas.

(199)  Sprendimas G. M. A., C-710/19, ECLI:EU:C:2020:1037, 42 punktas. Taip pat žr. Sprendimą Antonissen, C-292/89, ECLI:EU:C:1991:80, 21 punktą.

(200)  Sprendimas G. M. A., C-710/19, ECLI:EU:C:2020:1037, 46 punktas.

(201)  Sprendimas G. M. A., C-710/19, ECLI:EU:C:2020:1037, 35 ir 36 punktai. Taip pat žr. Direktyvos 2004/38/EB 9 konstatuojamąją dalį. Kita vertus, pagrįstas laikotarpis („protingas terminas“) pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai atitinkamas ES pilietis savo sprendimu įsiregistruoja priimančiojoje valstybėje narėje kaip darbo ieškantis asmuo.

(202)  Sprendimas G. M. A., C-710/19, ECLI:EU:C:2020:1037, 47 punktas.

(203)  10 straipsnio 2 dalis.

(204)  Žr. Sprendimą Metock ir kiti, C-127/08, ECLI:EU:C:2008:449, kuriame Teismas išaiškino, kad ES piliečio šeimos nariai ne ES piliečiai teisę lydėti ES pilietį į priimančiąją valstybę narę, joje prie jo prisijungti ir su juo gyventi turi nepriklausomai nuo to, ar anksčiau teisėtai gyveno kitoje valstybėje narėje, ir nepriklausomai nuo jų atvykimo į priimančiąją valstybę narę datos ar aplinkybių. Teismas taip pat pažymėjo, kad jie, kaip ES piliečio šeimos nariai, teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje turi nepriklausomai nuo to, ar jau buvo to ES piliečio šeimos nariai tuo metu, kai jis persikėlė į priimančiąją valstybę narę, ar tapo jo šeimos nariais tik po jo persikėlimo į ją. Taip pat žr. Sprendimą MRAX, C-459/99, ECLI:EU:C:2002:461.

(205)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 63 punktas.

(206)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 65 punktas.

(207)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 66 ir 67 punktai.

(208)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 36 punktas. Tačiau nacionalinės institucijos negali „automatiškai suinteresuotajam asmeniui išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortel[ės], kai praleidžiamas Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas šešių mėnesių terminas, nors nebuvo konstatuota, kad suinteresuotasis asmuo iš tiesų atitinka Sąjungos teisėje numatytas sąlygas gyventi priimančiojoje valstybėje narėje“ (Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 56 punktas).

(209)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 38 punktas.

(210)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 39 punktas.

(211)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 40 punktas.

(212)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 69 punktas.

(213)  Sprendimas MRAX, C-459/99, ECLI:EU:C:2002:461, 90 punktas.

(214)  Sprendimas Hadj Ahmed, C-45/12, ECLI:EU:C:2013:390, 37 punktas.

(215)  Sprendimas The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 83 punktas.

(216)  Sprendimas NA, C-115/15, ECLI:EU:C:2016:487, 45 punktas.

(217)  Sprendimas Ibrahim, C-310/08, ECLI:EU:C:2010:80, 56 punktas, taip pat Sprendimas Teixeira, C-480/08, ECLI:EU:C:2010:83, 68 punktas.

(218)  Sprendimas Ibrahim, C-310/08, ECLI:EU:C:2010:80, 57 punktas, ir Sprendimas Teixeira, C-480/08, ECLI:EU:C:2010:83, 68 punktas.

(219)  Žr. 15 konstatuojamąją dalį.

(220)  Sprendimas Belgijos valstybė, C-930/19, ECLI:EU:C:2021:657, 42 punktas.

(221)  Sprendimas Singh ir kiti, C-218/14, ECLI:EU:C:2015:476, 70 punktas.

(222)  Žr. Sprendimą Belgijos valstybė, C-930/19, ECLI:EU:C:2021:657, 43 ir 45 punktus, kuriuose išaiškinta, kad kai santuokos nutraukimo procesas pradėtas praėjus beveik trejiems metams nuo sutuoktinio ES piliečio išvykimo iš priimančiosios valstybės narės, tai nelaikytina pagrįstu laikotarpiu.

(223)  Sprendimas Pensionsversicherungsanstalt, C-32/19, ECLI:EU:C:2020:25.

(224)  Sprendimas Dias, C-325/09, ECLI:EU:C:2011:498, 57 punktas.

(225)  Sprendimas Wolzenburg, C-123/08, ECLI:EU:C:2009:616, 51 punktas.

(226)  Sprendimas Ziolkowski ir Szeja, sujungtos bylos C-424 ir 425/10, ECLI:EU:C:2011:866, 46 punktas.

(227)  Sprendimas Lassal, C-162/09, ECLI:EU:C:2010:592, 59 punktas.

(228)  Sprendimas Alarape ir Tijani, C-529/11, ECLI:EU:C:2013:290, 48 punktas.

(229)  Sprendimas Alarape ir Tijani, C-529/11, ECLI:EU:C:2013:290, 48 punktas, ir Sprendimas Ziolkowski ir Szeja, sujungtos bylos C-424 ir 425/10, ECLI:EU:C:2011:866, 47 punktas.

(230)  Sprendimas Ziolkowski ir Szeja, sujungtos bylos C-424/10 ir C-425/10, ECLI:EU:C:2011:866, 63 punktas, ir Sprendimas Czop ir Punakova, C-147/11 ir C-148/11, ECLI:EU:C:2012:538, 40 punktas.

(231)  Sprendimas Dias, C-325/09, ECLI:EU:C:2011:498, 55 punktas.

(232)  Sprendimas VI, C-247/20, ECLI:EU:C:2022:177, 59 ir 60 punktai.

(233)  Sprendimas Lassal, C-162/09, ECLI:EU:C:2010:592, 59 punktas.

(234)  Sprendimas Dias, C-325/09, ECLI:EU:C:2011:498, 57 punktas.

(235)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 77 punktas.

