Šioje faktų suvestinėje paaiškinami ES ir Rusijos santykiai, kurie yra itin įtempti nuo 2014 m., kai Rusija neteisėtai aneksavo Krymą, įsiveržė į Ukrainos Donbaso regioną ir okupavo jo dalis, vykdė destabilizuojančią politiką platesniame regione, dezinformacijos ir kišimosi operacijas bei žmogaus teisių pažeidimus. 2022 m. Rusijai pradėjus neteisėtą plataus masto invaziją į Ukrainą buvo sustabdytas visas likęs politinis, kultūrinis ir mokslinis bendradarbiavimas ir patvirtintos precedento neturinčios ES bei tarptautinės sankcijos.
Teisinis pagrindas
- Europos Sąjungos sutarties V antraštinė dalis „Išorės veiksmai“;
- Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 206–207 straipsniai (prekyba) ir 216–219 straipsniai (tarptautiniai susitarimai);
- partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas (dvišaliai santykiai).
ES ir Rusijos santykiai
Iki 2013 m. lapkričio mėn. Ukrainoje įvykusių Maidano judėjimo protestų ES ir Rusija plėtojo strateginę partnerystę, grindžiamą politiniu dialogu, ekonomine integracija ir bendradarbiavimu pasaulinio masto klausimais. Per 2008 m. pradėtas derybas buvo siekiama sudaryti naują susitarimą, aprėpiantį prekybą, energetiką, klimato srities veiksmus, mokslinius tyrimus, kultūrą ir saugumą, o 2010 m. Partnerystė siekiant modernizavimo buvo skirta reformoms, inovacijoms ir glaudesniems ekonominiams ryšiams skatinti. ES taip pat rėmė Rusijos prisijungimo prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) procesą (jis baigtas 2012 m.).
Ši trajektorija buvo staigiai nutraukta 2014 m., Rusijai pradėjus savo pradinę invaziją į Ukrainą, neteisėtai aneksavus Krymą ir įsiveržus į kai kurias Ukrainos rytinio Donbaso regiono dalis. Šie agresijos veiksmai iš esmės suardė partnerystės pagrindą ir paskatino iš naujo visapusiškai įvertinti ES politiką Rusijos atžvilgiu.
Reaguodama į minėtus veiksmus, ES nustatė Rusijai pirmąsias ribojamąsias priemones, įskaitant turto įšaldymą ir draudimą keliauti Rusijos pareigūnams ir įgaliotiniams, dalyvaujantiems pažeidžiant Ukrainos suverenitetą. Buvo sustabdyti ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimai, įšaldytos derybos dėl naujo bendradarbiavimo susitarimo ir atšauktas Rusijos dalyvavimas G8. Po to nustatytos platesnės sektorinės sankcijos, orientuotos į prekybą, finansus, energetiką ir gynybą.
2016 m. Visuotinėje ES saugumo strategijoje Rusija apibrėžta kaip pagrindinis strateginis uždavinys, o tai paskatino Tarybą patvirtinti penkis pagrindinius principus: 1) Minsko susitarimų dėl ugnies nutraukimo konflikte rytinėje Ukrainoje įgyvendinimas yra pagrindinė bet kokio esminio ES pozicijos Rusijos atžvilgiu pokyčio sąlyga; 2) santykių su ES rytinėmis partnerėmis ir kitomis kaimyninėmis šalimis, įskaitant Vidurinę Aziją, stiprinimas; 3) ES atsparumo (be kita ko, energetinio saugumo, hibridinių grėsmių ar strateginės komunikacijos srityse) didinimas; 4) pasirinktinis bendradarbiavimas su Rusija klausimais, kurie svarbūs ES; 5) poreikis užmegzti žmonių tarpusavio ryšius ir remti Rusijos pilietinę visuomenę.
2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą ES ir Rusijos santykiuose įvyko dar vienas lūžis, paskatinęs iš esmės performuluoti Europos saugumo politiką. ES kuo griežčiausiai pasmerkė neteisėtą, neišprovokuotą ir nepateisinamą Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą, tyčinius išpuolius prieš civilius gyventojus bei civilinę infrastruktūrą ir bandymus aneksuoti Ukrainos teritoriją okupuotose regionuose rengiant fiktyvius referendumus. Ji toliau reikalauja nedelsiant besąlygiškai išvesti visas Rusijos pajėgas iš visos Ukrainos teritorijos, atsižvelgiant į tarptautiniu mastu pripažintas jos sienas, pabrėždama, kad Rusijai tenka visa atsakomybė už jos šiurkštų JT Chartijos ir pagrindinių tarptautinės teisės principų pažeidimą. ES pasmerkė tai, kad Rusija karo prieš Ukrainą metu suginklino maistą ir taip sukėlė pasaulinę apsirūpinimo maistu saugumo krizę.