(236)  Skaičiuojama ne kalendorinių 12 mėnesių pagrindu. Taikomas Reglamento (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71, nustatančio terminams, datoms ir laikotarpiams taikytinas taisykles (OL L 124, 1971 6 8, p. 1), 3 straipsnis.

(237)  Sprendimas Dias, C-325/09, ECLI:EU:C:2011:498, 57 punktas.

(238)  Sprendimas Onuekwere, C-378/12, ECLI:EU:C:2014:13, 32 punktas.

(239)  Sprendimas ZK, C-432/20, ECLI:EU:C:2022:39, 47 punktas. Nors ši byla yra susijusi su trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusu pagal Direktyvą 2003/109/EB, Teismas sprendimo 43 punkte paaiškino, kad „[n]ors direktyvos 2003/109 ir 2004/38 skiriasi viena nuo kitos savo reguliavimo dalykais ir tikslais, vis dėlto, kaip savo išvados 40–43 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šių direktyvų nuostatos gali būti analizuojamos lyginant ir prireikus aiškinamos panašiai, o tai pagrįsta būtent Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto ir Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 4 dalies atveju, nes jie grindžiami ta pačia logika“.

(240)  Sprendimas ZK, C-432/20, ECLI:EU:C:2022:39, 46 punktas.

(241)  Sprendimas Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 69 punktas.

(242)  Sprendimas Reyes, C-423/12, ECLI:EU:C:2014:16, 31 ir 32 punktai.

(243)  Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-344/95, ECLI:EU:C:1997:81; MRAX, C-459/99, ECLI:EU:C:2002:461, ir Sprendimas Oulane, C-215/03, ECLI:EU:C:2005:95.

(244)  Sprendimas Bressol, C-73/08, ECLI:EU:C:2010:181, 40 punktas. Taip pat žr. Sprendimą Komisija / Austrija, C-75/11, ECLI:EU:C:2012:605, 49 punktą.

(245)  Sprendimas Komisija / Austrija, C-75/11, ECLI:EU:C:2012:605, 52 punktas.

(246)  Sprendimas The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 66 punktas.

(247)  Teisė į socialines lengvatas gali būti pagrįsta SESV 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniais, priklausomai nuo asmens statuso (darbuotojas, dirbantis savarankiškai, ekonomiškai neaktyvus, studentas) ir nuo kitų veiksnių. ES piliečiams, kurie yra darbuotojai, savarankiškai dirbantys asmenys, ekonomiškai neaktyvūs asmenys ar studentai, taikomas vienodas požiūris su priimančiosios valstybės narės piliečiais socialinių lengvatų atžvilgiu (tai yra bet kokios lengvatos, kuriomis palengvinamas ES piliečių judumas, pvz., muziejų lankymo bilietai su nuolaida priimančiojoje valstybėje narėje, lengvatinėmis sąlygomis suteikiamos hipotekos paskolos, nekilnojamojo turto įsigijimas priimančiojoje valstybėje narėje ir t. t.). Ekonomiškai neaktyvūs piliečiai ir studentai gali naudotis tokiomis lengvatomis tiek, kiek atitinkama lengvata nėra „socialinė parama“ (žr. 11.1 skirsnį Entitlement to equal access to social assistance: content and conditions) ar „parama studijoms“, teikiama stipendijos ar paskolos studentams forma (tačiau žr. Sprendimą Komisija / Austrija, C-75/11, ECLI:EU:C:2012:605, dėl išmokų, kurios nėra parama studijoms).

(248)  Sprendimas Familienkasse Niedersachsen-Bremen, C-411/20, ECLI:EU:C:2022:602, 34, 35, 47, 48, 53 ir 55 punktai.

(249)  Sprendimas Brey, C-140/12, ECLI:EU:C:2013:565, 61 punktas. Taip pat žr. Sprendimą The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 68 punktą, ir jame nurodytą Teismo praktiką.

(250)  Sprendimas Vatsouras ir Koupatantze, sujungtos bylos C-22/08 ir C-23/08, ECLI :EU:C:2009:344, 45 punktas.

(251)  Sprendimas Alimanovic, C-67/14, ECLI:EU:C:2015:597, 45 ir 46 punktai.

(252)  Sprendimas The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 69–71 punktai.

(253)   Dano, C-333/13, ECLI:EU:C:2014:2358, 69 punktas; Sprendimas Alimanovic, C-67/14, ECLI:EU:C:2015:597, 49 punktas, ir Sprendimas García-Nieto, C-299/14, ECLI:EU:C:2016:114, 38 punktas.

(254)  Sprendimas Alimanovic, C-67/14, ECLI:EU:C:2015:597, 53 ir 54 punktai.

(255)  Sprendimas García-Nieto, C-299/14, ECLI:EU:C:2016:114, 44 punktas. Taip pat žr. 11.2 skirsnį Relationship between Article 24 of Directive 2004/38/EC and Regulation (EU) No 492/2011.

(256)  Sprendimas García-Nieto, C-299/14, ECLI:EU:C:2016:114, 44–48 punktai.

(257)  Sprendimas The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 78 punktas.

(258)  Sprendimas The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 79 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika.

(259)  Sprendimas Alimanovic, C-67/14, ECLI:EU:C:2015:597, 57–62 punktai. Tai nedaro poveikio jokiai autonominei pagal Reglamentą (ES) Nr. 492/2011 atsirandančiai teisei, visų pirma, pagal jo 10 straipsnį, pagrindinių besimokančius vaikus prižiūrinčių asmenų teisėms.

(260)  Sprendimas The Department for Communities in Northern Ireland, C-709/20, ECLI:EU:C:2021:602, 93 punktas.

(261)  Sprendimas Komisija / Italija, 63/86, ECLI:EU:C:1988:9.

(262)  Visų pirma, kalbant apie pagrindinius besimokančius vaikus prižiūrinčius asmenis, teises pagal Reglamento (ES) Nr. 492/2011 10 straipsnį.

(263)  Sprendimas Jobcenter Krefeld, C-181/19, ECLI:EU:C:2020:794, 64 ir 69 punktai.

(264)  Sprendimas Depesme ir kiti, sujungtos bylos C-401/15 – C-403/15, ECLI:EU:C:2016:955, 51 punktas.

(265)  Sprendimas Cristini, 32/75, ECLI:EU:C:1975:120. Teismas 13 punkte nurodė vienodą požiūrį į ES darbuotojų šeimos narius, apimantį visas socialines ir mokesčių lengvatas, susietas ar nesusietas su darbo sutartimi. „Socialines lengvatas“ Teismas apibrėžė kaip lengvatas, kurios (susietos ar nesusietos su darbo sutartimi) paprastai suteikiamos darbuotojams valstybėje visų pirma dėl jų, kaip darbuotojų, objektyvaus statuso arba vien dėl to, kad jie gyvena tos valstybės teritorijoje, taigi taikytinos ir darbuotojams, kurie yra kitų valstybių narių piliečiai, siekiant palengvinti jų judumą (Sprendimas Even, 207/78, ECLI:EU:C:1979:144, 22 punktas).

(266)  Sprendimas Matteucci, 235/87, ECLI:EU:C:1988:460.

(267)  Sprendimas Cristini, 32/75, ECLI:EU:C:1975:120.

(268)  Sprendimas Castelli, 261/83, ECLI:EU:C:1984:280, 11 punktas, ir Sprendimas Caisse pour l'avenir des enfants, C-802/18, ECLI:EU:C:2020:269, 45 punktas. Daugiau socialinių ir mokesčių lengvatų pavyzdžių žr. Sprendime Ioannidis, C-258/04, ECLI:EU:C:2005:559, Sprendime UB, C-447/18, ECLI:EU:C:2019:1098, arba Sprendime Komisija / Austrija, C-328/20, ECLI:EU:C:2022:468.

(269)  Sprendimas Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 35 punktas.

(270)   2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004 4 30, p. 1).

(271)   2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009 10 30, p. 1).

(272)  Žr., pvz., Sprendimas Brey, C-140/12, ECLI:EU:C:2013:565, 39 punktas, Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 45 punktas.

(273)  Tačiau Reglamente (EB) Nr. 883/2004 numatyta šio bendrojo principo išimčių.

(274)  Šis sąrašas nėra baigtinis. Žr. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 11 straipsnį ir praktinį vadovą dėl ES, EEE ir Šveicarijoje taikytinų teisės aktų (Europos Komisija, Užimtumo ir socialinių reikalų GD, 2014 m., https://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=868&langId=en).

(275)  Žr. https://ec.europa.eu/social/BlobServlet?docId=11366&langId=en%20

(276)  Žr. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 70 straipsnį ir X priedą.

(277)   Dano, C-333/13, ECLI:EU:C:2014:2358, 63 punktas; Sprendimas Alimanovic, C-67/14, ECLI:EU:C:2015:597, 44 punktas, ir Sprendimas García-Nieto, C-299/14, ECLI:EU:C:2016:114, 51 ir 52 punktai.

(278)  Reglamento (EB) Nr. 883/2004 X priede pateiktas specialių neįmokinių išmokų pinigais sąrašas.

(279)  Sprendimas C-243/19, Veselības ministrija, ECLI:EU:C:2020:872, 82–84 punktai.

(280)  Taip pat pažymėtina, kad Teismas nusprendė, jog SESV 45 straipsnis ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 7 straipsnis užkerta kelią tokioms priimančiosios valstybės narės teisės aktų nuostatoms, pagal kurias kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytos ir įregistruotos partnerystės vienas iš partnerių, po kito partnerio mirties siekiantis gauti maitintojo netekimo pensiją dėl to, kad kitas partneris iki mirties vykdė profesinę veiklą priimančiojoje valstybėje narėje, privalėtų atitikti sąlygą, kad ta partnerystė būtų prieš tai įregistruota priimančiosios valstybės narės registre (Sprendimas Caisse nationale d’assurance pension, C-731/21, ECLI:EU:C:2022:969).

(281)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 38 punktas.

(282)  Tačiau Reglamente (EB) Nr. 883/2004 numatyta šio bendrojo principo išimčių.

(283)  Reglamento (EB) Nr. 883/2004 17 straipsnis.

(284)  Žr. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 19 straipsnį.

(285)  Žr. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 23, 24 ir 25 straipsnius.

(286)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 46 punktas.

(287)  Sprendimas A, C-535/19, ECLI:EU:C:2021:595, 58 ir 59 punktai.

(288)  https://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=559&langId=lt

(289)   2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (OL L 88, 2011 4 4, p. 1).

(290)  Reglamento (ES) 2019/1157 7 straipsnio 2 dalis.

(291)  Reglamento (ES) 2019/1157 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ES piliečių šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, leidimo gyventi šalyje kortelės, neatitinkančios 7 straipsnio reikalavimų, nustos galioti pasibaigus jų galiojimo laikotarpiui arba ne vėliau kaip 2026 m. rugpjūčio 3 d., nelygu, kuri data ankstesnė. 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta nuo 8 straipsnio 1 dalies nukrypti leidžianti nuostata, taikoma leidimo gyventi šalyje kortelėms, kurios neatitinka ICAO dokumento Nr. 9303 2 dalyje nustatytų minimaliųjų saugumo standartų arba kuriose nėra veikiančios mašininio nuskaitymo zonos, atitinkančios ICAO dokumento Nr. 9303 3 dalį. Pastarosios kortelės nustos galioti pasibaigus jų galiojimo laikotarpiui arba ne vėliau kaip 2023 m. rugpjūčio 3 d., nelygu, kuri data ankstesnė.

(292)  Visos valstybės narės, išskyrus Bulgariją, Airiją, Kiprą ir Rumuniją.