2022 m. kovo mėn. ES priėmė Saugumo ir gynybos strateginį kelrodį, kuriame nurodė, kad Rusija kelia ilgalaikę ir tiesioginę grėsmę Europos saugumui, – tai rodo, kad nuo 2016 m. ES ir Rusijos santykiai iš esmės pasikeitė. Šiam požiūriui pritarta 2022 m. birželio mėn. priimtoje NATO strateginėje koncepcijoje, kurioje Rusijos Federacija vadinama didžiausia tiesiogine grėsme sąjungininkų saugumui ir taikai bei stabilumui euroatlantinėje erdvėje. Taigi nuo 2022 m. ES požiūris į Rusiją grindžiamas šiais principais: 1) Rusija privalo būti izoliuota tarptautiniu mastu ir turi būti taikomos sankcijos, kad ji negalėtų vykdyti karinių veiksmų; 2) tarptautinė bendruomenė privalo užtikrinti, kad Rusijos valstybė, pavieniai nusikaltėliai ir bendrininkai būtų patraukti atsakomybėn už Ukrainoje padarytus tarptautinės teisės pažeidimus ir karo nusikaltimus; 3) turi būti remiamos ES kaimyninės šalys, be kita ko, įgyvendinant ES plėtros politiką, o partneriams visame pasaulyje turi būti padedama šalinti Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą padarinius; 4) turėtų būti remiamas glaudus bendradarbiavimas su NATO ir partneriais visame pasaulyje siekiant apginti taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką; 5) turi būti didinamas ES atsparumas, visų pirma energetinio saugumo ir ypatingos svarbos infrastruktūros srityse, taip pat atremiamos Rusijos kibernetinės ir hibridinės grėsmės, manipuliavimas informacija ir kišimasis; 6) turi būti remiama pilietinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai ir nepriklausoma žiniasklaida Rusijoje ir už jos ribų, sykiu šalinant grėsmes saugumui bei viešajai tvarkai Europos Sąjungoje.
Reaguodamos į Rusijos invaziją, ES valstybės narės, glaudžiai bendradarbiaudamos su partnerėmis, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, Jungtinę Karalystę, Kanadą, Australiją ir Japoniją, skubiai priėmė precedento neturinčias griežtas sankcijas. Nuo 2022 m. vasario 24 d. ES labai išplėtė ribojamąsias sektorines priemones – vieną po kito priėmė 20 sankcijų Rusijai paketų (iki 2026 m. gegužės mėn.) ir į sankcijų sąrašą įtraukė daug asmenų bei subjektų, siekdama dar labiau padidinti spaudimą Rusijai, kad ji nutrauktų karą. Ribojamosiomis priemonėmis siekiama susilpninti Rusijos ekonominį pagrindą, atimant iš jos galimybę gauti esminių technologijų bei prieigą prie rinkų ir taip labai sumažinant jos pajėgumą kariauti.
Greitai vieną po kito priėmus 20 ES sankcijų Rusijai paketų, kurie jau vadinami „sankcijų revoliucija“, imtasi beprecedenčių priemonių, nukreiptų į pagrindinius Rusijos ekonomikos sektorius ir šalies politinį elitą. Kiekvienu sankcijų paketu buvo laipsniškai iš dalies pakeista ir išplėsta nuo 2014 m. priimtų sankcijų režimų taikymo sritis, taip pat numatytas naujas režimas, pagal kurį draudžiama į ES importuoti neteisėtai aneksuotų Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios teritorijų kilmės prekes. Sankcijų paketais ketinama padaryti skausmingą plataus masto poveikį finansų, energetikos, transporto ir oro erdvės, technologijų, konsultavimo, transliavimo, taip pat metalo, prabangos ir kitų prekių sektoriuose. Eksporto draudimai paveikė maždaug 54 proc. ikikarinio eksporto į Rusiją, o importo draudimai taikomi 58 proc. ikikarinio importo. Be to, 2025 m. kovo mėn. ES nustatė muitų tarifus žemės ūkio produktams ir trąšoms iš Rusijos ir Baltarusijos. Pagrindinių ES prekybos partnerių reitinge Rusija iš 5-os pozicijos 2021 m. nukrito į 15-ą poziciją 2024 m. Be ekonominių sankcijų ir sankcijų asmenims vėliau buvo nustatytos diplomatinės sankcijos, įskaitant vizų režimo supaprastinimo tarp ES ir Rusijos sustabdymą. Kartu su kitomis PPO narėmis ES nusprendė atsisakyti taikyti didžiausio palankumo statusą Rusijos produktams ir paslaugoms ES rinkose. Šiuo metu rengiamas 21-asis sankcijų paketas. Numatoma, kad šis būsimas paketas apims papildomas sankcijas Rusijos šešėliniam laivynui, finansų įstaigoms, karinės pramonės bendrovėms ir įmonėms, susijusioms su prekyba vogtais Ukrainos grūdais.
Nuo 2026 m. gegužės mėn. pabaigos į sankcijų sąrašus įtraukta daugiau kaip 2 700 asmenų ir subjektų. Asmenys, kuriems taikomos sankcijos, yra Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, 351 Valstybės Dūmos narys, balsavęs už laikinai okupuotų Donecko ir Luhansko regionų teritorijų pripažinimą, aukšto rango pareigūnai ir karinis personalas, dezinformacijos srities veikėjai, asmenys, atsakingi už raketų antpuolius prieš civilius gyventojus ir ypatingos svarbos civilinę infrastruktūrą, taip pat už Ukrainos vaikų neteisėtą deportavimą, priverstinį perkėlimą ir neteisėtą įvaikinimą bei jų sukarintą ugdymą ir ideologinę indoktrinaciją. Į sankcijų sąrašą buvo įtraukti keli samdinių organizacijos „Vagnerio grupė“ aukšto rango nariai.
2024 m. vasario mėn. Sibiro kalėjime mirus Rusijos opozicijos lyderiui ir Sacharovo premijos laureatui Aleksejui Navalnui ir reaguodama į vis stiprėjančias politines represijas Rusijoje, 2024 m. gegužės 27 d. Taryba nustatė naują sankcijų režimą asmenims ir subjektams, atsakingiems už žmogaus teisių pažeidimus, represijas prieš pilietinę visuomenę ir demokratinę opoziciją bei kenkimą demokratijai ir teisinei valstybei Rusijoje. Naujasis režimas papildo ES visuotinį sankcijų už žmogaus teisių pažeidimus režimą, sudarydamas sąlygas ES nuspręsti dėl tolesnių konkrečių priemonių Rusijai, reaguojant į žmogaus teisių pažeidimus ir šalies vidaus represijas. 2026 m. gegužės mėn. duomenimis, sankcijos buvo nustatytos 135 asmenims ir 37 subjektams, įskaitant teisėjus, prokurorus ir teisminių institucijų narius, kurie atliko svarbų vaidmenį įkalinant ir nužudant Aleksejų Navalną.