(293)  Laisvo darbuotojų bei paslaugų judėjimo ir įsisteigimo laisvės kontekste žr. Sprendimą Royer, 48/75, ECLI:EU:C:1976:57.

(294)  Taip pat žr. Direktyvos 2004/38/EB 11 konstatuojamąją dalį.

(295)  Sprendimas Ryanair Designated Activity Company, C-754/18, ECLI:EU:C:2020:478, 52 ir 53 punktai. Taip pat žr. Dias, C-325/09, ECLI:EU:C:2011:498, 48 punktą; Sprendimą McCarthy ir kiti, C-202/13, ECLI:EU:C:2014:2450, 49 punktą, ir Sprendimą Diallo, C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 48 punktą.

(296)  Sprendimas Ryanair Designated Activity Company, C-754/18, ECLI:EU:C:2020:478, 54 punktas ir sprendimo rezoliucinė dalis.

(297)  Sprendimas Dias, C-325/09, ECLI:EU:C:2011:498, 48–55 punktai.

(298)  Šeimos narių ne ES piliečių galimybė (jei ji nėra aiškiai paneigta) turėti kelis skirtingus gyventojo statusus atsirado kartu aiškinant įvairius ES teisės aktus dėl teisėtos migracijos ir laisvo judėjimo.

(299)  Žr. 2021 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2021/1883 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą sąlygų, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2009/50/EB (OL L 382, 2021 10 28, p. 1), 18 konstatuojamąją dalį ir 2 straipsnio 1 dalį.

(300)  Žr. 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004 1 23, p. 44) 3 straipsnį.

(301)  COM(1999)372 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=celex%3A51999DC0372. 1999 m. Komunikato (3 skirsnio) turinys apskritai tebėra aktualus, nepaisant to, kad jame daromos nuorodos į Direktyvą 64/221/EEB (1964 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 64/221/EEB dėl užsienio piliečių judėjimui ir gyvenimui skirtų specialių priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar jos sveikatos sumetimais, derinimo (OL 56, 1964 4 4, p. 850)), panaikintą Direktyva 2004/38/EB.

(302)  Sprendimas Kempf, 139/85, ECLI:EU:C:1986:223, 13 punktas, ir Sprendimas Jipa, C-33/07, ECLI:EU:C:2008:396, 23 punktas.

(303)  Sprendimas Komisija / Belgija, 321/87, ECLI:EU:C:1989:176, 10 punktas.

(304)  Sprendimas Rutili, 36/75, ECLI:EU:C:1975:137, 8–21 punktai, ir Sprendimas Bouchereau, 30/77, ECLI:EU:C:1977:172, 6–24 punktai.

(305)  Sprendimas Rutili, 36/75, ECLI:EU:C:1975:137, 27 punktas, Sprendimas Bouchereau, 30/77, ECLI:EU:C:1977:172, 33 punktas, Sprendimas Jipa, C-33/07, ECLI:EU:C:2008:396, 23 punktas, ir Sprendimas K ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir C-366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 40 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika.

(306)  Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į Sprendimo Tsakouridis, C-145/09, ECLI:EU:C:2010:708, 50 punktą (žr. 13.1.3 skirsnį Proportionality assessment).

(307)  Sprendimas Albore, C-423/98, ECLI:EU:C:2000:401, 18 ir paskesni punktai, taip pat Sprendimas Kreil, C-285/98, ECLI:EU:C:2000:2, 15 punktas.

(308)  Reikėtų atkreipti dėmesį į Sprendimo Tsakouridis, C-145/09, ECLI:EU:C:2010:708, 43–47 punktus.

(309)  Sprendimas Adoui ir Cornuaille, 115/81 ir 116/81, ECLI:EU:C:1982:183, 5–9 punktai, ir Sprendimas Jany, C-268/99, ECLI:EU:C:2001:616, 61 punktas.

(310)  Sprendimas Royer, 48/75, ECLI:EU:C:1976:57, 51 punktas.

(311)  Sprendimas Gaydarov, C-430/10, ECLI:EU:C:2011:749, ir Sprendimas Aladzhov, C-434/10, ECLI:EU:C:2011:750.

(312)  Turi būti atitiktis visiems šiems kriterijams.

(313)  Sprendimas Jipa, C-33/07, ECLI:EU:C:2008:396, 25 punktas, ir Sprendimas Komisija / Ispanija, C-503/03, ECLI:EU:C:2006:74, 62 punktas.

(314)  Sprendimas Jipa, C-33/07, ECLI:EU:C:2008:396, 25 punktas.

(315)  Sprendimas K. ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir C-366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 51–54 punktai.

(316)  Sprendimas Bonsignore, 67/74, ECLI:EU:C:1975:34, 5–7 punktai.

(317)  Bendra prevencija specifinėmis aplinkybėmis, kaip antai sporto renginių metu, aptariama 1999 m. Komunikate (žr. 3.3 skirsnį).

(318)  Sprendimas Calfa, C-348/96, ECLI:EU:C:1999:6, 17–27 punktai, ir Sprendimas Bonsignore, 67/74, ECLI:EU:C:1975:34, 5–7 punktai.

(319)   „Automatinės“ sąsajos tuo atžvilgiu kai kada yra nustatytos tokiais atvejais, kai asmuo padaro sunkų nusikaltimą ir gauna tam tikro minimalaus dydžio bausmę (žr. Sprendimą Donatella Calfa, C-348/96).

(320)  Žr. 1999 m. Komunikato 3.3.2 skirsnį.

(321)  Sprendimas Komisija / Belgija, C-408/03, ECLI:EU:C:2006:192, 68–72 punktai.

(322)  Sprendimas Orfanopoulos ir Oliveri, sujungtos bylos C-482/01 ir 493/01, ECLI:EU:C:2004:262, 82 ir 100 punktai, ir Sprendimas Komisija / Nyderlandai, C-50/06, ECLI:EU:C:2007:325, 42–45 punktai.

(323)  Recidyvo pavojus gali būti laikomas didesniu, pavyzdžiui, priklausomybės nuo narkotikų atveju, jeigu yra rizika, kad, siekiant gauti lėšų tai priklausomybei patenkinti, bus įvykdyta daugiau nusikalstamų veikų (Generalinės advokatės C. Stix-Hackl išvada sujungtose bylose Orfanopoulos ir Oliveri, C-482/01 ir C-493/01, ECLI:EU:C:2003:455).

(324)  Sprendimas Bouchereau, 30/77, ECLI:EU:C:1977:172, 25–30 punktai.

(325)  Sprendimas K. ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir C-366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 56 punktas.

(326)  Sprendimas K. ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir C-366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 56 punktas.

(327)  Sprendimas K. ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir C-366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 60 punktas.

(328)  Sprendimas Orfanopoulos ir Oliveri, sujungtos bylos C-482/01 ir C-493/01, ECLI:EU:C:2004:262, 82 punktas.

(329)  Sprendimas E, C-193/16, ECLI:EU:C:2017:542, 23–27 punktai.

(330)  Sprendimas Van Duyn, 41/74, ECLI:EU:C:1974:133, 17 ir paskesni punktai.

(331)  Sprendimas Van Duyn, 41/74, ECLI:EU:C:1974:133, 17 ir paskesni punktai.

(332)  Sprendimas Polat, C-349/06, ECLI:EU:C:2007:581, 35 punktas.

(333)  Sprendimas Aladzhov, C-434/10, ECLI:EU:C:2011:750, 43 punktas, ir Sprendimas Byankov, C-249/11, ECLI:EU:C:2012:608, 37–42 punktai.

(334)  Sprendimas .K ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir C-366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 43–47 punktai.

(335)  Sprendimas Gaydarov, C-430/10, ECLI:EU:C:2011:749, 40 punktas, ir Sprendimas K. ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir C-366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 61 punktas.

(336)  Sprendimas Aladzhov, C-434/10, ECLI:EU:C:2011:750, 47 punktas, ir Sprendimas Byankov, C-249/11, ECLI:EU:C:2012:608, 44–47 punktai.

(337)  Žr. visų pirma Sprendimą K. ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir 366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 67 punktą. Taip pat žr. Sprendimą Tsakouridis, C-145/09, ECLI:EU:C:2010:708, 50 punktą.

(338)  Sprendimas Tsakouridis, C-145/09, ECLI:EU:C:2010:708, 50 punktas.

(339)  Sprendimas K. ir H. F., sujungtos bylos C-331/16 ir 366/16, ECLI:EU:C:2018:296, 63 punktas, ir Sprendimas Tsakouridis, C-145/09, ECLI:EU:C:2010:708, 52 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika.

(340)  Dėl pagrindinių teisių žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų praktiką: 1988 m. birželio 21 d. Sprendimą Berrehab prieš Nyderlandus pagal peticiją Nr. 10730/84; 1991 m. vasario 18 d. Sprendimą Moustaquim prieš Prancūziją pagal peticiją Nr. 12313/86; 1992 m. kovo 26 d. Sprendimą Beldjoudi v. France pagal peticiją Nr. 12083/86; 1997 m. spalio 21 d. Sprendimą Boujlifa prieš Prancūziją pagal peticiją Nr. 25404/94; 1997 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą El Boujaïdi prieš Prancūziją pagal peticiją Nr. 25613/94 ir 1988 m. vasario 19 d. Sprendimą Dalia prieš Prancūziją pagal peticiją Nr. 26102/95.

(341)  Sprendimas M. A., C-112/20, ECLI:EU:C:2021:197, 36 punktas.

(342)  Sprendimas Tsakouridis, C-145/09, ECLI:EU:C:2010:708, 56 punktas.

(343)  Sprendimas Tsakouridis, C-145/09, ECLI:EU:C:2010:708.

(344)  Sprendimas Onuekwere, C-378/12, ECLI:EU:C:2014:13, 27 ir 32 punktai.

(345)  Sprendimas I, C-348/09, ECLI:EU:C:2012:300, 33 punktas.

(346)  Sprendimas M. G., C-400/12, ECLI:EU:C:2014:9, 27 ir 24 punktai, ir Sprendimas B ir Vomero, sujungtos bylos C-316/16 ir C-424/16, ECLI:EU:C:2018:256, 65 ir 66 punktai.

(347)  Sprendimas B ir Vomero, sujungtos bylos C-316/16 ir C-424/16, ECLI:EU:C:2018:256, 49 punktas.

(348)  Sprendimas B ir Vomero, sujungtos bylos C-316/16 ir C-424/16, ECLI:EU:C:2018:256, 70 punktas.

(349)  Sprendimas B ir Vomero, sujungtos bylos C-316/16 ir C-424/16, ECLI:EU:C:2018:256, 70 punktas. Dar žr. 72–75 punktus, kuriuose yra daugiau informacijos apie veiksnius, kuriais reikėtų remtis atliekant tą vertinimą.

(350)  Sprendimas Tsakouridis, C-145/09, ECLI:EU:C:2010:708, 32 ir 33 punktai.

(351)   2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008 12 24, p. 98).

(352)  Sprendimas Ordre des barreaux francophones and germanophone ir kiti, C-718/19, ECLI:EU:C:2021:505, 44, 47–51, 57, 60 ir 73 punktai.

(353)  Sprendimas Ordre des barreaux francophones and germanophone ir kiti, C-718/19, ECLI:EU:C:2021:505, 64–73 punktai.

(354)  https://www.who.int/health-topics/international-health-regulations

(355)  https://www.who.int/news/item/30-01-2020-statement-on-the-second-meeting-of-the-international-health-regulations-(2005)-emergency-committee-regarding-the-outbreak-of-novel-coronavirus-(2019-ncov)

(356)   2022 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2022/2371 dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 1082/2013/ES, 23 straipsnis (OL L 314, 2022 12 6, p. 26).