2024 m. spalio 8 d. Taryba, reaguodama į Rusijos destabilizavimo pastangas ES ir visame pasaulyje siekiant pakenkti demokratiniams procesams, kurstyti ar remti smurtines demonstracijas, įbauginti kritikus, manipuliuoti informacija ir vykdyti kibernetinius išpuolius ar sabotažą prieš ypatingos svarbos infrastruktūros objektus, patvirtino naują sankcijų režimą.
2025 m. gegužės mėn. Taryba išplėtė savo autonominių sankcijų taikymo sritį, kad jos aprėptų materialųjį turtą, pavyzdžiui, laivus, orlaivius, nekilnojamąjį turtą ir ryšių tinklo komponentus, taip pat sandorius, kuriuose dalyvauja finansinių ir kriptoturto paslaugų teikėjai. Į sankcijų sąrašą įtraukti 69 asmenys ir 19 subjektų.
ES, siekdama užkirsti kelią sankcijų apėjimui per ES nepriklausančias šalis, taip pat sustiprino taikymo užtikrinimą. Priemonės visų pirma skirtos dvejopo naudojimo prekių, ypatingos svarbos komponentų ir pažangiųjų technologijų reeksportui. Be to, kad ES oro erdvė buvo uždaryta visiems Rusijos orlaiviams, o ES uostai – visiems Rusijos laivams, konkrečios nuostatos taikomos besiplečiančio Rusijos šešėlinio laivyno laivams, naudojamiems siekiant išvengti sankcijų, įskaitant draudimus įplaukti į uostus, paslaugų teikimo apribojimus ir griežtesnę laivų pardavimo trečiosioms šalims stebėseną. Sankcijos taikomos iš viso daugiau nei 600 laivų.
Taryba, siekdama sustiprinti vykdymo užtikrinimą, 2023 m. birželio 9 d. į ES nusikaltimų sąrašą įtraukė ES sankcijų pažeidimus. Tai leido valstybėms narėms suderinti bausmes ir pagerinti bendradarbiavimą tiriant sankcijų pažeidimus bei vykdant baudžiamąjį persekiojimą už juos.
2022 m. rugsėjo mėn. ES valstybės narės visiškai sustabdė 2007 m. ES ir Rusijos susitarimo dėl vizų režimo supaprastinimo galiojimą. Nors buvo paskelbtos vizų režimo sustabdymo įgyvendinimo gairės, užtikrinančios, kad sustabdymas nedarytų poveikio asmenims, kuriems reikalinga apsauga, ir asmenims, keliaujantiems būtinais tikslais, pavyzdžiui, žurnalistams, disidentams ir pilietinės visuomenės atstovams, 2025 m. lapkričio mėn. dėl padidėjusios saugumo rizikos, kurią kelia Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą, įskaitant migracijos suginklinimą, sabotažo veiksmus ir galimą piktnaudžiavimą vizomis, Komisija priėmė griežtesnes vizų taisykles.
Reaguodama į tai, Rusijos vyriausybė visas ES valstybes nares, Jungtinę Karalystę, Jungtines Amerikos Valstijas bei kitas šalis, nustačiusias sankcijų Rusijai sistemą, paskelbė „nedraugiškomis valstybėmis“. Šiuo metu atsakomosiomis priemonėmis ribojami įvairūs verslo ir finansiniai sandoriai su šių šalių asmenimis ir subjektais.
2022 m. kovo 31 d. Rusijos valdžios institucijos taip pat gerokai išplėtė savo juodąjį sąrašą ir į jį įtraukė aukščiausią ES vadovybę, kelis Europos Komisijos narius ir ES karinių organų vadovus, taip pat didžiąją daugumą Europos Parlamento narių, atimdama iš jų teisę įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Priešingai ES draudimui keliauti, į Rusijos sąrašą įtraukti asmenys neturi galimybių teisiškai apskųsti šio sprendimo, nes jis nėra paskelbtas oficialiai. Į Rusijos juodąjį sąrašą taip pat įtraukti kai kurių ES valstybių narių valdžios institucijų aukšto rango pareigūnai ir nacionalinių parlamentų nariai, taip pat visuomenės ir žiniasklaidos atstovai.
Pripažindama, kad Rusija toliau pažeidžia tarptautinę teisę ir JT Chartiją, ES toliau remia tarptautines pastangas užtikrinti atsakomybę už karo nusikaltimus, įvykdytus kitus sunkius nusikaltimus, įskaitant agresijos nusikaltimą, taip pat už padarytą milžinišką žalą. 2025 m. vasario mėn. Komisija, Europos Taryba ir Ukraina nustatė Specialiojo tribunolo dėl agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą teisinį pagrindą. Oficialiai 2025 m. birželio 25 d. įsteigtas tribunolas tirs ir trauks baudžiamojon atsakomybėn už Rusijos agresijos nusikaltimus prieš Ukrainą, kuriuos įvykdė Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkų, visų pirma Baltarusijos, politinė ir karinė vadovybė. 2026 m. gegužės mėn. Europos Komisija ES vardu taip pat ratifikavo Konvenciją, kuria įsteigiama Tarptautinė paraiškų dėl Ukrainos nagrinėjimo komisija – ji bus atsakinga už paraiškų atlyginti Rusijos Ukrainai ir Ukrainos žmonėms padarytą žalą, nuostolius ir sužalojimus peržiūrą, vertinimą ir nagrinėjimą. Ji taip pat bus atsakinga už kiekvienu atveju mokėtinos kompensacijos dydžio nustatymą. 2024 m. balandžio 2 d. oficialiai atidarytas Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą padarytos žalos registras, kuriame galima pateikti paraiškas, – tai pirmas žingsnis siekiant įgyvendinti kompensavimo mechanizmą. Nuo plataus masto invazijos pradžios Ukrainoje pradėta daugiau kaip 140 000 karo nusikaltimų tyrimų. Eurojustui buvo suteikti nauji įgaliojimai rinkti, analizuoti ir saugoti įrodymus, kad būtų palengvintas tolesnis Ukrainos teritorijoje įvykdytų karo nusikaltimų, genocido ir nusikaltimų žmoniškumui tyrimas. 2023 m. Eurojuste darbą pradėjo Tarptautinis baudžiamojo persekiojimo už agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą centras (ICPA), taip pat ES jungtinė tyrimų grupė.