(357)  Žr., pvz., Sienų valdymo priemonių, skirtų sveikatai apsaugoti ir prekių bei pagrindinių paslaugų prieinamumui užtikrinti, gairių (OL C 86I, 2020 3 16, p. 1) 21 punktą ir 2020 m. spalio 13 d. Tarybos rekomendacijos (ES) 2020/1475 dėl suderinto požiūrio į laisvo judėjimo apribojimą reaguojant į COVID-19 pandemiją (OL L 337, 2020 10 14, p. 3) 5 punktą.

(358)  Žr., pvz., generalinio advokato N. Emiliou išvadą byloje NORDIC INFO, C-128/22, ECLI:EU:C:2023:645.

(359)  Taip pat žr. 2021 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2021/953 dėl sąveikiųjų COVID-19 skiepijimo, tyrimo ir persirgimo pažymėjimų (ES skaitmeninio COVID pažymėjimo) išdavimo, tikrinimo ir pripažinimo sistemos, kuria siekiama sudaryti palankesnes sąlygas asmenims laisvai judėti COVID-19 pandemijos metu (OL L 211, 2021 6 15, p. 1), 11 straipsnį.

(360)  Pavyzdžiui, Reglamento (ES) 2021/953 taikymo sritis ir trukmė apsiriboja vien COVID-19 pandemija.

(361)  Reglamento (ES) 2021/953 6 konstatuojamoji dalis. Dar žr. Sprendimą De Cuyper, C-406/04, ECLI:EU:C:2006:491, 42 punktą.

(362)  Žr., pvz., Komisijos komunikatą „Darbuotojų naudojimosi laisvo judėjimo teise COVID-19 protrūkio metu gairės“ (OL C 102I, 2020 3 30, p. 12).

(363)  Žr., pvz., Tarybos rekomendacijos (ES) 2020/1475 19 ir 19b punktus.

(364)  Žr., pvz., Sprendimą De Cuyper, C-406/04, ECLI:EU:C:2006:491, 44 punktą.

(365)  Žr. Tarybos rekomendacijos (ES) 2020/1475 17 punktą ir 2022 m. sausio 25 d. Tarybos rekomendacijos (ES) 2022/107 dėl suderinto požiūrio, kuriuo siekiama sudaryti palankesnes sąlygas saugiai ir laisvai judėti COVID-19 pandemijos metu, kuria pakeičiama Rekomendacija (ES) 2020/1475 (OL L 18, 2022 1 27, p. 110), 11 punktą. Pagal Reglamentą (ES) 2021/953, kai valstybės narės reikalavo pateikti testo neigiamo rezultato, paskiepijimo ar pasveikimo įrodymą, jos privalėjo tokiomis pačiomis sąlygomis priimti ir pažymėjimus pagal tą reglamentą.

(366)  Žr. Tarybos rekomendacijos (ES) 2022/107 2 punktą.

(367)  Pavyzdžiui, Reglamentas (ES) 2021/953 ir pagal jį priimti teisės aktai.

(368)  Pavyzdžiui, Tarybos rekomendacija (ES) 2020/1475 ir Tarybos rekomendacija (ES) 2022/107.

(369)  Sprendimas Chenchooliah, C-94/18, ECLI:EU:C:2019:693, 73 punktas.

(370)  Sprendimas Chenchooliah, C-94/18, ECLI:EU:C:2019:693, 74 punktas, ir Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 66 punktas.

(371)  Sprendimas Chenchooliah, C-94/18, ECLI:EU:C:2019:693, 86–88 punktai, ir Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 67 ir 68 punktai.

(372)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 81 punktas.

(373)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 81 punktas.

(374)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 90–93 punktai.

(375)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 94 punktas.

(376)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 95 punktas.

(377)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 102 ir 103 punktai.

(378)  Sprendimas ZZ, C-300/11, ECLI:EU:C:2013:363, 50 punktas.

(379)  Žr. Sprendimo Chenchooliah, C-94/18, ECLI:EU:C:2019:693, 80–89 punktus, kuriuose išaiškinta, kokios nuostatos gali būti svarbios tuo atveju, kai išsiunčiamas asmuo, netekęs išvestinės teisės gyventi šalyje.

(380)  Sprendimas Rutili, 36/75, ECLI:EU:C:1975:137, 37–39 punktai.

(381)  Tačiau žr. Sprendimo ZZ, C-300/11, ECLI:EU:C:2013:363, 49 punktą, kuriame Teismas nusprendė, jog „[t]ai, kad Direktyvos 2004/38 30 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms leidžiama apriboti atitinkamiems asmenims teikiamą informaciją dėl valstybės saugumo priežasčių, yra išimtis“. Teismas taip pat konstatavo, kad ši nuostata, kaip nukrypti leidžianti nuostata, turi būti aiškinama siaurai, tačiau taip, kad būtų išlaikytas jos veiksmingumas. Teismas pateikė išaiškinimą, kiek pagal Direktyvos 2004/38/EB 30 straipsnio 2 dalį ir 31 straipsnį leidžiama, kad pagal Direktyvos 27 straipsnį priimto sprendimo motyvai būtų atskleisti nevisiškai tiksliai ir išsamiai. Teismas nusprendė (69 punktas), kad Direktyvos 2004/38/EB 30 straipsnio 2 dalimi ir 31 straipsniu, atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, reikalaujama, „kad kompetentingas nacionalinis teismas užtikrintų, kad kompetentinga nacionalinė valdžios institucija atitinkamam asmeniui neatskleistų tikslios ir išsamios informacijos apie motyvus, kuriais grindžiamas pagal šios direktyvos 27 straipsnį priimtas sprendimas, ir susijusius įrodymus tik tiek, kiek yra būtina, ir kad šiam asmeniui visais atvejais būtų pranešta apie šių motyvų esmę taip, kad būtų tinkamai užtikrintas reikiamas įrodymų konfidencialumas“.

(382)  Sprendimas Chenchooliah, C-94/18, ECLI:EU:C:2019:693, 85 punktas. Dar žr. Sprendimą Banger, C-89/17, ECLI:EU:C:2018:570, 48 punktą, ir Sprendimą Gaydarov, C-430/10, ECLI:EU:C:2011:749, 41 punktą.

(383)  Sprendimas Diallo,C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 69 punktas.

(384)  Sprendimas Diallo,C-246/17, ECLI:EU:C:2018:499, 68 punktas.

(385)  Sprendimas Petrea, C-184/16, ECLI:EU:C:2017:684, 72 punktas.

(386)  Generalinės advokatės C. Stix-Hackl išvada byloje Komisija prieš Vokietiją, C-441/02, ECLI:EU:C:2005:337.

(387)  Sąvokos „draudimas sugrįžti“ reikšmė yra tokia pati kaip „išsiuntimo iš šalies nurodymų“ (angl. exclusion orders) pagal Direktyvos 2004/38/EB 32 straipsnį.

(388)  Sprendimas Calfa, C-348/96, ECLI:EU:C:1999:6, 27 ir 28 punktai.

(389)  Direktyvos 2004/38/EB 32 straipsnio 1 dalis, taip pat Sprendimas Adoui ir Cornuaille, sujungtos bylos 115/81 ir 116/81, ECLI:EU:C:1982:183, 12 punktas.

(390)  Sprendimas Chenchooliah, C-94/18, ECLI:EU:C:2019:693, 89 punktas, ir Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-719/19, ECLI:EU:C:2021:506, 67 ir 68 punktai.

(391)  Sprendimas Van Binsbergen, 33/74, ECLI:EU:C:1974:131 13 punktas, Sprendimas Singh, C-370/90, ECLI:EU:C:1992:296, 24 punktas, ir Sprendimas Centros, C-212/97, ECLI:EU:C:1999:126, 24 ir 25 punktai.

(392)  Sprendimas Metock, C-127/08, ECLI:EU:C:2008:449, 74 ir 75 punktai.

(393)  Sprendimas Singh, C-370/90, ECLI:EU:C:1992:296; Sprendimas Eind, C-291/05, ECLI:EU:C:2007:771 ir Sprendimas Carpenter, C-60/00, ECLI:EU:C:2002:434.

(394)  Sprendimas Centros, C-212/97, ECLI:EU:C:1999:126, 27 punktas, ir Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-147/03, ECLI:EU:C:2005:427, 67 ir 68 punktai.

(395)  Sprendimas Akrich, C-109/01, ECLI:EU:C:2003:491, 55 punktas, ir Sprendimas Jia, C-1/05, ECLI:EU:C:2007:1, 31 punktas.

(396)  Žr. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą SWD(2014) 284 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:52014SC0284%20&from=IT, ir Komunikatą COM(2014) 604 final, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52014DC0604&rid=1.

(397)  Sprendimas Kol, C-285/95, ECLI:EU:C:1997:280, 29 punktas, ir Sprendimas Gloszczuk, C-63/99, ECLI:EU:C:2001:488, 75 punktas.

(398)  Sprendimas Emsland-Stärke, C-110/99, ECLI:EU:C:2000:695, 52 ir paskesni punktai, ir Sprendimas Centros, C-212/97, ECLI:EU:C:1999:126, 25 punktas.

(399)  Šis draudimas apima ne tik visų migrantų tikrinimus, bet ir visų migrantų grupių (pvz., tam tikros etninės grupės atstovų) tikrinimus.

(400)  Žr. 28 konstatuojamąją dalį.

(401)  Sprendimas Sean McCarthy ir kiti, C-202/13, ECLI:EU:C:2014:2450, 52–58 punktai.

(402)   2018 m. spalio 2 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2018/1724, kuriuo sukuriami bendrieji skaitmeniniai vartai, skirti suteikti prieigą prie informacijos, procedūrų ir pagalbos bei problemų sprendimo paslaugų, ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 (OL L 295, 2018 11 21, p. 1–38).

(403)  https://europa.eu/youreurope/

(404)  https://ec.europa.eu/solvit/index_lt.htm

(405)  Žr., pvz., Sprendimą Singh, C-370/90, ECLI:EU:C:1992:296; Sprendimą D'Hoop, C-224/98, ECLI:EU:C:2002:432; Sprendimą Akrich, C-109/01, ECLI:EU:C:2003:491; Sprendimą Eind, C-291/05, ECLI:EU:C:2007:771; Sprendimą O. & B, C-456/12, ECLI:EU:C:2014:135; Sprendimą Banger, C-89/17, ECLI:EU:C:2018:570; Sprendimą Deha Altiner ir Ravn, C-230/17, ECLI:EU:C:2018:497 arba Sprendimą Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385.

(406)  Sprendimas Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 25 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika.

(407)  Sprendimas O. ir B, C-456/12, ECLI:EU:C:2014:135, 59 punktas.

(408)  Sprendimas O. ir B, C-456/12, ECLI:EU:C:2014:135, 53 punktas.

(409)  Sprendimas O. ir B, C-456/12, ECLI:EU:C:2014:135, 60 punktas.

(410)  Sprendimas O. ir B, C-456/12, ECLI:EU:C:2014:135, 56 punktas.

(411)  Sprendimas Deha Altiner ir Ravn, C-230/17, ECLI:EU:C:2018:497, 31–35 punktai.

(412)  Sprendimas Banger, C-89/17, ECLI:EU:C:2018:570.

(413)  Sprendimas Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 51 punktas.

(414)  Sprendimas Coman, C-673/16, ECLI:EU:C:2018:385, 45 punktas.

(415)  Sprendimas McCarthy, C-202/13, ECLI:EU:C:2014:2450, 54 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika.

(416)  Sprendimas Akrich, C-109/01, ECLI:EU:C:2003:491, 57 punktas.