2023 m. kovo 17 d. Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) išdavė prezidento Vladimiro Putino ir įgaliotinės vaiko teisių klausimais prie Rusijos Federacijos prezidento kanceliarijos Marijos Lvovos-Belovos arešto orderį, kuriame patvirtino, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog abiem asmenims tenka baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą Ukrainos vaikų deportavimą ir perkėlimą iš okupuotų Ukrainos teritorijų į Rusijos Federaciją. 2024 m. kovo 5 d. TBT išdavė dviejų aukšto rango Rusijos karinių vadų arešto orderius.
ES taip pat glaudžiai bendradarbiauja su G7 partneriais, siekdama užtikrinti, kad, vadovaujantis ES ir tarptautine teise, pajamomis iš įšaldyto Rusijos valstybės turto būtų prisidėta prie Ukrainos atstatymo pastangų ir karinių išlaidų. Iš 260 mlrd. EUR vertės Rusijos centrinio banko turto visame pasaulyje 210 mlrd. EUR suma yra imobilizuota Europos Sąjungoje. 2024 m. gegužės mėn. Taryba patvirtino teisinę sistemą, kuri sudaro sąlygas pajamas, gautas iš šio turto, panaudoti Ukrainai remti. 2024 m. spalio mėn. G7 šalys pasiekė susitarimą dėl ypatingųjų pajamų, gautų iš šio turto, naudojimo siekiant aptarnauti ir grąžinti 50 mlrd. JAV dolerių ypatingųjų pajamų spartinimo paskolą Ukrainai. ES įnašas sudarys 18,1 mlrd. EUR. Tuo pačiu metu valstybėse narėse vyksta sudėtingos diskusijos dėl pagrindinio kapitalo naudojimo teisėtumo ir susijusios rizikos. Vietoj to, 2026 m. balandžio mėn. ES patvirtino 90 mlrd. EUR paramos paskolą Ukrainai 2026–2027 m. laikotarpiui, kuri turi būti finansuojama bendrai skolinantis kapitalo rinkose su ES biudžeto garantija. Ukrainai teisinė prievolė grąžinti pagrindinę paskolos sumą tenka tik tuo atveju, jei Rusija jai sumokės karo reparacijas.
Vladimirui Putinui būnant valdžioje, ypač nuo 2012 m., teisės aktais buvo nustatyti apribojimai ir tikslingai bauginami kritikai, todėl laipsniškai, bet sistemingai mažėjo individualių ir kolektyvinių veiksmų erdvė. Bėgant metams Rusijos valdžios institucijos pradėjo taikyti plataus masto teisinius apribojimus vadinamiesiems „užsienio agentams“, „nepageidaujamoms“ ir „ekstremistinėms“ organizacijoms, jais taikytasi į šimtus nevyriausybinių organizacijų (NVO), ir tuo pačiu metu labai išaugo žiniasklaidos, interneto ir socialinės žiniasklaidos cenzūra. Pilietinės visuomenės veikėjai, žmogaus teisių gynėjai, akademinės bendruomenės atstovai ir nepriklausomi žurnalistai buvo įvardyti kaip „užsienio agentai“, persekiojami ir įkalinami, buvo uždarytos žmogaus teisių organizacijos ir apribotos saviraiškos, taikių susirinkimų ir asociacijų laisvės. Taip pat nusitaikyta į tiriamąją ir duomenimis grindžiamą žurnalistiką, o valstybės kontroliuojama žiniasklaida nuolat propagavo „apsuptos tvirtovės“, kurią puola „kolektyviniai Vakarai“, įvaizdį. Akademinė laisvė taip pat buvo drastiškai apribota.
Be to, 2016 m. ir 2021 m. parlamento rinkimai ir 2022 m. rugsėjo mėn. regioniniai ir vietos rinkimai vyko suvaržytoje politinėje aplinkoje ir ribojant žiniasklaidos galimybes, ir tai lėmė didelę V. Putino partijos „Vieningoji Rusija“ pergalę. Rinkimų stebėtojai (iki 2016 m.) ir nepriklausoma žiniasklaida nustatė, kad rinkimai nuolat neatitiko tarptautinių standartų ir kad būta tokių incidentų, kaip sukčiavimas, mobilizacija darbo vietoje, sistemingas opozicijos kandidatų pašalinimas, ir kad padaryta kitų pažeidimų. 2023 m. rugsėjo mėn. Rusijos Federacija surengė regioninius rinkimus, be kita ko, okupuotose Ukrainos teritorijose, juos pasmerkė ES ir jie pripažinti neteisėtais ir nelegitiminiais. Rinkėjų teisių organizacijų „Russian Election Monitor“ ir „Golos“ rinkimų stebėtojai pareiškė, kad šie rinkimai buvo dar nesąžiningesni ir mažiau laisvi nei ankstesni rinkimai. Rusijos piliečių balsavimo teisių padėtis taip pablogėjo, kad tie rinkimai gali būti laikomi neatitinkančiais jokių tikrų demokratinių principų.
2018 m. Vladimiras Putinas, išrinktas prezidentu ketvirtajai kadencijai, suorganizavo, kad 2020 m. būtų priimti konstituciniai pakeitimai, suteikiantys jam galimybę likti valdžioje po 2024 m. (teoriškai iki 2036 m.). 2024 m. kovo mėn. Vladimiras Putinas laimėjo penktąją prezidento kadenciją, surinkęs 87,28 proc. balsų nedemokratiniais laikomuose rinkimuose, kuriuose dalyvavo 77,44 proc. rinkėjų. Šie prezidento „rinkimai“ vyko griežtai kontroliuojamoje aplinkoje, vykdant intensyvią propagandą. ES paskelbė pareiškimą dėl Rusijos prezidento rinkimų ir jame pakartojo, kad nepripažįsta ir niekada nepripažins nei šių vadinamųjų rinkimų surengimo Ukrainos teritorijoje, nei jų rezultatų. Tuometinis Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (toliau – Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis) Josep Borrell pareiškė, kad rinkimai buvo grindžiami represiniais įstatymais, per juos nebuvo jokio įtikinamo varžymosi ir neveikė nepriklausoma žiniasklaida, buvo savavališkai persekiojami politinės opozicijos lyderiai, pilietinės visuomenės atstovai ir žurnalistai, juos taip pat paženklino staigi Aleksejaus Navalno, kalinto vienoje iš griežčiausių Rusijos pataisos kolonijų, mirtis. Be to, šie rinkimai pasižymėjo tuo, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) antrą kartą iš eilės negalėjo stebėti rinkimų Rusijos Federacijoje (po 2021 m. parlamento rinkimų).
Vladimirui Putinui būnant valdžioje dešimtmetį traukėsi viešoji erdvė, o 2021 m. sausio mėn. Aleksejui Navalnui grįžus į Rusiją šalyje prasidėjo nauja politinių represijų banga. Nuo 2022 m. vasario mėn. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą represijos drastiškai išaugo. Jeigu nepritariama oficialiai įvykių versijai ar nukrypstama nuo jos, taikomos bausmės, o kritiškai padėtį vertinantys visuomenės nariai vis stipriau kriminalizuojami. Pagal 2024 m. EIU demokratijos indeksą Rusija apibūdinama kaip „autoritarinė šalis“ ir iš 167 šalių užima 150 vietą. 2026 m. pasaulio spaudos laisvės indekse Rusija, kurioje beveik visos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės yra uždraustos arba joms taikoma karinė cenzūra, iš 180 šalių užėmė 172 vietą. JT specialioji pranešėja žmogaus teisių padėties Rusijos Federacijoje klausimais Mariana Katzarova ne kartą akcentavo, kad žmogaus teisių padėtis Rusijoje nuo invazijos į Ukrainą labai pablogėjo, taikomas pilietinių ir politinių teisių slopinimo modelis.
Nuo 2022 m. vasario 24 d. Rusijoje sulaikyta 20 000 prieš karą pasisakančių protestuotojų ir, remiantis „OVD-Info“ duomenimis, šiuo metu yra daugiau kaip 6 500 politinių kalinių. ES pasmerkė sistemingai vykdomą susidorojimą su NVO, pilietinės visuomenės organizacijomis, žmogaus teisių gynėjais ir nepriklausomais žurnalistais tiek Rusijoje, tiek už jos ribų ir toliau remia rusus, kurie pasisakė ar protestavo prieš karą Ukrainoje. ES ne kartą patvirtino savo solidarumą su visais rusais, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, įkalinti ar bauginti už tai, kad toliau kovojo už žmogaus teises ir kalbėjo tiesą apie neteisėtus režimo veiksmus.
2024–2025 m. buvo tęsiamas pilietinių laisvių ardymo procesas ir plečiama jo aprėptis priimant naujus įstatymus, kuriais sudaromos sąlygos patraukti baudžiamojon atsakomybėn nepilnamečius nuo 14 metų amžiaus už vadinamuosius sabotažo nusikaltimus, konfiskuoti turtą už antikarinius pareiškimus, taikyti griežtesnes bausmes už išdavystę, kelti suklastotas baudžiamąsias bylas naudojant kankinimą, grasinimus ir provokacijas, persekioti atskirus asmenis už pareikštą nuomonę, visų pirma internete, uždrausti visiems „užsienio agentams“ užsiimti bet kokia švietimo veikla, įskaitant knygų leidybą bei paskaitas. 2026 m. interneto cenzūra pasiekė precedento neturintį lygį: padidėjo valstybės vykdoma interneto infrastruktūros kontrolė blokuojant prieigą prie pasaulinių žinučių siuntimo programėlių ir socialinės žiniasklaidos platformų, laipsniškai kriminalizuojant VPN naudojimą, verčiant naudotojus naudoti valstybės kontroliuojamas programėles, taip pat plačiu mastu trikdant ir išjungiant mobilųjį internetą.
Galiojantys susitarimai
1994 m. birželio mėn. pasirašytas partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas (PBS) tebėra ES ir Rusijos santykių teisinis pagrindas. Nors iš pradžių buvo numatytas 10 metų jo galiojimo laikas, jis kasmet pratęsiamas tyliu susitarimu. PBS nustatyta politinio dialogo ir bendradarbiavimo sistema, įskaitant reguliarias konsultacijas žmogaus teisių klausimais ir du kartus per metus rengiamus aukščiausiojo lygio susitikimus. Tačiau nuo 2014 m. visi instituciniai dialogai pagal PBS buvo sustabdyti.
2003 m. Sankt Peterburge vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime ES ir Rusija susitarė stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą sukuriant keturias vadinamąsias bendras erdves: 1) ekonomikos, 2) laisvės, saugumo ir teisingumo, 3) išorės saugumo, taip pat 4) mokslinių tyrimų, švietimo ir kultūros. Lygiagrečiai 2007 m. buvo atnaujinta ES, Rusijos, Norvegijos ir Islandijos Šiaurės dimensijos politika ir skatinamas tarpvalstybinis bendradarbiavimas Baltijos jūros bei Barenco jūros regionuose. 2008 m. pradėtos derybos dėl naujo ES ir Rusijos susitarimo, į kurį būtų įtraukti teisiškai privalomi įsipareigojimai tokiose srityse kaip politinis dialogas, teisingumas, laisvė, saugumas, ekonominis bendradarbiavimas, moksliniai tyrimai, švietimas, kultūra, prekyba, investicijos ir energetika. 2010 m. pradėta įgyvendinti Partnerystė siekiant modernizavimo. Derybos dėl vizų režimo supaprastinimo susitarimo baigtos 2011 m. Tačiau dėl Rusijos invazijos į Krymą visos šios derybos ir procesai buvo sustabdyti. 2014 m. Europos Vadovų Taryba sustabdė bendradarbiavimą su Rusija (išskyrus tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir žmonių tarpusavio ryšius), o 2022 m. vasario mėn. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą – naują ES finansavimą. Buvo sustabdytas ir bet koks kitas bendradarbiavimas.
Europos Parlamento vaidmuo
1997 m. Europos Parlamentas, taikydamas sutikimo procedūrą, patvirtino partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą.
Parlamentas yra priėmęs ne vieną rezoliuciją dėl Ukrainos, kuriose smerkiama Rusijos 2014 m. įvykdyta neteisėta Krymo aneksija ir jos vaidmuo destabilizuojant Rytų Ukrainą. 2015 m. birželio 11 d. rezoliucijoje dėl strateginės karinės padėties Juodosios jūros baseine po Rusijos įvykdytos neteisėtos Krymo aneksijos ir 2019 m. kovo 12 d. rezoliucijoje dėl ES ir Rusijos politinių santykių padėties Parlamentas pritarė ES sankcijoms ir pabrėžė, kad, nepaisant sudėtingų santykių, reikia teikti platesnio užmojo ES finansinę paramą Rusijos pilietinei visuomenei ir skatinti žmonių tarpusavio ryšius. 2019 m. rezoliucijoje dėl ES ir Rusijos politinių santykių padėties išreikštas didelis susirūpinimas dėl Rusijos tarptautinio elgesio, ypač Rytų partnerystės šalyse. Toje rezoliucijoje taip pat reiškiama kritika dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių padėties Rusijoje blogėjimo ir siūloma, kad Rusija nebebūtų laikoma strategine ES partnere. 2021 m. rugsėjo mėn. Parlamentas priėmė rekomendaciją dėl ES ir Rusijos politinių santykių krypties, kurioje reikalaujama, kad ES užtikrintų, „kad bet koks tolesnis bendradarbiavimas su Kremliumi priklausytų nuo jo pažadų nutraukti vidaus agresiją prieš savo gyventojus, sustabdyti sistemingas represijas prieš opoziciją“, politinius kalinius, pilietinės visuomenės organizacijas, „panaikinti arba iš dalies pakeisti visus įstatymus, kurie neatitinka tarptautinių standartų, tokius kaip įstatymai dėl „užsienio agentų“, <...> ir nutraukti savo išorės agresiją prieš kaimynines šalis“. Joje ES raginama turėti aiškiai apibrėžtas ribas ir susilaikyti nuo bendradarbiavimo su Rusija, jei juo tik siekiama išlaikyti atvirus dialogo kanalus. Joje taip pat raginama parengti būsimų ES santykių su laisva, klestinčia, taikia ir demokratiška Rusija viziją bei strategiją.
Iki 2014 m. Parlamentas teikė pirmenybę naujam išsamiam susitarimui su Rusija, kuris būtų pagrįstas bendromis vertybėmis ir interesais. Vis dėlto Parlamentas yra ne kartą išreiškęs didelį susirūpinimą dėl pagarbos žmogaus teisėms, teisinės valstybės principo ir demokratijos padėties Rusijoje, pvz., turint mintyje įstatymus dėl LGBTIQ+ „propagandos“, nesunkaus smurto šeimoje dekriminalizavimą, represijas prieš NVO arba asmenis, gaunančius finansavimą iš šaltinių, kurie yra ne Rusijoje, ir kt. Parlamentas griežtai pasmerkė tai, kad vykdoma beprecedentiškai daug Krymo gyventojų, visų pirma Krymo totorių, žmogaus teisių pažeidimų. 2018 m. Parlamentas pareikalavo paleisti Ukrainos kino režisierių Olehą Sencovą, kuris priešinosi neteisėtai Krymo aneksijai, ir skyrė jam Sacharovo premiją. 2019 m. O. Sencovas buvo išlaisvintas Rusijai ir Ukrainai pasikeitus belaisviais. Parlamentas griežtai pasmerkė 2020 m. įvykdytą mėginimą nužudyti Aleksejų Navalną.
Nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pradžios Parlamentas priėmė daug rezoliucijų, kuriose pasmerkė Rusijos agresiją ir jos įvykdytus nusikaltimus ir išreiškė tvirtą paramą Ukrainos nepriklausomybei, suverenitetui ir teritoriniam vientisumui pagal tarptautiniu mastu pripažintas jos sienas.
Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Parlamentas tvirtai rėmė griežtas ir veiksmingas ES sankcijas kaip pagrindinę prieš Rusijos Federaciją, Baltarusiją ir kitus Rusijos Federacijos sąjungininkus nukreiptą priemonę. Jis paragino konfiskuoti ES įšaldytą Rusijos turtą ir jį panaudoti padedant atstatyti Ukrainą ir atlyginti žalą nuo Rusijos agresijos nukentėjusiems asmenims. Kalbant apie bendradarbiavimą sankcijų srityje visame pasaulyje, Parlamentas paragino partnerius prisijungti prie šių sankcijų ir yra susirūpinęs dėl to, jog keletas trečiųjų šalių bendradarbiauja su Rusija, kad padėtų jai šias sankcijas apeiti.
2022 m. lapkričio 23 d. rezoliucijoje Parlamentas pripažino Rusiją terorizmą remiančia valstybe ir teroristines priemones naudojančia valstybe bei paragino tarptautinę bendruomenę būti vieningai nustatant atsakomybę už karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir agresijos nusikaltimą. Keliose rezoliucijose jis ragino patraukti atsakomybėn prezidentą V. Putiną, kitus Rusijos vadovus ir jų Baltarusijos sąjungininkus už jų įvykdytą agresijos nusikaltimą. 2023 m. sausio 19 d. rezoliucijoje Parlamentas pritarė tam, kad būtų įsteigtas specialus tarptautinis tribunolas, kuris trauktų baudžiamojon atsakomybėn už Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkų, visų pirma Baltarusijos, politinės ir karinės vadovybės įvykdytą agresijos prieš Ukrainą nusikaltimą. Jis taip pat visapusiškai remia Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) prokuroro atliekamą padėties Ukrainoje ir įtariamų karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido tyrimą. Be to, Parlamentas palankiai įvertino dėl neteisėtų Ukrainos vaikų deportacijų į Rusijos teritoriją išduotus TBT arešto orderius Vladimirui Putinui ir Rusijos prezidento vaikų teisių komisarei Mariai Lvovai-Belovai. 2025 m. gegužės mėn. Parlamentas griežtai pasmerkė Rusijos remiant Baltarusijai įgyvendinamą „genocido strategiją“, kuria siekiama sunaikinti ukrainietišką tapatybę, priverstinai perkeliant ir deportuojant Ukrainos vaikus, juos neteisėtai įvaikinant, nužudant ir vykdant priverstinį rusinimą ir militarizavimą. 2026 m. kovo mėn. Europos Parlamentas pasmerkė Rusijos vykdomą prievartinį užsienio piliečių, visų pirma iš Afrikos, verbavimą, nes tai yra šiurkštus žmogaus teisių ir tarptautinės teisės pažeidimas.
Parlamentas taip pat pasmerkė Rusijos režimo sistemingai vykdomą istorijos falsifikavimą siekiant pateisinti neteisėtą karą prieš Ukrainą, negebėjimą užtikrinti atsakomybės už sovietinius nusikaltimus, stalinistinio totalitarizmo šlovinimą ir tyčinį trukdymą istoriniams tyrimams, taip pat atmeta mėginimus sumenkinti Ukrainos istoriją ir tapatybę.
2022 m. birželio 8 d. rekomendacijoje dėl ES užsienio, saugumo ir gynybos politikos po Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą Parlamentas primygtinai paragino tuometinį Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį Josepą Borrellį laikytis holistinio požiūrio į Rusijos Federaciją ir atsisakyti bet kokio pasirinktinio bendradarbiavimo su Maskva žiaurumų ir karo nusikaltimų, suplanuotų Rusijos politinio elito ir įvykdytų Rusijos pajėgų, jų įgaliotųjų pajėgų ir samdinių Ukrainoje bei kitur, akivaizdoje.
Savo 2023 m. vasario 16 d. rezoliucijoje Parlamentas pripažino, kad Rusijos agresijos karas iš esmės pakeitė geopolitinę padėtį Europoje, todėl paragino ES priimti ryžtingus, drąsius ir visapusiškus politinius, saugumo srities ir finansinius sprendimus bei tęsti Rusijos Federacijos tarptautinę izoliaciją.
Kaip Parlamentas nurodė savo 2022 m. spalio 6 d. rezoliucijoje dėl Rusijos vykdomo agresijos karo prieš Ukrainą eskalavimo, jis taip pat mano, kad Komisija, Europos išorės veiksmų tarnyba ir valstybės narės turėtų pradėti svarstyti, kaip ateityje reikėtų bendrauti su Rusija ir kaip padėti jai iš autoritarinio režimo sėkmingai tapti demokratine šalimi, išsižadančia revizionistinės ir imperialistinės politikos.
Dar prieš prasidedant agresijos karui, Parlamentas daugelį metų smerkė Rusijos režimo vidaus represijas ir vis blogėjančią žmogaus teisių padėtį šalyje. Kai Rusija pradėjo agresijos karą prieš Ukrainą, Parlamentas pakartojo, kad kuo griežčiausiai smerkia, visų pirma, didžiulius nuomonės ir saviraiškos laisvės, teisės į taikius susirinkimus ir asociacijas apribojimus ir sistemingą susidorojimą su pilietinės visuomenės organizacijomis, žmogaus teisių gynėjais, nepriklausoma žiniasklaida, teisininkais ir politine opozicija. Parlamentas taip pat apgailestavo dėl plataus masto represinių Rusijos teisės aktų, įskaitant susijusius su „užsienio agentais“ ir „nepageidaujamomis organizacijomis“, dėl atliktų Baudžiamojo kodekso ir Žiniasklaidos įstatymo pakeitimų, kurie naudojami siekiant teisminėmis priemonėmis priekabiauti prie kitaminčių šalyje ir užsienyje bei pakirsti nepriklausomą žiniasklaidą. Be to, jis pasmerkė nuolatinę ir vis didesnę cenzūrą Rusijoje.
Parlamentas visų pirma ne kartą pasmerkė Rusiją už tai, kad ji nuteisė Aleksejų Navalną, kuriam 2021 m. buvo skirta Europos Parlamento Sacharovo premija. Kadangi buvo suimta ir įkalinta daugiau aktyvistų, Parlamentas priėmė 2022 m. balandžio 7 d. rezoliuciją dėl didėjančių represijų Rusijoje ir 2023 m. balandžio 20 d. rezoliuciją, kurioje pasmerkiamos didėjančios represijos Rusijoje, visų pirma Vladimiro Kara-Murzos ir Aleksejaus Navalno atvejai. 2023 m. birželio mėn. Parlamentas, prisidėdamas prie Aleksejaus Navalno išlaisvinimo kampanijos „Free Navalny“, priešais savo pastatą Briuselyje įrengė karcerio (Shizo), kuriame A. Navalnas atliko 19 metų bausmę, realaus dydžio kopiją. Po staigios Aleksejaus Navalno mirties, 2024 m. vasario 29 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje ši mirtis laikoma „nužudymu“, o baudžiamoji ir politinė atsakomybė už jį priskiriama Rusijos vyriausybei ir asmeniškai Vladimirui Putinui. Parlamentas pasmerkė ir tai, kad Rusijos režimas vis šiurkščiau pažeidžia žmogaus teises.
Parlamentas reiškė solidarumą ir paramą Rusijos ir Baltarusijos žmonėms, protestuojantiems prieš Rusijos agresijos karą prieš Ukrainą, ir reikalavo, kad valstybės narės suteiktų apsaugą bei prieglobstį rusams ir baltarusiams, persekiojamiems už tai, kad jie pasisakė prieš karą, taip pat Rusijos ir Baltarusijos dezertyrams bei atlikti karo prievolę dėl įsitikinimų atsisakantiems asmenims. Jis taip pat ragino ES institucijas užmegzti dialogą su Rusijos demokratiniais lyderiais ir pilietine visuomene ir pritaria tam, kad būtų įsteigtas Rusijos demokratijos centras, kuris veiktų Europos Parlamento patalpose. 2022 m. Europos Parlamento Pirmininkė susitiko su Rusijos opozicijos nariais, o Žmogaus teisių pakomitetis reguliariai keičiasi nuomonėmis su nepriklausomais Rusijos žurnalistais, pilietinės visuomenės ir opozicijos atstovais. Be to, 2023 m. birželio mėn. atskiri EP nariai surengė apskritojo stalo diskusiją demokratinės Rusijos ateities tema, kurioje dalyvavo ES institucijų atstovai, EP nariai ir įtakingi visų krypčių Rusijos laisvos žiniasklaidos ir politinės opozicijos atstovai.
2024 m. vasario 14 d. Paramos demokratijai ir rinkimų koordinavimo grupė ir Europos Parlamento delegacija santykių su Rusija klausimais kartu surengė konferenciją, kurioje Rusijos opozicijos atstovai ir žmogaus teisių srities teisininkai buvo pakviesti diskutuoti apie pastarojo meto prezidento rinkimų reikšmę.
2024 m. balandžio 25 d., prieš darbo pertrauką, Parlamentas surengė svarbų balsavimą ir padarė išvadą, kad kovo 15–17 d. Rusijoje įvykę vadinamieji prezidento rinkimai buvo neteisėti ir nedemokratiški, bei vienareikšmiškai pasmerkė neteisėtus vadinamuosius rinkimus, surengtus laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose. Parlamentas taip pat primygtinai ragino ES valstybes nares ir tarptautinę bendruomenę nepripažinti prezidento rinkimų rezultatų teisėtais, nes jie nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi, nei atitiko pagrindinius tarptautinius rinkimų standartus, todėl jiems trūko demokratinio legitimumo.
Nuo 10-osios kadencijos pradžios 2024 m. liepos mėn. Europos Parlamentas priimdamas keletą rezoliucijų dar kartą patvirtino, kad nuolat remia Ukrainą ir smerkia Rusijos agresiją.
Santykiai su Rusijos teisės aktų leidėjais daugiausia buvo plėtoti parlamentinio bendradarbiavimo komitete (tai yra ES ir Rusijos partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimu įsteigtas tarpparlamentinis forumas). Nuo 1997 m. iki 2014 m. minėtas parlamentinio bendradarbiavimo komitetas buvo stabili platforma, padėjusi plėtoti Parlamento ir Rusijos Federalinio Susirinkimo delegacijų bendradarbiavimą ir dialogą. Tačiau nuo 2014 m. kovo mėn. Europos Parlamentas nutraukė tarpparlamentinius susitikimus, atsižvelgdamas į ES ribojamąsias priemones, kuriomis buvo reaguojama į Ukrainos krizę. Vis dėlto Parlamento delegacija ES ir Rusijos parlamentinio bendradarbiavimo komitete ir toliau rengia reguliarius posėdžius, kad analizuotų ir aptartų Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą poveikį pasauliui ir šalies viduje, visų pirma Rusijos valdžios institucijų eskaluojamą susidorojimą su Rusijos pilietine visuomene. Šiuose posėdžiuose delegacija reguliariai keičiasi nuomonėmis su Rusijos opozicijos atstovais, žmogaus teisių gynėjais, pilietine visuomene, NVO ir nepriklausomais žurnalistais, taip pat su tarptautiniais ekspertais. 2025 m. birželio mėn. delegacija surengė bendrą posėdį su Užsienio reikalų komitetu, jame dalyvavo Julija Navalnaja ir du buvę politiniai kaliniai Vladimiras Kara-Murza ir Ilja Jašinas.
Nuo 1999 m. Rusija nekviečia Parlamento stebėti rinkimų.
DG EXPO