(417)  Sprendimas Akrich, C-109/01, ECLI:EU:C:2003:491, 55 ir 56 punktai; Sprendimas Payir ir kiti, C-294/06, ECLI:EU:C:2008:36, 46 punktas; Sprendimas, Levin, 53/81, ECLI:EU:C:1982:105, 21 punktas; generalinio advokato L. A. Geelhoed išvada byloje Bidar, C-209/03, ECLI:EU:C:2004:715, 19 punktas; Sprendimas L.N., C-46/12, ECLI:EU:C:2013:97, 46 ir 47 punktai; Sprendimas Centros, C-212/97, ECLI:EU:C:1999:126, 27 punktas.

(418)  Sprendimas Akrich, C-109/01, ECLI:EU:C:2003:491, 55 ir 56 punktai.

(419)  Žr., pvz., Sprendimą Dereci ir kiti, C-256/11, ECLI:EU:C:2011:734, 54 punktą.

(420)  Žr. Sprendimą Dereci ir kiti, C-256/11, ECLI:EU:C:2011:734, 56 punktą.

(421)  Sprendimas Grzelczyk, C-184/99, ECLI:EU:C:2001:458, 31 punktas; Sprendimas Baumbast ir R, C-413/99, ECLI:EU:C:2002:493, 82 punktas.

(422)  Sprendimas Ruiz Zambrano, C-34/09, ECLI:EU:C:2011:124.

(423)  Sprendimas Ruiz Zambrano, C-34/09, ECLI:EU:C:2011:124, 44 punktas.

(424)  Sprendimas Ruiz Zambrano, C-34/09, ECLI:EU:C:2011:124, 42 punktas.

(425)  Visos valstybės narės, išskyrus Bulgariją, Airiją, Kiprą ir Rumuniją.

(426)  Sprendimas Ruiz Zambrano, C-34/09, ECLI:EU:C:2011:124, 44 punktas.

(427)  Sprendimas Dereci ir kiti, C-256/11, ECLI:EU:C:2011:734, 65–67 punktai, Sprendimas O ir kiti, sujungtos bylos C-356/11 ir C-357/11, ECLI:EU:C:2012:776, 56 punktas, ir Sprendimas Chavez-Vilchez, C-133/15, ECLI:EU:C:2017:354, 69 punktas.

(428)  Sprendimas K. A., C-82/16, ECLI:EU:C:2018:308, 56 ir 57 punktai.

(429)  Sprendimas Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real, C-836/18, ECLI:EU:C:2020:119, 48–53 punktai.

(430)  Žr., pvz., Sprendimą Dereci ir kiti, C-256/11, ECLI:EU:C:2011:734, 68 punktą, ir Sprendimą O ir kiti, sujungtos bylos C-356/11 ir C-357/11, ECLI:EU:C:2012:776, 52 punktą.

(431)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-459/20, EU:C:2023:499, 33–38 punktai.

(432)  Sprendimas Rendón Marín, C-165/14, ECLI:EU:C:2016:675, 84 punktas; Sprendimas K.A., C-82/16, ECLI:EU:C:2018:308, 92 punktas.

(433)  Sprendimas Dereci ir kiti,C-256/11, ECLI:EU:C:2011:734, 65 ir 67 punktai, Sprendimas O ir kiti, sujungtos bylos C-356/11 ir C---357/11, ECLI:EU:C:2012:776, 56 punktas, ir Sprendimas Chavez-Vilchez, C-133/15, ECLI:EU:C:2017:354, 69 punktas.

(434)  Sprendimas K.A., C-82/16, ECLI:EU:C:2018:308, 76 punktas.

(435)  Sprendimas O ir kiti, sujungtos bylos C-356/11 ir C-357/11, ECLI:EU:C:2012:776, 55 ir 56 punktai.

(436)  Sprendimas K. A., C-82/16, ECLI:EU:C:2018:308, 76 punktas.

(437)  Sprendimas, C-459/20, Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, EU:C:2023:499, 60 punktas.

(438)  Sprendimas Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real, C-836/18, ECLI:EU:C:2020:119, 61 punktas.

(439)  Sprendimas K. A., C-82/16, ECLI:EU:C:2018:308, 76 punktas.

(440)  Sprendimas Subdelegación del Gobierno en Toledo, sujungtos bylos C-451/19 ir C-532/19, ECLI:EU:C:2022:354, 67 punktas.

(441)  Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-459/20, EU:C:2023:499, 39–45 punktai.

(442)  Sprendimas K.A, C-82/16, ECLI:EU:C:2018:308, 72 ir 73 punktai, ir Sprendimas Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C-459/20, EU:C:2023:499, 56–59 punktai.

(443)  Sprendimas Subdelegación del Gobierno en Toledo, sujungtos bylos C-451/19 ir C-532/19, ECLI:EU:C:2022:354, 69 punktas.

(444)  Sprendimas, C-459/20, Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, EU:C:2023:499, 52 punktas.

(445)  Sprendimas, C-459/20, Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, EU:C:2023:499, 53 punktas.

(446)  Sprendimas Subdelegación del Gobierno en Toledo, sujungtos bylos C-451/19 ir C-532/19, ECLI:EU:C:2022:354, 83–86 punktai.

(447)  Sprendimas E. K, C-624/20, ECLI:EU:C:2022:639.

(448)   2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004 1 23, p. 44).

(449)  Sprendimas E. K., C-624/20, ECLI:EU:C:2022:639, 49 punktas.

(450)  Sprendimas Rendón Marín, C-165/14, ECLI:EU:C:2016:675, 81 punktas; Sprendimas CS, C-304/14, ECLI:EU:C:2016:674, 36 punktas, ir Sprendimas M.D., C-528/21, ECLI:EU:C:2023:341, 67 ir 68 punktai.

(451)  Sprendimas M.D., C-528/21, ECLI:EU:C:2023:341, 62–64 punktai.

(452)  Sprendimas Rendón Marín, C-165/14, ECLI:EU:C:2016:675, 83 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika.